Iš žurnalo PC Klubas 2007/06. Autorius: Rezidentas

Kartais pasitaiko žaidimų, apie kurių pasirodymą sužinai tik jiems pasirodžius. Dažniausiai tai būna smulkūs nežinomų kompanijų žaidimai, tačiau retkarčiais „išlenda“ ir rimtų leidėjų spragos skelbiant informaciją ir iš anksto mėginant sudominti būsimuosius žaidėjus, taip pat ir mus. Būtent toks yra „Eidos“ kartu su „Playlogic“ išleistas veiksmo žaidimas „Infernal“.

Keista, bet apie jį neturėjome progos daug šnekėti anksčiau. Galbūt tai ir mūsų bėda, tačiau didelio noro pasakoti apie būsimą darbą ir demonstruoti jo privalumus leidėjai ir kūrėjai neturėjo. Kitas dalykas — pakeistas žaidimo pavadinimas. Kažkodėl nuspręsta vietoje prašmatniai skambančio „Diabolique: Licence to Sin“ naudoti paprastą ir sausą „Infernal“. Na, bent jau demonstracinė versija buvo išleista ir įdėta žurnale, tad šiokį tokį įspūdį apie šį žaidimą susidarėte.

O įspūdis pažaidus „Infernal“ yra gana keistas. Sakyčiau, teigiamai keistas. Paprastai nemėgstu trečiojo asmens veiksmo žaidimų, tačiau šis kažkuo „užkabino“ nuo pat pradžių. Bežaisdamas maniau, kad atsakysiu į klausimą, dėl ko žaidimas yra patrauklus, tačiau tiksliai taip ir negaliu pasakyti.

Keisčiausia, kad „Infernal“ nėra kažkuo ypatingas ar labai geras žaidimas. Visi jo naudojami elementai yra ne kartą matyti kituose darbuose, tačiau galbūt kabliukas yra tai, kad tokios jų kombinacijos kituose veiksmo žaidimuose nebuvome sutikę.

Tik pradėjus žaisti į akis krenta keli dalykai: greitas tempas, valdymo patogumas ir jo išvaizda. „Infernal“ iš tiesų galima pavadinti ta grynąja trečiojo asmens šaudykle, artimesne FPS žaidimams, nei įprastiems veiksmo darbams. Ypač kalbant apie kovas. FPS jis primena ir savo valdymo schema, kuri limpa iš karto ir nereikia galvoti ir ieškoti, kaip čia kas veikia. Reikia pagirti ir apmokymo stilių, kai nauji nestandartiniai veiksmai yra pateikiami po vieną žaidimui įsibėgėjus.

Kalbant apie išvaizdą, nuo pat pirmų žaidimo akimirkų galvoje sukasi klausimas: „Su kokiu varikliu jis sukurtas?“. Nes vaizdai, nors pradžioje negali pasigirti įvairove, yra gana detalūs. O viskas veikia labai sklandžiai. Geros kokybės grafiką lenkai kurti tikrai moka, tuo jau teko porą kartų įsitikinti. Keista, bet apie žaidimo variklį nėra niekur garsiai kalbama, galėtų juk pasipelnyti, jei pačių sukurtas.

Neįtikti iš pat pradžių (jei kalbėtume apie žaidimo išvaizdą) gali nebent intro filmukai ir patys herojai. Viskas sukurta kokybiškai, bet kad ir kokie herojai būtų detalūs, jų veidai tarsi negyvi. Galbūt todėl sunku patikėti ir žaidimo istorijos rimtumu bei pavojingumu. Dangiškų pajėgų agentas Rainas Lenoksas yra išduodamas, jį bando nužudyti jo paties „darbdaviai“. Išgyvenusį pasikėsinimą, herojų tuoj pat susiranda pats ponas Velnias ir bando pervilioti į savo „firmą“. Lenoksas, kiek padvejojęs, sutinka. Labai jau sunku atsispirti būsimojo boso siūlomoms gėrybėms ir galiai, kurią herojus gaus mainais į darbą. O ir atkeršyti puolusiems Dangaus tarnautojams labai norisi. Taip prasideda ilga kelionė velniškomis galiomis šluojant niekšiškus priešus ir bandant išsiaiškinti, kas toje „šventojoje organizacijoje“ dedasi.

Minėtosios „velniškos galios“ būtent ir yra tie elementai, kurie, nors ir ne kartą matyti panašiuose žaidimuose, čia sudaro sklandžią visumą. Mūsų naujasis bosas vieną po kitos beria dovanėles herojui. Reikia pralįsti pro lazerius? Prašom, verskis kūliu ir tapsi nematomas, jie tavęs nekliudys. Reikia patekti pro užrakintas duris, atsidurti kitoje vietoje? Jungiame teleportaciją, perkeliame savo kūną, suvedame kodą — durys atsidaro. Perkelti į kitą vietą vėliau galima ir daiktus. Dar galima įsijungti specialų vaizdą, kur matome paslėptus durų kodus, gyvybės ar galios papildymus. Na, ir taip toliau panašiu stiliumi.

Ginklai taip pat turi normalų ir „velnišką“ šaudymo režimą, kuris naudoja herojaus galią. Kad ir koks būtų ginklas — paprastas pistoletas ar galingas granatsvaidis — jis turės galingesnį velnišką režimą. Jį naudodami galime ne tik greičiau nukauti priešus, bet ir griauti sienas ar kitokias užtvaras, kurių pasitaiko žaidime (vienoje vietoje labai ilgai sugaišau, kol tai prisiminiau). Pati galia, beje, irgi sugalvota įdomiai. Kai esame „dangiškose“ teritorijose, pavyzdžiui, bažnyčiose, mūsų velniška galia mažėja, o kai nusileidžiame į kokius tamsius rūsius — didėja. Norint pasididinti galią, pakanka žudyti priešus.

Kovos yra gana bukos, priešai (taip dažnai pasitaiko tokiuose žaidimuose) remiasi savo kiekiu, o ne kokybe. Tiesa, kartais tenka susidurti su bosais ar atsidurti kitose sunkesnėse vietose, kur paprastai priešų neišpyškinsi, reikia surasti būdą, kaip juos nukauti. Būtent tokios vietos dažnai labai nervina, nes įsivažiavus į smagų visų aplinkinių naikinimo ritmą labai nesinori kaskart sustoti ir laužyti galvą dėl vieno kokio niekšo ar sudėtingesnio teritorijos perėjimo būdo. Prisipažinsiu, teko lįsti į žaidimo forumus ir ieškoti patarimų, kaip įveikti priešą ar rasti išėjimą. Ir tokių kaip aš, ieškančių ten, buvo labai daug. Kita vertus, gal kam toks supainiojimas ir patiks.

Tokio žaidimo kaip „Infernal“ iš tiesų lengva nepastebėti. Ypač turint galvoje, kad leidėjai neypatingai stengėsi jį reklamuoti. Taip, jis nėra kažkuo ypatingas, rodo mums tuos pačius, ne kartą matytus, triukus ir visiškai banalią istoriją. Tačiau jis patrauklus vizualiai, veržlus ir sklandus (dažniausiai), o visi jo elementai kažkaip dera tarpusavyje ir traukia savo velniškomis galiomis šnioti lauk prisidirbusius dangaus pakalikus.

Pirmas įspūdis

„Dangiška“ drama negyvais veidais ir nejučia įtraukiantis greitas ir sklandus veiksmas. 7.8

Įdomumas

Siužetas yra, tačiau tikrai ne dėl to žaidimą įdomu žaisti. Traukia viena po kitos pateikiamos velniškos galios ir jų panaudojimo galimybės. 8.2

Grafika

Įspūdingai atrodo, svarbiausia, greitai „sukasi“ net su pakankamai aukštais nustatymais. 8.5

Garsas

Nieko išskirtinio. Kažkokios bendros sintetinio roko temelės, įprasti šaudymo garsai. Na, nebent velnio balsas palieka didesnį įspūdį. 7.6

Valdymas

Labiau primena FPS standartus, o papildomi veiksmai įvedami labai sklandžiai. 8.3

Galutinis

Niekuo ypatingu iš daugelio neišsiskiriantis vidutinis žaidimas, tačiau turintis kažkokio sunkiai paaiškinamo žavesio ir sugebantis ilgiau ar trumpiau įtraukti į savo veiksmą. 7.9