–
„Mass Effect 2“ uždarydamas savo paskutinės scenos duris, paliko mane sustingusiame taške pačiame tuštumos centre, privertė mane pamesti save ir nepasigesti. Laikais kai tau įsakyta gniaužti savą protą šalia ir tapti sustabarėjusiu pragmatiku, norisi nuo jo bėgti ten kur kvėpuosi kitaip ir žvelgsi taip, kaip atrodytų, turėtum. Liūdna, kad pabėgti neleidžia, kad esi celėje, kurią kiekvienas griauname savaip. Ant mano stalo guli plyštanti M. Lermontovo knyga, kurią atsivertus dar kartą – tektų ieškoti naujos, mano lentynoje dūla A. Tarkovksio filmai, kuriuos bijau žiūrėti, paprasčiausiai dėl to, kad nepamilsiu kaip seniau, esu priverstas ieškoti naujų galimybių bėgti, todėl negaliu nustoti džiaugtis, kad radau „Mass Effect 2“.
–

-i-
Neapsirikit, idolizuoju ne techniškumą, bet kūrybiškumo dvasią ir jausmą žaidime, tai profesionalus eskapizmo įrankis, ne tokio lygmens kaip anskčiau minėtieji, bet artimas „Red Dead Redemption“, tiesa pastarasis skirtas kitiems.

Fantastika ypatingai jautrus subjektas. Dažniausiai ji krypsta į šaltą mokslinę pusę, generuoja įspūdingus vaizdus ir idėjas, bet ne emocijas. Bandant siekti laisvo kūrybiškumo, susiūto plonais emocijų siūlais, tenka atsidurti uždaroje aklavietėje. Taip jau yra, kad kūrybiškumas yra ribojamas išorinio pasaulio labirintų, negebantis perlaužti jo realijų. Todėl net ir fantastikos kūriniuose atsiranda įvairios tarybos, senatoriai, kulkos ir ginklai. „Mass Effect 2“ nesistengia atstovauti kurios nors pusės principų, ir visiškai nenori atsistoti ant kieno nors nugaros tam, kad vadinti save milžinu. Tai žaidimas, kurio idėjinis ir visiškai konceptualus pasaulis juda sava linkme, o istorija lieka kankinančiai žemiška, tai dviejų pasaulių kolizija, kuri turi galimybė sužavėti du visiškai skirtingus žaidėjus, žaidime ieškančius visiškai skirtingų dalykų.

Šaltas

„Mass Effect 2“ prasideda pasibaigus pirmosios dalies įvykiams, o kokie jie buvo, tai jau priklauso tik nuo jūsų. Visi žaidėjo sprendimai padaryti pirmoje dalyje persikelia čia, kartu su pagrindinio veikėjo, Sheppard‘o, modeliu. Viskas prasideda dideliu sprogimu, it alegorija, reiškiančia didžiulius pokyčius. Jau pačioje žaidimo pradžioje numylėtąjį laivą „Normandija“ užklumpa neatpažintas ir agresyviai nusiteikęs priešininkas. „Normandija“ subyra į šipulius, Sheppard‘as visą įgulą sugeba sugrūsti į gelbėjimosi kapsules, tačiau pats išsigelbėti nespėja ir šaltame, kosminiame vakume nudreifuoja į ultravioletinių spindulių saulėtekį. Čia ir prasideda naujas jo odisėjos skyrius, sklidinas keistų veikėjų ir ypatingai didelius užmojus turinčių priešų. Scenarijaus paviršius yra tipiškas šiuolaikinei mokslinei fantastikai – epinis, bet pabodęs ir paprastas, tačiau giliau yra nepaprastas žaidimo istorijos branduolys, visomis išgalėmis tempiantis loginę žaidimo pusę ir bandantis veikti paralele su įspūdingo kūrybiškumo atspindžiais grafiniame dizaine, atmosferoje ir muzikoje. Tas branduolys yra perdėtas veikėjų ir Sheppard‘o draugų charakterizavimas.
–

–

Iš tikrųjų šis skirtingų personų persekiojimas yra vienas geriausiai implimentuotų žaidimo elementų. Vykdant paiešką žaidėjas tiesiog maudosi įvairovės jūroje. Tenka susipažinti su skirtingomis planetomis, jų gyventojais ir problemomis, su jų įsitikinimais ir kultūra, tai suteikia keistą artumą kiekvienam komandos nariui, mat visi jie nepaprastai spalvingi, žinoma, kartais konflikutojantys tarpusavyje, bet neužmirštamai charakteringi. Būtent bendravimas su Sheppard‘o įgula ir suteikia „Mass Effect 2“ šarmo, kuris ir pelnė tiek daug liaupsinimų. Visi veikėjai turi aukščiausios klasės įgarsintojus ir tobulas dialogo eilutes. Tikriausiai didžiausią savo peržaidimo dalį aš atidaviau dialogams su veikėjais, todėl tikiu, kad tam daugiausiai laiko skirsite ir jūs, nes tai tiesiog fanatiškai įdomu.
–

–
Kitas įdomus aspektas, tiesa ne gerąją prasme, tai principingas kūrėjų nustatymas, kad „Mass Effect 2“ turi būti orientuotas į veiksmą, bet ne į tradicinius RPG kelius, kurių čia nė pėdsako, tik kažkur vos regimi takeliai susiję su lygio kelimu. Šaudymo mechanika čia veikia pernelyg puikiai, priedangos sistema patogesnė nei „Gears of War“, bet visa tai kartais atrodo nereikalinga, žaidimo tempą išlaikyti yra ir kitų būdų, tikriausiai tai skonio reikalas iš žaidėjo perspektyvos, užtat nenuginčijamai būtinas pakitimas iš komercinės pusės.

Kad ir kokie kulkų lietūs jūsų tykos svetimuose pasauliuose, daugiausiai laiko teks praleisti „Normandijoje“. Bendrausite su komandos nariais, tobulinsite ginklus, tyrinėsite planetas sumautai atgrasiame mini žaidime, siekdami išgauti resursų , galbūt net sugebėsite užsiimti seksu, kuris taip kontraversiškai padėjo pirmosios dalies komercinei sėkmei, viskas jūsų valioje, o kiekvienas sprendimas įtakos ir Sheppard‘ą supančią aplinką, bei veikėjus.

Žvelgiant iš recenzento kritikos bokšto, „Mass Effect 2“ mechaniniai elementai yra šaltai korektiški, veiklūs ir beveik nepeikiami, kartais atgrasiai besieliai, bet tik todėl, kad „Mass Effect 2“ širdis nėra ten, kur sukasi godus jo protas.

Techniškas

Grafiškai „Mass Effect 2“ atrodė puikiai ir prieš metus, tik išleistas Xbox 360 konsolei, PS3 versija atrodo gražiau tik retais momentais, mat „Unreal Engine 3“ nėra geras PS3 draugas, jo optimizacija reikalavo kūrėjų kardinaliai keisti žaidimo programinį kodą, tačiau rezultatas puikus, PS3 versija yra identiška Xbox 360 broliui, ir veikia gana solidžiai. Kūrėjų pasisakymai, kad PS3 versija suksis ant „Mass Effect 3“ grafinio varikliuko šiuo atveju buvo tik komercinis gestas. Tiesa ši žaidimo versija turi keletą pranašumų, kurių pagrindinis yra visas atsisiunčiamas turinys ir visi papildymai žaidimui nemokamai. Turint omenyje, kad PS3 žaidėjai negalės džiaugtis pirmąją dalimi dėl licenzijos priklausančios „Microsoft“, čia vos įsijungus žaidimą pasitinka komiksas atkartojantis visus pirmosios dalies įvykius ir netgi leidžiantis žaidėjui atlikti tuos pačius pasirinkimus, kuriuos turėjo daryti Xbox 360 žaidėjai prieš 3 metus.
–

–
Jaukus

„Mass Effect 2“ yra kilnus mintimis, bet tuščias veiksmais. Gera, kad čia šie du dalykai yra nepriklausomi. Už visą ką teko matyti praėjusiais metais, labiau vertinu tai, ką jutau žaisdamas „Mass Effect 2“, ką galvojau, kai žvelgiau į šviesią ateities architektūros viziją, aukštyn tystančius didžiulius namus ir saulę besileidžiančią už jų. Kiekvieną kartą matydamas gestančias žvaigždes, akomponuotas geliančiai tobulu orkestro garsu, aš dėkojau už nuostabią dovaną, retą jausmą, kai kiekvienas mano troškimas būnant gyvam regėti tai, ką taip mylėjo S. Kubrikas buvo įgyvendintas, ir šaltą žiemos vakarą užpildė mano kambarį saldžiai ilgesinga šviesa, šviesa pravirkdžiusia manyje tūnantį vaiką, nežemiškai mylėjusį pavojingą nežinomybę kiekviename „Solyaris“ ir „2001: A Space Odyssey“ kadre.