Prisimenate tas dienas, kai norint įvaldyti žaidimą tereikdavo kelių akimirkų, o apie siužetą ir priešistorę sužinodavote ne iš kelių minučių trukmės intarpų, o iš žaidimo vadovo bei dėžutės gale esančio aprašymo? O kur dar tas giliai širdyje tvyrantis įsitikinimas, jog laiku į orą iškeltas pultelis, tuo pačiu ir kaklas, padės ekrane esančiam herojui aukščiau pašokti, o viso kūno pasvyrimas į šoną mašinai ar motociklui padės išvengti kliūties arba „išimti“ pavojingą posūkį… Žinau viena – Matt‘as Thorson‘as su savo komanda tuos stebuklingus laikus prisimena ir nori juos sugrąžinti.

Po sėkmingo debiuto ne itin pelningoje Ouya konsolės platybėse, nepriklausoma vardinė pagrindinio žaidimo dizainerio Matt‘o Thorson‘o „Matt Makes Games“ studija nusprendė savo pirmagimį „Towerfall“ šiek tiek patobulinti, pašlifuoti ir paleisti į daug platesnius vandenis – Playstation 4 konsolę bei, aišku, PC. Ir tikriausiai tai buvo geriausias šios komandos priimtas sprendimas, nes „Towerfall Ascension“ (toliau tiesiog „Towerfall“), atsinaujinusi ir papildyta originaliojo žaidimo versija, surado daug didesnę „auditoriją“ Playstation 4 žaidėjų gretose nei PC ir Ouya kartu sudėjus! Ir nenuostabu, kad žaidimui taip puikiai sekasi surasti savo gerbėjų ratą, nes jau pirmomis minutėmis žaidžiant „Towerfall“ žmonės aplinkui mane juokėsi, keikė vieni kitus ir dalinosi išmintimi, kaip atlikti tam tikrus veiksmus ekrane. Tiesiog paimi ir žaidi be jokių dirstelėjimų į kombinacijų sąrašą, kas visada erzina žaidžiant su draugais kituose „versus“ žaidimuose.

Jei mano žodžiai Jums atrodo neįtikinami, leiskit papasakoti, kaip viskas veikia „Towerfall“ arenoje: pasirenki veikėją (visi lygūs – nė vienas neturi kokių nors specialių gebėjimų), pradedi kovą su trimis strėlėmis ir tikiesi, jog jų užteks įveikti likusius tris draugus. Aišku, strėlių resursai čia neatsinaujina, todėl tenka šiek tiek apgalvoti ir palaukti tinkamos akimirkos prieš paleidžiant vieną į draugo makaulę. O „pagaliukams“ pasibaigus, tenka visais įmanomais būdais suktis: tikėtis, jog kreivos draugų rankos nepataikys į Jūsų valdomą veikėją Jums bebėgant link strėle perdurto priešininko kūno ar prabėgomis pagriebti kelias sienoje styrančias strėles ir taip vėl grįžti į žaidimą… Arba paprasčiausiai užšokti priešininkui ant galvos, visai kaip „Mario“ tai daro grybukams.

Bet yra ir daugiau būdų, kaip galima išsiversti be strėlių kovos metu. Kadangi visi žaidimo veikėjai yra apdovanoti gebėjimu pašokti ore du kartus (arba paprasčiau „double jump“), užsikabinti ir laikytis ant atbrailos krašto bei išsisukinėti nuo priešininko paleistų strėlių, Jūs galite, visai kaip Lara Croft filmuose, akrobatiniais triukais išvengti staigios mirties. Nors tai gali skambėti sudėtingai, bet patikėkit manimi – kiekvienas iš išvardytų veiksmų yra atliekami vieno mygtuko paspaudimu.

Išmokę tinkamu metu ore „išsisukti“ („žaibo greičiu“ šiek tiek pasislinkti į kurį nors šoną) nuo atlekiančios strėlės, galėsite ją pagriebti ir vėliau panaudoti tą pačią strėlę prieš bet kurį kitą varžovą. Aišku, tai reikalauja labai žaibiškos reakcijos, nes strėlytės „Towerfall“ minutės trukmės kovose lekioja tikrai įspūdingu greičiu, todėl įvaldyti šį triuką ir sureaguoti, kai į Jus atlėks kelios strėlės iš skirtingų pusių, tikrai nebus paprasta. Ir nepameluosiu sakydamas, jog visi šie niuansai suteikia „Towerfall“ minutės trukmės kovoms savito žavesio, – kai visi krykštauja ir maigo pultelius bandydami atlikti kažką panašaus, tada supranti, jog draugai pas tave susirinks pažaisti dar tikrai ne kartą.

Tikriausiai didžiausias „Towerfall“ minusas yra negalėjimas žaisti su kitais žmonėmis bei draugais skirtinguose laido galuose. Aišku, tai yra drąsus žingsnis, matant, kad žaidimai, kuriuose visiškai „nelimpa“ internetinis daugelio žaidėjų režimas, tokį dalyką vis vien turi. Galbūt kai kas tai pavadintų „hipsterišku“ žaidimu, nes jis išsiskiria iš „minios“, bet šis Matt‘o Thorson‘o „Towerfall“ bruožas turi didelę reikšme – jis sugrąžina nostalgišką jausmą, kai norint su kuo nors sužaisti, visada turėdavai pasikviest draugų. Gaila, bet šią seną tradiciją galėjo puoselėti dauguma kitų puikių 2D žaidimų: „Nidhogg“, „BattleBlock Theatre“, „SpeedRunners“ ir t.t. Bet ši „Towerfall“ „jokio internetinio režimo“ savybė tuo ir puiki – šis žaidimas bando atgaivinti senamadišką pasikvietimą į svečius vardan meilės žaidimams. Kas be ko, man pačiam teko sunkiai, kelias savaites ieškotis kandidatų, norinčių kartu išbandyti „Towerfall“, apie kurį iki tol niekas net nebuvo girdėjęs, bet, galiausiai, suradus kelis seniai pažįstamus draugus-žaidėjus, supratau, jog laukti buvo verta.

Bet jeigu Jums vis vien neramu, jog belaukiant atvykstančių draugų, neturėsit ką veikti šiame gimtajame Robino Hudo pasaulyje, galite nebesijaudinti, nes „Towerfall“ yra prikimštas visokiausios veiklos. Be pagrindinės žvaigždės „Versus“, čia taip pat surasite „Trials“ bei „Quest“ režimus. Pirmasis Jums leis tobulinti savo šaudymo iš lanko gabumus, numušant kuo daugiau besišypsančių šiaudinių manekenų per kuo geresnį laiką. Ir šių užduočių yra užtektinai 2-3 valandoms, nes kiekvienas lygis Jums leis pasirinkti lengvesnį ir sunkesnį iššūkį, o pastariesiems įveikti tikrai prireiks nemažai kantrybės. Trumpiau tariant,– jei esate pamišę dėl pasiekimų (angl. „achievements“) ir visų nesurinkę negalite užmigti, tada „Towerfall“ tikrai turėsite ką veikti.

O „Quest“ režimas tikriausiai ir pats kalba už save: pasirenkat gražiausiai atrodantį veikėją ir keliaujat per atrakinamus lygius. Įdomiausia, jog priešistorė, paaiškinanti, kaip ir kodėl turite kovoti su visa galybe skirtingų padarų, neegzistuoja, todėl tai susigalvoti teks patiems… Visai kaip ir devinto dešimtmečio žaidimuose! Tą ir turėjau omeny, sakydamas, jog Matt‘as su savo komanda bando sugražinti senus laikus, kai žaidimo istorija būdavo trumpai aprašyta nebent ant pačio žaidimo įpakavimo…

Bet grįžtant prie „Quest“ režimo, turiu pasakyt, jog sumanus lygių dizainas, dviejų žaidėjų bendradarbiavimo galimybė ir galybė skirtingų priešų su savo unikaliais gebėjimais bei akį glostančiomis animacijomis naudingai išnaudoja tuos pačius „Versus“ žemėlapius dviejų žaidėjų kovoje prieš galingas priešų lavinas… Piktoji Jūsų valdomo veikėjo kopija? Taip, „Towerfall“ Jus nustebins dar ne tokiais piktadariais.

Ką aš turėjau omeny sakydamas, jog lygių dizainas nepaprastai sumanus? Visai kaip „Pac-man“ žaidimuose, taip ir „Towerfall“ lygiai yra „be pabaigos“,– aišku, ne tiesiogine prasme. Norėjau pasakyti, jog einant į kairę ekrano pusę gali atsidurti dešinėje, o nušokę į ekrano apačią – atsiduri viršuje. Tas pats galioja ir „Trials“ bei „Versus“ režimuose. Suprantama, kovas su draugais šis lygių dizainas paverčia tikru chaosu – strėlės laksto ir iš apačios, ir iš viršaus, ir iš priešingo šono nei buvo iššauta strėlė… Vienu žodžiu – tikra painiava.

Dar vienas įrodymas, jog ši komanda taikosi ne vien tik į jauniklius žaidėjus – tai „Bomberman“ žaidimus primenantis visus likusius žaidėjus paskubėti skatinantis ekrano mažėjimas, kai pamažu apatinę ir viršutinę ekrano dalį apsemia lava ar abiejus šonus užlieja tamsi masė, kuri, aišku, „nepaglosto“ prie jos prisilietus. Kad „Bomberman‘o“ dvasia pasijustų dar labiau gyva, Matt‘as su komanda į žaidimą prikišo ir skirtingo tipo pastiprinimų, tarp kurių, aišku, yra ir sprogstančios bombos, visai kaip iš „Green Arrow“ komiksų. Kartais iš niekur atsirandančios skrynutės Jus apdovanos sparnais, įvairiais apsauginiais skydais, nematomumu, greitumu ir kitomis puikiomis savybėmis, tik kyla klausimas – ar Jūs būsit greitesni nei Jūsų priešininkai ir ar apsimoka bėgti iki skrynutės, kai aplinkui tykantys lankininkai tik ir lauks, kol turės progą Jūsų makaulėje padaryti neužlopomą kiaurymę?

Jei trijų draugų apsupty reiktų rinktis, ką žaisime tarp „Diablo 3“ ir „Towerfall“, rinkčiausi antrąjį variantą. Aišku, Diablo 3 taip pat nereiktų atmesti, bet jis reikalauja nemažai laiko ir kantrybės, o „Towerfall“ jau tik paėmus į rankas tampa aišku, jog ši žaidimų sesija su draugais tikrai bus linksma ir visi liks sužavėti 8 bit‘ų grafika, kūrybingu lygių dizainu, retro melodijomis. O jei atsitiktų taip, jog iš keturių žadėjusių atvykti draugų, atkeliaus tik vienas, tada ne viskas prarasta – dviejų žaidėjų co-op režimas Jums pasiūlys linksmai pašaudyti į įvairaus plauko monstrus bei, aišku, bosus! Bet jei atsitiktų taip, kad visi Jūsų draugai būtų labai užsiėmę ir jiems terūpi žaidimas internetu šnekant per „Skype“, tada „Towerfall“ praranda visą vertę ir vargu ar šiuo atveju jį apsimoka pirkti, nes visos Matt‘o Thorson‘o ir jo komandos geriausios idėjos yra sukištos į „Versus“ režimą, be kurio „Towerfall“ nesukeltų tokių emocijų, kokios atsiskleidžia su draugais sėdint ant sofos bei valgant pačius nesveikiausius užkandžius.