Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/04. Teksto autorius: Kyo

Teodoras Ruzveltas (JAV prezidentas 1901—1909 m.) kartą pasakė tokius žodžius: „Baimė — vienintelis dalykas, kurio turime bijoti.“ Ką gi, panašu, kad jis klydo. Arba bent jau taip pamanė F.E.A.R. 2 žaidimo kūrėjai ir nusprendė šią mintį paneigti. Mano kuklia nuomone, jiems pavyko. Žaidimas tikrai išėjo nebaisus, kartais migdantis ir net juokingas. Ir nesvarbu, kad F.E.A.R. 2 šifruojama kaip tam tikro būrio pavadinimas. Žmonės, pirkdami šį žaidimą, vis tiek tikėsis baimės, siaubo, galimų fobijų, tačiau to, galima sakyti, negaus. Tai kas ką apgavo?

Dabar su malonumu prisimenu tuos laikus, kai žaidžiau pirmąjį F.E.A.R., dalinausi įspūdžiais su draugais, rašiau jo apžvalgą. Taip, tuo metu tai buvo tikras atradimas. Ir įvertinimai liudija tą patį. Bet viskas greitai praėjo ir netrukus aš jau pagavau save žaidžiantį F.E.A.R. papildymą Extraction Point. Žinoma, tai buvo kažkas netikėto, siaubingo, nepakeliamo ir todėl tą papildymą numečiau dulkėti į tamsiausią kambario kampą. Nuo tada nebenorėjau nieko žinoti apie F.E.A.R. seriją ir viską, kas galėtų būti susiję su ja. Mano troškulį dalyvauti stilizuotuose susišaudymuose, kai yra laiko sulėtinimo bei sustabdymo galimybė, puikiai patenkino TimeShift, o šiaip iki soties atsišaudžiau žaisdamas Call of Duty, Far Cry 2, Crysis ir pan. Bet štai išėjo F.E.A.R. 2. Aš jį įveikiau, nuolat kalbu apie šį žaidimą draugams ir šiuo metu rašau jo apžvalgą. Istorija išties mėgsta kartotis…

Taip, jeigu ieškai šiame žaidime istorijos, ne čia pataikei. Kūrėjai pabūgo kurti ką nors naujo ar originalaus, todėl tiesiog paėmė visiems jau iki gyvo kaulo įgrisusią Almą, suteikė jai paauglės pavidalą ir paruošė apie ją visą žaidimo nuotykį. Pasakysiu grubiai, bet tiesiai: normalios istorijos čia nėra. Visą žaidimą begėdiškai tempiama guma ir pilstoma iš tuščio į kiaurą. Aišku, kūrėjai turi be galo daug patirties, todėl įdomiai įtraukė į žaidimą naują paslaptingą personažą, kuris vadina save Snakefistu, bet kai viskas pradeda atrodyti įdomu, jie pastarąjį pašalina. Regis, žaidimo kūrėjai niekaip neatsikrato kvailo įpročio išžudyti visus veikėjus, išskyrus pagrindinį, o jei kas ir lieka gyvas, tai tik tam, kad mirtų tolesnėje dalyje. Beje, kalbant apie kitas dalis… Kaip manai, ar dar bus F.E.A.R. tęsinių? Aišku bus. Nes F.E.A.R. 2, kad ir kaip mane imtų siutas, neturi pabaigos. Paliekamas toks palaidas galas, kokio turbūt dar nemačiau. O juk visi žinome, jog neperšokęs griovio žemai krisi. Matyt, kūrėjams nė motais, kad nuoseklus žaidėjas žemai kris pradėjęs gilintis į jų beprasmišką istoriją…

Galbūt dėl to aš ilgainiui ir susitelkiau į patį žaidimą. Neslėpsiu, žaidžiau tik todėl, kad buvo smagu šaudyti ir gaudyti. Man tikrai patinka protingai sukurti katės ir pelės žaidimai, kai žaidėjas stoja prieš armiją po visą žemėlapį išsisklaidžiusių priešų ir po vieną ar po du visus patiesia. Ir čia tas katės ir pelės žaidimas įgauna nemenką pagreitį: priešai blaškosi nuo Tavęs į visas puses, aršiai atsišaudo, mėto granatas. Veiksmas kartais tampa toks intensyvus, kad net kraujas užverda. Bet siaubo čia nebus. Deja, lieka tik azartas. Kartais kūrėjai tikrai stengiasi išgąsdinti žaidėją kokia nors kraupia vieta, tačiau aplinkos dažnai yra šviesios, blankios, o efektai lyg iš kokio Holivudo filmo, todėl visi bandymai įbauginti tiesiog palieka įspūdį, bet neišgąsdina. Pirmame F.E.A.R. tikrai buvo kraupesnių vietų, o ir visos aplinkos bei pats žaidimo pasaulis daug tamsesnis. Tai formavo stipresnę atmosferą, kurios antroje dalyje kaip ir nebeliko. Na, taip, kūrėjai perkėlė priešus, kai kuriuos ginklus, bet nebėra to jausmo, kad žaidi tikrai pirmojo asmens siaubo žaidimą. Dabar tai tėra stilizuotas, smagus pirmojo asmens veiksmo žaidimukas.

Lyginant šių dalių trukmę, pirmoji vėlgi viršesnė. Jei neklystu, pirmoje dalyje teko įveikti devynis intervalus, o F.E.A.R. 2 kūrėjai paruošė tik septynis. Ir tie septyni labai neaiškūs. Vienas intervalas tetrunka pusvalandį, o kitas — kelias valandas. Viskas labai nesuderinta. O daugiausia juoko sukelia lygiai. Žinoma, vėl atsidursi ligoninėje, metro, mokykloje, sugriauto miesto gatvėse, bet labiausiai juokina visai ne tai. Kūrėjų, be galo norėjusių sukurti kaip galima ilgesnį žaidimą, sprendimai netikėčiausi: pvz., būdamas ligoninėje aplinką tyrinėsi tol, kol prisikasi iki milžiniškų požeminių konstrukcijų, kuriose darbas ir tyrimai vyks visu pajėgumu. Arba naršydamas mokyklos patalpas iš medicinos seselės kabineto pateksi į stulbinančio dydžio požeminę laboratorijų, specializuotų patalpų, kabinų ir saugyklų instaliaciją. Vos ne kaip pirmoji filmo Resident Evil („Absoliutus blogis“) dalis. Ne, juokai juokais, bet tokie sprendimai tikrai nei logiški, nei patrauklūs. Nežinau, kaip kūrėjai save pateisintų, bet susitikęs asmeniškai jiems tikrai pažerčiau priekaištų.

Nukentėjo ir žaidimo stilius. Iš tamsaus, šiurpą keliančio pasaulio atsiduri šviesiame, įprastame ir netgi, drįsčiau pasakyti, komiškame. Kartais sulėtinus laiką ir šaudant į priešus viskas primena cirką. Beje, F.E.A.R. 2 yra bene pirmas pirmojo asmens veiksmo žaidimas, kurį žaisdamas vos neužmigau. Taip. Žaidimo pradžioje, lakstant po ligoninę, rimtai apėmė snaudulys, nors nesijaučiau nei pavargęs, nei mieguistas. Tikrai įdomi patirtis. Prireikus ateityje naudosiu šį lygį kaip miego terapiją. O jei rimtai, net neabejoju, kad pirmosios dalies gerbėjai šiuo žaidimu nusivils. Bet užtai puikiai pasitenkins tie, kas mėgsta vakarais pašaudyt, arba tie, kas tik neseniai įžengė į žaidimų pasaulį. Iš vienos pusės gerai, nes taip kūrėjai suburia naujus žaidėjus, kuriuos vėliau galės nuvilti savo nevykusiais tęsiniais, o iš kitos pusės blogai, nes kažką jie jau nuvylė.

Ginklai žaidime — bene smagiausias dalykas. Nusileidžia tik galimybei vairuoti stambų šarvuotą robotą. Pirmoje dalyje, pamenu, buvo leista tik naikinti juos, o čia galėsi pasinaudoti pastarųjų galinga niokojamąja jėga. Man asmeniškai labai patiko. Įlipus į tokį robotą keičiasi matymas, kiek pakinta valdymas ir gali lengvai šturmuoti teritorijas šaudydamas raketas arba visus varpydamas dviem kulkosvaidžiais. Ir nors tokį robotą galima valdyti tik dviejose žaidimo vietose ir dar dviejose šaudyti iš patrankos, pritaisytos ant Tavo būrio visureigio, tai vis tiek suteikia nemažai įvairovės ir įsirėžia į atmintį kaip puikiai sukurtos vietos.

Dalis ginklų buvo paimta iš pirmojo F.E.A.R., o kiti sukurti nauji. Keista, kad šiame žaidime iš dviejų šratinių šautuvų vienas yra tikrai nevykęs — nepatogus, silpnas ir neteikiantis jokio malonumo. Tačiau lazeris arba ginklas, šaudantis ilgais metaliniais strypais, tikrai viską kompensuoja, o ypač jei šaudai sulėtinęs laiką. Sakyčiau, kad tai reikia pamatyti. Be abejo, kartu su naujais ginklais šioje dalyje atsirado ir neregėtų priešų, iš kurių labai išsiskiria šlykštūs mutantai, laipiojantys sienomis, lubomis ir atakuojantys greitai, kad po to spėtų pabėgti. Toks įspūdis, jog kūrėjai nesusilaikė ir pasiskolino vieną priešų rūšį iš kito savo žaidimo pavadinimu Condemned. Kad ir kaip norėtųsi, manyčiau, šių žaidimų maišyti nederėtų.

Grafiką ir muziką būtų galima drąsiai priskirti prie žaidimo pliusų. Kodėl grafiką? Nes kad ir kaip pasikeitė žaidimo stilius, grafika vis tiek yra gera. Kitaip gera. O ypač didelį įspūdį palieka specialieji efektai, kurie kartais priverčia net šūktelėti iš susižavėjimo. Tai iudija, jog žaidimas tikrai priklauso naujajai kartai. Muzika, nors ir kaip būtų keista, taip pat kartais išsiskiria ir kai kurios melodijos, kūriniai tikrai įsimena. O pliusas todėl, kad dažniausiai pirmojo asmens veiksmo žaidimuose tokiam dalykui kaip muzika skiriama minimaliai dėmesio (nebent tai žaidimas Pirmojo arba Antrojo pasaulinio karo tema).

Taigi, tiek to gero ir nelabai gero kalbant apie F.E.A.R. 2. Klausi, ar to užtenka, kad žaidimą vertėtų pirkti? Negalvodamas atsakau — taip. Žaidimas sukurtas kokybiškai, naudojant pažangią grafiką, jis turi neblogą garso takelį ir garantuoja tikrai įspūdingą dešimties valandų nuotykį. Todėl jeigu nebijai likti neišgąsdintas (–a), o pašaudyti į kareivius bei mutantus maga, tai tikrai gali rinktis F.E.A.R. 2: Project Origin ir, mano kukliais paskaičiavimais, neprašausi. Tik prisimink, jog čia moki už kokybę, bet ne už originalumą.