Įvadas

Tataigi. Nerašysiu „pagaliau“, nes, atvirai sakant, tokios minties, kad „reikia šį žaidimą išbandyti“ (kaip buvo su kokiu AION‘u, ar DarkFall‘u) nebrandinau. Tiesa, drg. Coregas buvo pasiūlęs tai padaryti dar Rugpjūčio mėnesį, bet viskas taip ir nusėdo, iki dabar.

Gerai, kad patį nuobodžiausią žingsnį – registraciją – jau buvau atlikęs, todėl tereikėjo prisiminti užmirštus login‘us ir slaptažodžius.

Siuntimas/Instaliacija

Stebėtina, kad pats siuntimas praėjo sklandžiai. Vienintelis, kiek erzinęs, o iš pradžių ir išgąsdinęs dalykas, kad norint tęsti siuntimą (po interneto dingimo, ar pan), tenka iš naujo nurodyti direktoriją. Tad pirmą kartą pagalvojau: „velnias, negi iš naujo?!“. Greičiausiai ir kitų reakcija būtų tokia pati, kai maksimalus siuntimo greitis svyruoja tarp 100 – 130 kb/s, su sąlyga, kad nesilankau Youtube‘ėje ir kituose puslapiuose. O prieš nutrūkimą, parsiunčia apie pusę viso to, iš ~7gb.

Įdomus dalykas, kad siuntimuisi yra pateikiamos dvi versijos. Viena „adaptuota“. T.y. skirta dar labiau pavargusiems PC, nei kad mano senolis, o kita normali – „sportiškiems jaunuoliams“. Tačiau, vėlgi, sisteminiai reikalavimai rašo vieną, o realiai situacija esti visai kita, mat ir iš drg. Corego išgirdau nusiskundimų dėl „lago“. Atitinkamai, „adaptuota“ užėmė ~3gb, o pilna – ~7gb.

Reik paminėti ir kartu su žaidimu „atėjusią“ socialinę programėlę, kurios pagalba galima patekti į deimantų krautuvėlę, „support“ skiltį, forumą ar net filmuoti patį žaidimą.

Login/Slaptažodžiai/Veikėjo kūrimas

Ilgai nelaukęs jungiuosi. Iš kitų apžvalgų jau esu girdėjęs, kad šis žaidimas – tarsi WoW kopija. Ką gi, „beveik“ identiškas jungimosi langas tarsi patvirtina tą „faktą“. Toliau seka įprastas serverio pasirinkimas. Į akis krenta vokiškų serverių gausa. Grynai angliškų serverių nerandu. Yra tik 3 „europietiški“. Ilgai nesvarstęs renkuosi PVE serverį, keistu „Macantacht“ pavadinimu. (PVP pačioj pradžioj, mano galva, būtų kiek nesmagu). Einam prie smagiausios dalies.

Dvi rasės (elfai ir žmonės), 6-ios standartinės klasės su stebėtinai ilgais aprašymais. (Elfai vietoje Knight ir Priest turi Warden ir Druid klases). Žaidėjo detalizavimas labiau panašus į tą AION‘inį, nei WoW‘inį: plaukams skiriama visa spalvų skalė, gyvas galas šukuosenų (užtikau ir Songoko – Kakaroto), veido formų (dauguma kokie tai labai sintetiniai, be gyvybės). Taip pat galima konfigūruoti visą kūną – keisti krūtinės, galvos, pėdų, rankų dydį, ūgį. Visame šitame pasigedau akių spalvos keitimo opcijos ir kiek platesnės odos spalvos gamos. Nors gal ir gerai, kad to nėra, kitaip matytume violetinskūrius elfus. Apskritai, žaidimas yra tarsi vakarietiškų ir rytietiškų MMORPG sintezė.

Kalbant apie klases, pasirinkau riterį – turiu silpnybę tankams. Lyties atžvilgiu, ilgai svyravau tarp seksualios geltonkasės ir susiraukusio diedo. Vidiniam mačo paėmus viršų, išsirinkau diedą, užvadindamas jį Winrich‘u – žymaus Kryžiuočių Ordino magistro, Winrich‘o von Kniprode‘s garbei. Kaip vėliau pastebėjau, tokių „rimtesnių“ vardų yra vienetai.

Pirmieji žingsniai

Vos tik atsiradus, sistema išsyk pasisiūlė nukelt į įvadinę zoną, kur neva įgausiu pradmenis. Dažniausiai tokius dalykus jungiu lauk, vos tik jiems pasirodžius, bet „you will be awarded“ sakinys privertė apsigalvoti. O ten visiškai nieko ypatingo: supažindina su valdymu ir liepia užverst kelis piktus vorus. Už tai duoda kapšą, kurį galima pakrapštyt tik pasiekus tam tikrą lygį. Dažniausiai „išbyra“ krūva MP/HP bonkučių, 2 dienas gyvenantis arklys, auksinis kūjukas, kuriuo galima „pliusint“ ginklus, runos ir kiti niekučiai, kuriuos nutariau pasilaikyt. Pabaigęs tas kelias naujokų užduotėles, buvau gražintas atgal į pradinį tašką, iš kur matėsi miesto kontūrai.

Misijos/Žemėlapis

Turbūt tikslingiausia ir būtų pradėti nuo jų, nes tai, mano manymu, yra pagrindinis būdas keltis lygį. Per juos žaidėjas taip pat supažindinamas su kitais žaidimo aspektais: gamyba, dviklase sistema, pačiu pasauliu, požemiais ir t.t. O pačios misijos yra standartinės (ką nors užmušt, surenkant tam tikrą kiekį reikalingų daiktų, su kuo nors pašnekėt, ką nors surast ir pan.). Bet čia ir ateina visas įdomumas: žemėlapyje yra rodomi tik misijas duodantys arba priimantys NPC (geltonas arba „daily“ mėlynas šauktukas ir, atitinkamai, varnelė). Norint rasti reikiamus monstrus arba daiktus, reikia: a) pasiskaityt aprašymą ir tikėtis kažko panašaus į „you will find them in the north of the camp“; b) bėgiot ratais, tikintis automatiškai surast (mini žemėlapyje, reikiami monstrai pasirodo, kaip raudoni, o daiktai, kaip oranžiniai taškai); c) atsidaryt misijos aprašymą ir, jei monstro pavadinimas užrašytas mėlynom raidėm, spaust „follow“ opcija – tuomet nurodoma apytikslė vieta, kur juos galima rasti.

Su daiktais dar sunkiau. Gerai, jei reikia „išravėt“ kokį gėlyną. O jei pasitaiko koks vienetinis dalykas, tenka nert į google, susirast koordinates ir orientuotis pagal jas.

Kitas, hardcore‘iškai smagus, bet tuo pačiu erzinantis dalykas yra patys misijų reikalavimai. Iš pradžių reikalaujami skaičiai yra maži, daiktai krenta iš kiekvieno monstro. Tačiau kylant lygiui, kyla ir patys reikalavimai. O ir pats kritimo reitingas yra smarkiai mažesnis: iš kas antro, kas trečio monstro. Gerai, kad dauguma jų (misijų) dalinasi tuos pačius monstrus, tad negavus vieno daikto, gauni kitą. Tačiau ir čia būna tokiu atsitikimų, kad nusprendęs viską padaryti vienoj vietoj ir judėti į kitą, tik apsigauni, mat ten stovintys NPC liepia vėlei grįžti ir kapoti tuos pačius, jau „išaugtus“ monstrus.

Kalbant apie kasdienines misijas (daily quests), šių, dažniausiai, net nereikia priimti – jiems reikalingi daiktai renkasi kartu su mušamais monstrais. Tai tarsi priedas prie pagrindinio xp kėlimo (vienąsyk atlikęs visus 10 galimų, pasikėliau ~50% viso lygio). Negano to, už juos dar duodama papildoma valiuta, už kurią galima nusipirkt visokių niekučių. Pasigedau interaktyvių misijų, kuomet reikia kažkuo apsimest, žiūrėt ištraukas, skraidyt, naudot artileriją ir pan.

Pagrindinis orientacinis įrankis – žemėlapis nėra labai patogus. Ko gero, didžiausios jo trūkumas, kad negalima pamatyt bendro viso pasaulio vaizdo: kaip jis išsidėstęs, kaip vadinasi zonos ir t.t. Dabar tai tenka daryt nepatogaus sąrašo pagalba (čia žemėlapio atidenginėti nereikia).

Šiek tiek apie monstrus/Patirties taškus/Drop rates

Monstrai taip pat yra neatsiejama žaidimo dalis. Be abejonės, bent jau mažuose lygiuose, su jais susidurti tenka dažniau, nei su kitais prabėgančiais žaidėjais. Todėl paporinsiu ir apie juos. Pirmas pastebėjimas – šie greitai atsiranda (respawn). Ne taip greitai, kad nespėtum mušt, bet ir ne taip lėtai, kad išdaužius visus, būtų galima eit į virtuvę, ko nors užkąst.

AI yra gana „standartinis“. Atskuodžia, vos tik pamatę (tačiau galima laisvai prieiti iš nugaros, be jokio agresijos pavojaus). Ne visiems galima pritaikyti ir „socially retarded“ taisyklę. Kartais, kai kurie, likus mažai HP, pabėga (kartais ir nebėga) į šalį ir „pasiturbina“. Jų taip pat būna įvairaus stiprumo. Kaip ir WoW‘e – uncommon‘ai ir rare‘ai. Pirmuosius, dažniausiai, galima paimti solo, o retiesiems gali reikėt kelių žmonių. Neretai jie būna ilgos misijų grandinės paskutinės dalies objektai. Kaip priedą, išmeta geresnius daiktus.

Apskritai, drop rates yra padorūs. Galiausiai, ilgai kapojant, inventorius neišvengiamai užsikemša. Reik pažymėti, kad daiktus superkantys NPC būna ne kiekviename taške.

Patirties taškai taip pat „OK“ būsenoje. Gal net per greitai mažesniuose lygiuose. Aukštesniuose lygiuose, kiek teko girdėt, prie to reikia padirbėt. Bet taip ir turi būt, ar ne?

Požemiai/Kariai/Magai/Mirtis

Su pirmuoju požemiu teko susidurt dar naujokų zonoje. Ten patekau visai atsitiktinai, vedamas eilinės misijos ir džiaugdamasis žadamu dideliu taškų kiekiu už kažkokio akmenuko atnešimą. „O, mėlynas sūkurys! Imam!“. Nusprendžiau išbandyt jėgas, su pirmu pasitaikiusiu monstru. Likau patenkintas iškritusiais šarvais, tad nusprendžiau pasilikt ilgiau. Apskritai, tai buvo gana ilgas „pasivaikščiojimas“ – iki pat „boso“, kurio paimti nesugebėjau.

Žaidime yra į WoW‘inę panaši grupės paieškos opcija. Tik čia ji daug platesnė – galima ieškoti žmonių konkrečiai misijai ir pan. Taip pat galima paiešką inicijuoti pačiam, arba siūlyti savo paslaugas ir laukt, kol kas nors pasiūlys prisijungt. Deja, taip ir nesulaukiau.

Įdomus dalykas yra ir prisikėlimo sistema. Mirties atveju žaidėjas prikeliamas tam tikrame taške ir turi bėgti iki savo kapo, jei nori susigrąžinti dalį prarastų xp ir tp (talent points) taškų. Mirus taip pat gaunama tam tikra bauda.

Apie savo riterį galiu pasakyt tik viena: tankas iš didžiosios T. Gal monstrus kapoja ir lėtai, tačiau gali pasišakot prieš 4, gal net 5 vienu metu. Jei pasiimčiau Priest klasę, kaip antrą galimą, turėtų gautis „ultimate“ solo build. Tačiau, kaip antrą klasę, pasiėmiau magą, kuris, manau, duos greičio, žudant monstrus. Stebina šios klasės greitis: monstras griūna po antro burto. Taip pat galima paimt kelis monstrus vienu metu, bet tenka gerokai pabėgioti.

Kas dar liečia skill‘us, tai „talent points“ sistema. Nėra jokio įmantraus „medžio“. Užtenka paskirstyt taškus ant dažniausiai naudojamų skill‘ų ir šie, atitinkamai, pastiprėja.

PvP/Mechanika/Populiacija

Pati mechanika šiek tiek erzina, mat viskas labai išlengvinta. Čia nereikia „PvP, while you PvE“. Monstrui užbėgus už nugaros, žaidėjas atsisuka automatiškai ir burtas, dažniausiai, vis tiek paleidžiamas, kai tuo tarpu, menkiausia kalvelė ir žaidimas rėkia: „Cannot see target“.

Manau, paminėjus mechaniką, reikia šiek tiek pakalbėti ir apie PvP. Šį gėrį teko apturėti du kartus: pirmas kartas buvo pradinukų zonoje. Teko kovot prieš warrior klasę. Kapojomės apie minutę, kol pavyko išspaust pergalę. Antras kartas buvo 1v1 arenoje, kur, matomai twink‘as, ant menčių paguldė iš dviejų skill‘ų. Gaila, neteko stebėt anei vienos „high end“ dvikovos. Matyt, PvE serverį renkasi tikri PvE fanatikai.

Gamyba

Gamyba, mano manymu, yra labiausiai hardcore/grindy dalykas, ypač jei materijas renkiesi pats: 100 vienetu užteko vos keliems lygiams pasikelti (nuo pradžios). Dar 200 pirktų, mano pasirinktą kalvystę pakėlė iki 11. Ir tai tebuvo vienas gamybinis skill‘as. Visi jie dalinasi tom pačiom materijom, kurių nėra tiek daug: žolės, akmenys ir malkos. Tokiu atveju, norint pakelti kitą, šių reiktų dar daugiau.

Priešingai esamų materijų rinkimui, gamybinių skill‘ų yra daug: alchemija, rūbelių siuvimas, ginklakalvystė ir t.t. Įdomu ir tai, kad galima pasigaminti ir geresnės kokybės ginklus bei šarvus. Kiek skaičiau, geresnės kokybės ginklai yra savotiškas gamybos proceso „critical hit“.

Gyvūnėliai/Runos/Deimantai

Gyvūnėliai – vienas tų dalykų, kurie daro šį žaidimą išskirtiniu. Čia jie atlieka ne kosmetinę funkciją, o pagalbinę: prideda pasyvių bonusų, teikia materijų ir pan. Tegaliu pasakyt, kad tai labai brangus ir eikvojantis laiką užsiėmimas.

Apie runas susidariau tokį vaizdą, kad jas, bent jau iki mid game, visi linkę ignoruoti, o high end‘e, jų kainos sukasi milijonais.

Deimantai čia yra kaip antra valiuta. Turtingi „irl“, bet tingūs „in-game“, prisiperka deimantų, šiuos parduoda už žaidimo auksą, o už tą perka epinius daiktus. Apskritai, už deimantus yra perkamos visalaikės transporto priemonės (paprastos laiko nuo 3 val, iki keliu dienų.), įvairios daugiau xp duodančios bonkutės, daiktų „pliusinimo“ įrankiai, praplečiamas inventorius ir t.t.

Išvadom

Niekad nesisekė rašyt išvadas. Ir niekad aš jų nemėgau rašyt. Apibendrindamas tegaliu pasakyt, kad žaidimas yra išties neblogas: mirgantys high end‘iniai ginklai, nestokoja hardcore elementų, ganėtinai smagi klasinė sistema.