Jau praėjo tie seni geri „Colin McCrae“ laikai, kai su senu Ford „Escort“ lėkdavai pro siaurus Italijos keliukus ir gatvelėse išdėliotus „checkpointus“ bandydamas aplenkti kompiuterį arba save patį, kai galėdavai reguliuoti daugybę automobilio parametrų ir kitus, tada suteiktus malonumus. Ta era baigėsi ir su jos pabaiga atkeliavo „DiRT“ serija, kuri nors ir neturėjo daugelio anksčiau suteiktų privalumų, sugebėjo išlaikyti ralio stilių, turi žymiai patobulintą grafiką, automobilio fiziką, aplinką ir arkados elementų. Su nauja „DiRT“ serijos dalimi „Showdown“ kūrėjai spjovė tradicijas ir pasuko visai kita linkme. Pabandysime išsiaiškinti ar tai serijai išėjo į naudą, o gal atvirkščiai – atgrasė serijos fanus.

Tiems, kurie iš naujojo žaidimo laukėte kažko panašaus tik geresnio, tai yra realistiškesnio vairavimo ir adrenalino bandant neišlėkti iš trasos ir gauti nuobaudą, būsiu priverstas nuvilti. „Showdown“ vis dar „purvinas“, tačiau purvas jau nebe nuo didelio greičio bandant pagerinti savo laiką milžiniškoje trasoje, o nuo kitų aštuonių oponentų bandančių iš tavęs padaryti skystą bulvių košę. Taip, „Showdown“ žanrą geriausiai galėčiau apibūdinti taip – bulių kautynės iki mirties. Žinoma, paprastų lenktynių niekas nepašalino tačiau dabar pirmoji vieta pasiekiama visus kitus varžovus pašalinus taranavimo būdu. Dar žaidime galime rasti „king of the hill“ tipo rėžimą, kuriame tavo tikslas sudaužyti visus priešininkus ir nebūti sudaužytam pačiam. Tikroviškumo nebėra žvelgiant ir į automobilius – beveik visi yra nelicenzijuoti ir valdosi vienodai. Žinoma, gali patobulinti automobilį, tačiau, tiesą pasakius, didelis skirtumas nebus jaučiamas.

Žinoma nėra viskas taip blogai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Showdown“ pasiūlo tikrai gan neblogai atrodančias ir iki galo išbaigtas trasas, vaizdai atrodo aštrūs ir šiai dienai realistiški, o efektai tikrai suteikia žaidimui gyvumo. Automobiliai gali būti deformuojami tikrai stipriai – pamestos durelės, sparnai, sulankstytas kapotas, automobilio rėmas ir t.t. Tikrai galima susidaryti įspūdį, kad jeigu automobilyje nebūtų saugos lankų galiausiai trasą finišuotum pėstute, su vairu rankoje. Žaidimo meniu taip pat labai neblogai išdėstytas, viskas aišku ir paprasta. Kad ir kaip bebūtų gaila, priekabių galima rasti ir čia – trasos dažnai atrodo visiškai identiškos, meniu opcijos su trenksmu krentančios iš dangaus greitai priverčia išjungti meniu garsus. O dar tas komentatorius kartojantis tas pačias, nors iš pradžių pasirodžiusias gan sąmojingas, tačiau laikui bėgant įgrisusias frazes.

Be įprastų lenktynių žaidėjams yra suteikiama galimybė sudalyvauti ir specialiuose „Gymkhana“ renginiuose, kuriuose reikia atlikti pakankamai sudėtingus manevrus – šonu praslysti pro tiltą, padaryti „spurga“ arba atlikti gana didelius šuolius nuo rampos. Gaila, kad dėl ypatingai arkadinių vairavimo ypatumų net ir šios rungtys nesudaro didelių sunkumų – atrodo, kad automobilį galėtu vairuoti šuo ir vis tiek sugebėtų atlikti visus manevrus be didesnių iššūkių.

Egzistuoja ir daugelio žaidėjų rėžimas, kuris tikriausiai turėjo būti žaidimo pažiba, tačiau čia taip pat galima rasti gana daug trūkumų. Žaidimo serveriai nesuteikia pakankamai laisvės ar pasirinkimo stengiantis padaryti savo automobilį labiau išsiskiriantį iš minios, ar norint pasirinkti kaip tu lenktyniausi. Laikas, kol surandami oponentai yra tiesiog per ilgas, o net ir kai pagaliau patenki į žaidimą, negali pasirinkti rėžimo kurį nori žaisti, o privalai atmesti atsirandančius režimų variantus, kol atrandi tokį, kuris tau patinka.

Apibendrinant, DiRT „Showdown“ nėra prastas žaidimas, tačiau žaidžiant susidaro toks jausmas, kad kūrėjai darė viską tik tam, kad padarytų ir išlaikytų licenciją. Jokiu būdu negalima teigti, kad žaidimas yra blogas – vaizdai gražūs, natūralūs, automobiliai dūžta lyg tikrovėje, o ir sutaranuoti oponentą internetu yra tikrai smagu. Deja žaidimas atrodo neišbaigtas, trasos kartojasi, komentatoriaus replikos laikui bėgant pabosta, visi automobiliai valdosi vienodai prastai, o žaidimas net ir pačiu sudėtingiausiu rėžimu neatrodo neįveikiamas. Tai kaip saldainis „Nomeda“ – pakuotė lyg ir tas pats, iš išorės viskas gražu ir tvarkinga, tačiau tik pradaręs supranti, kad jis jau nebetoks, koks jis buvo vaikystėje. „DiRT Showdown“ neturi jokių jungčių su ankstesniais serijos žaidimais, kuriuos visi taip mėgo. Belieka tikėtis, kad atsiras žmonių pamėgsiančių ir šį.