Vargu, ar būčiau ištvėręs iki galo, jei nebūčiau žinojęs, kad ilgainiui žaidimas pasidarys geresnis. Po teisybei, tiek ir teatsiminiau apie „Condemned: Criminal Origins“ – prieš dešimtmetį kompiuteriams išleistą pirmo asmens psichologinį veiksmo trilerį iš „No One Lives Forever“ ir „F.E.A.R.“ autorių „Monolith Productions“. Pusmečiu anksčiau jis pasirodė „Xbox 360“ konsolei, kuriai ir buvo specialiai sukurtas. Konsolinė versija man 2016-aisiais sukėlė panašius jausmus kaip kompiuterinė 2006-aisiais, išskyrus nebent kai kuriuos techninius niuansus.

Nors žaidimas buvo kuriamas orientuojantis į „Xbox 360“ techninę architektūrą, didžiąją laiko dalį „Monolith Productions“ praleido dirbdama su šios konsolės prototipais, kurių specifikacijos nuolat kito. Tai, ko gero, pagrindinė priežastis, dėl ko „Condemned: Criminal Origins“ kamuoja chroniškas kadrų kaitos nepakankamumas. Tuo pačiu „LithTech Jupiter EX“ varikliu sukurtas „F.E.A.R.“ šiuo aspektu pasirodė truputį geriau, bet jis buvo sukurtas kompiuteriui ir perkeltas į konsolę, o ne atvirkščiai. Studija taip pat galėjo pervertinti „Xbox 360“ galimybes, nors jai greičiausiai tiesiog pristigo laiko optimizuoti varikliui galutinei konsolės konfigūracijai.

„Condemned: Criminal Origins“ sulėtėja dažnai, beveik visuomet pasirodžius daugiau negu keliems priešams iškart, bet kaip realistinio stiliaus grafikos žaidimas jis išsilaikęs visai neblogai. Tiesa, kalbant daugiausiai tik apie aplinkos objektų tekstūras, geometriją bei apšvietimą. Veikėjų modeliai, pavyzdžiui, atrodo graudžiai prastai. Vaizdo intarpų metu jų sukaustyta mimika bylojantys netašyti veidai rodomi taip išdidžiai, tarsi jais būtų perteikiamos subtilios emocijos. Panašiai buvo ir su „F.E.A.R.“. Veikėjų modeliai abiejuose žaidimuose patobulėjo tik pasirodžius antrosioms jų dalims.

Kaip ir „F.E.A.R.“, „Condemned: Criminal Origins“ tęsiniui palieka tiek daug nerealizuotų idėjų ir neatsakytų klausimų, jog kyla įtarimų, kad „Condemned 2: Bloodshot” buvo planuojamas iš anksto. Net pirmosios dalies pavadinimo reikšmė atskleidžiama tik antrojoje, visai kaip ir tikrosios visuotinio smurto protrūkio, masinių paukščių mirčių ir paranormalių reiškinių priežastys. Man jos rūpėjo kur kas labiau negu serijinio žudiko, tyrėjams paliekančio iš aukų lavonų ir manekenų sukonstruotas makabriškas pasimatymų mizanscenas, gaudynės. Piršliui ir kitiems serijiniams žudikams gresia mirtinas pavojus, mat juos persekioja ir savo pačių pamėgtais metodais iki savižudybės priveda Serijinis Žudikas X. Tai kelia susirūpinimą FTB agentui Etanui Tomui – kol kas visų taip nusižudžiusių serijinių žudikų bylų tyrėjui.

Neteisingai apkaltintas dviejų pareigūnų nužudymu, tačiau padedamas kolegės Rozos ir tėvo bičiulio Malkolmo, Etanas ima sekti kruvinais Serijinio Žudiko X pėdsakais, pakeliui sužinodamas vis daugiau šiurpių detalių apie miestą ištikusią psichozę. Kaip minėjau, paslaptingų anomalijų ir pasikartojančių haliucinacijų kilmė taip ir neatskleidžiama, ją galima įspėti tik iš užuominų. Tai, kartu su neadekvačia veikėjų elgsena, mane visąlaik glumino, trukdė įsijausti į žaidimą ir patikėti tuo, kas vyksta. Pamenu, kad pirmąkart žaisdamas netgi maniau, jog visa tai tik sapnas, prasidedantis Etanui žaidimo pradžioje tam tikromis aplinkybėmis netekus sąmonės. Nežinojau, kaip kitaip paaiškinti tą siužete vyraujančią (košmariško) sapno logiką.

Žaidžiant „Condemned: Criminal Origins“ dedasi išties brutalūs dalykai. Žaidimas stengiasi būti groteskiškas visur, kur tik gali. Kadangi jo eigos pagrindą sudaro kautynės improvizuotais šaltaisiais ginklais, jis tai pasieka be didelių sunkumų. Kraujas taškosi ant sienų tik panaudojus šaunamuosius ginklus, tačiau taiklius smūgius lentomis, vamzdžiais, strypais, kirviais, laužtuvais, kūjais ir kastuvais visuomet palydi įtikinantys garso efektai.

Pačios kovos irgi nepatogiai tikroviškos. Priešai žūsta nuo keleto taiklių šūvių, tačiau šaunamų ginklų ir amunicijos čia mažiau negu daugelyje išlikimo-siaubo žaidimų, todėl didžiąją laiko dalį tenka kliautis tuo, kas mėtosi aplinkui. Tais pačiais ginklais paverstais daiktais moka naudotis ir benamius primenantys priešai. Net ne šiaip moka, o yra puikiai įvaldę blokavimą, kontratakavimą ir provokavimą.

Gaila, kad beveik visi jie kaunasi pagal tą pačią choreografiją. Ją perpratus kovos vienas prieš vieną tampa juokų darbu, o gavus stipresnį tazerį nebaisūs tampa net susidūrimai net su dviem ar trim oponentais vienu metu. Jeigu, tik, aišku, nei vienas iš jų neturi šaunamojo ginklo. Kulkos atima fatališkai daug gyvybių, o jos atstatomos vaistinėlėmis. Laimei, priešai tokie beatodairiški, kad net kartais susipliekia tarpusavyje, o jei kuris nors ir pasirodo apsiginklavęs pistoletu, revolveriu, nupjautavamzdžiu, automatu ar šratine pūška, visuomet gali būti tikras, jog netoliese patogiai mėtosi kitas šaunamasis ginklas.

Čia ir slypi didžiausia „Condemned: Criminal Origins“ problema. Žaidimas labai monotoniškas, nesikeičiantis. Scenarijus su šautuvu ginkluotu pamišėliu ir netoliese kaip tyčia paliktu ginklu kartojasi dar palyginus ne taip dažnai kaip tie segmentai, kai tenka, pavyzdžiui, surasti tam tikrą įrankį tam tikroms durims atverti. Įrankiai ir durų tipai nesikeičia visą žaidimą. Tarkime, kūju nudaužiamos spynos, kirviu iškapojamos medinės durys, laužtuvu atveriami seifai. Kitokių kliūčių išskyrus priešus ir duris pasitaiko retai, visai kaip kokiame 1993-ųjų „Doom“.

Monotoniją šiek tiek prasklaido įkalčių nusikaltimo vietose ieškojimas, tačiau viskas taip automatizuota, taip supaprastinta, kad pačiam nereikia nieko galvoti, tik atlikti paeiliui nurodytus veiksmus. Net susirėmimai su priešais galop taip suvienodėja, kad nebekelia jokio streso (išskyrus tuos su šaunamaisiais ginklais; kol pats neturi šautuvo esi itin pažeidžiamas). Beje, keista, jog nėra galimybės sėlinti. Tai būtų tikrai praturtinę žaidimo eigą.

Nuobodulį varo ir aplinkos. Dauguma jų ne tik nepatrauklios žiūrėti, bet ir nepatogios tyrinėti ieškant paslėptų daiktų – judesiai riboti, stipriai kontekstualizuoti, o valdymas erzinančiai inertiškas. Tiesa, nelabai jose yra ką rasti, o tiksliau – įdomaus pamatyti. Tuščia, tuščia, tuščia.

Kita vertus, nykios anaiptol ne visos aplinkos. Pavyzdžiui, paskutinė vietovė, sumodeliuota, beje, pagal vieną „No One Lives Forever 2“ lygį, tiek vizualine, tiek dizaino prasme gerokai skiriasi nuo buvusių prieš tai ir priklauso vienareikšmiškai stipriausiam lygiui visame žaidime. Didelį įspūdį taip pat paliko universalinė parduotuvė su atgyjančiais manekenais. Įsiminė ir vidurinė mokykla, po kurią vaikėsi mėsos kapokle mosuojanti virėja.

Ir šiaip, geriau pagalvojus, „Condemned: Criminal Origins“ sublizga, ir dažnai, bet greitai ima vegetuoti, vis iš naujo perdirbinėdamas tą patį per tą patį, atnaujindamas tik neesmines detales.

Ką šis žaidimas daro gerai nuo pradžių iki galo, tai kuria slogią, nuolatinį nerimą generuojančią atmosferą. Silpnesnių nervų žaidėjus keliose vietose žaidimas gali ne juokais įbauginti. Pabaigoje įtampa dar labiau suintensyvėja. Deja, iki to laiko, po 6-8 su juo praleistų valandų, „Condemned: Criminal Origins“ jau būna spėjęs išsikvėpti.