Senasis Princas, džiuginęs mus dar anksčiau nei prieš gerą dešimtį metų grįžo, ir gįžo su didžiuliu uraganu, nušvilpęs daugelį apdovanojimų. Prince of Persia kūrėjams puikiai pavyko suderinti lygių ir istorijos autentiškumą, sureguliuoti sudėtingumo lygį, sukurti beveik tobulą valdymo schema, nerealiai gražią ir puikiai į žaidimą „įpintą“ muziką, o visa tai apgaubti puikia, tikrai šiuolaikinius standartus atitinkančia grafika.

Prince of Persia istorija pasakoja apie sultono sūnų, jaunajį princą, kuris norėdamas pasirodyti prieš tėvą dėl savo lengvabūdiškumo išleidžia vadinamąjį laiko smėlį, visa, kas gyva paverčiantį klaikiais monstrais — be atminties ir be jausmų. Princas pasiryžta ištaisyti padarytą klaidą ir pradeda klajoti po senovinius sultono rūmus, ieškodamas būdų, kaip viską grąžinti į senas vėžes. Štai tuomet į jo gyvenimą įžengia nuostabi princesė…

Žavioji princo palydovė žaidime atlieka svarbų vaidmenį. Jos veiksmai neretai atneša neįkainojamą naudą: mergina pamato, kad po platforma, ant kurios stovime, yra atbraila, kurios mes patys nepamatytume dar geras penkias minutes; savo nepakartojamu, jaunatvišku balseliu žavioji būtybė visada mus įspėja apie tykantį pavojų. Jaunoji princesė pergyvena ir aikčioja, princui atliekant pavojingus triukus, rūpinasi jo savijauta po eilinio „užsaugojimo“, kurio metu princas patiria neeilinių išgyvenimų ir nuolat alpsta, o jei sustoję imsite ją apžiūrinėti, tikėkitės pasipiktinimo frazių „a la“ — „Stop staring at me!“. Beje, mūsų netašytas arba tiesiog jaunas ir nepatyręs princas visada atšauna, kad žiūri ne į ją. Be abejonės, mes geriau žinome, kur žiūri jaunuolis . Įdomiausia Princo frazė skamba maždaug taip: „Jei patikėjote viskuo, ką jums lig šiolei pasakojau, galbūt, patikėsite ir tuo, kad aš savotiškai prisirišau prie savo naujosios palydovės“. Na taip, kurgi ne…

Galvok, šok ir pjauk

PoP „geimplėjus“ suskirstytas į tris dalis: šokinėjimą platformomis, spąstų bei galvosūkių įveikimą ir kautynes. Visi „geimplėjaus“ elementai gana aiškiai atskirti vienas nuo kito. Nykiausia žaidimo dalis, be abejonės, yra kautynės. Iš pradžių — tai bene įdomiausia žaidimo dalis, tačiau, laikui bėgant, schema ima kartotis. Princo judesių bagažas išties skurdokas (nors nepriekaištinga kovos animacija jus sužavės), tad, atradę konkrečių veiksmų prieš tam tikrą priešininką seką, imsite tai nuolat kartoti. Ne tik todėl, kad kitų veiksmų tiesiog nėra, bet dar ir todėl, kad neteisingai panaudotos smūgių sekos nepasiekia tikslo ir princas žūva. Kūrėjai nepamiršo ir bloko — šis judesys efektyvus beveik prieš visus priešus (keletas jų sugeba pralaužti bloką plačiais ir žemais smūgiai per princo kojas); taip pat princas gana vikriai atlieka kuliaversčius bei atgalinius salto. Žodžiu, kovos nėra sudėtingos ir iš pradžių labai azartiškos bei įtraukiančios, tačiau, įpusėjus žaidimą, „senutė“ monotonija savo kaulėtais pirštais „užsmaugia“ visą įdomumą ir azartą.

Galvosūkių dalis labai skiriasi nuo senųjų „Princo“ versijų. Ji daug turtingesnė: 3D matavimai ir nerealios šiuolaikinės grafikos galimybės suteikė kūrėjams naujų erdvių. Taigi, naujieji galvosūkiai atrodo išties didingai, tačiau, deja, jie nėra sudėtingi. Galvosūkiai sudėtingumu tikrai negali lygintis su „puzzle“ žaidimais. Šiuo aspektu princas greičiau jau primena pirmuosius „Half-Life“. Liūdnoka, tačiau, kaip žinia, tikrai SUDËTINGI žaidimai šiais laikais pasmerkti dulkėti ir dūlėti parduotuvių lentynose, kai, tuo tarpu, per dvi dienas įveikiamas „popsas“ parduodamas geriau, nei karštos bandelės su marmeladu. „Princas“ yra aukso viduriukas tarp šių dviejų sąvokų — jis pakankamai gražus ir gerai „nušlifuotas“, kad nurungtų visus konkurentus pop žaidimų sferoje. Jo sudėtingumo lygis yra kiek aukštesnis, nei vidutiniško veiksmo žaidimo. Šokinėjimo dalis nėra sudėtinga, tačiau, žaisdami klaviatūra ir pele, sugaišite dvigubai daugiau laiko, nei žmonės, turintys gerus valdymo pultelius. Beje, šiuo atveju tai gali būti vertinama kaip teigiamas dalykas, mat, gerą žaidimą norisi žaisti ilgai.

Pirmas įspūdis — 9,7

Tereikia pažaisti keleta minučių, kad suvoktum, jog naujasis PoP yra daug geresnis, nei buvo galima tikėtis.

Grafika — 9,7

Geriausias dizainas — be jokių abejonių. Vienas gražiausių 2003-ųjų žaidimų. Stulbina žaidimo švelnumas, ir viską gaubiantys melsvi atspalviai… Susidaro toks įspūdis, lyg būtum pasakiškam sapne.

Garsas — 8,6

Reikia pripažinti, kad, nors ir puikiai atliktas, įgarsinimas vis tik lieka silpniausia žaidimo vieta.

Siužetas — 9,4

Įtraukianti ir intriguojanti istorija, papasakota puikių prisiminimų stiliumi.

Valdymas — 8,6

Kaip jau minėjau, žaidžiant žaidimą be pultelio, vietomis galima nesmagiai užstrigti. Tai erzina, tačiau pratęsia gana trumpą žaidimo laiką.

Galutinis — 9,6

Geriausias žaidimo dizainas 2003 metais, geriausias visų laikų atgimimas, šauni istorija, neblogai atliktas įgarsinimas, šaunus „geimplėjus“. Visos sudedamosios žaidimo dalys beveik tobulai sujungtos į vieną visumą… Ko gi dar norėti?