„Assassin‘s Creed: Revelations“ Tau patiks.

Pernykštis „Brotherhood“ buvo geras žaidimas, pristatęs ypatingai naujovišką bei azartišką daugelio žaidėjų režimą. Tačiau „Assassin‘s Creed: Brotherhood“, kaip du prieš jį išleisti serijos atstovai, buvo visų pirma skirtas vienam žaidėjui. Daugelis ignoravo tinklo režimą ir šoko tiesiai į vieno žaidėjo kampaniją. Tokie žaidėjai buvo truputį nuvilti. Siužetas nebuvo toks epiškas kaip antrojoje dalyje, netrūko įsimintinų misijų, bet joms stigo ankstesnių „Assassin‘s Creed“ dalių stiliaus ir žavesio. Didžiąją laiko dalį žaidžiant „Brotherhood“ sužiaumodavo nepasotinama galybė šalutinių užduočių, kurių dauguma buvo tarpusavyje panašios ir greitai pabosdavo.

„Assassin‘s Creed: Revelations“ nepasižymi tokia gausybe papildomos veiklos kaip „Brotherhood“. Ir šiaip, „Revelations“ yra gerokai apgenėtas lyginat su praėjusiomis dalimis. Panašu, jog kūrėjai „Ubisoft Montreal“ susėdo ir norom nenorom nusprendė pašalinti dalykus, į kuriuos jie sudėjo visą savo širdį, bet pamiršo įdėti prasmę. Atsilaisvinusi vieta buvo skirta eksperimentams, kuriuos taip mėgsta žaidėjai, ir kurių imtis taip bijo kūrėjai. Rezultatas – „Assassin‘s Creed: Revelations“ išlaiko visus protėvių genus, bet tuo pačiu ir pasiūlo reikšmingų naujovių, kurios, galbūt, persikels ir į kitąmet pasirodysiantį „Assassin‘s Creed III“.

Tiesa, jau dabar aišku, kad ateityje daugiau nebeišvysime pirmosios dalies veikėjo Altairo ir antrosios dalies pagrindinio herojaus Ezio. Jų abiejų siužetines linijos užsibaigia ties „Revelations“.

Po skausmingos „Brotherhood“ atomazgos Desmondas Mailsas atsiduria savotiškoje komos būsenoje. Jo sąmonė įkalinta Animus aparate – mašinoje, sukonstruotoje virtualiam persikėlimui į savo genetinių protėvių gyvenimus. Netrukus paaiškėja, kad vienintelis būdas Desmondui atgauti sąmonę – vėl grįžti į savo protėvio Ezio kailį ir pamatyti, kaip jis užbaigia savo viso gyvenimo misiją. Paskutinis Ezio tikslas – surasti savo protėvio Altairo slaptąją biblioteką ir paimti joje galimai paliktą dar vieną Rojaus obuolį. Tai senovinis prieš žmones gyvenusios civilizacijos prietaisas, kurio savininkas gali valdyti kitų žmonių protus. Žinoma, šio magiško artefakto įnirtingai vaikosi ir tamplieriai, jau spėję surasti vieną iš penkių raktų, atidarysiančių bibliotekos duris. Likusieji raktai yra gerai paslėpti Konstantinopolyje. Ten Ezio ilgai nelaukęs ir išvyksta.

Kiekvienas raktas yra lyg pirmykštė Animus mašina: Altairo palikuonys, paėmę į rankas bet kurį iš tų raktų, gali mintimis persikelti ir iš naujo išgyventi tai, ką prieš daugiau nei tris šimtmečius išgyveno patsai Altairas. Tai kažkas panašaus į sapną sapne, matytą Christopher Nolan filme „Pradžia“.

Kita vertus, tai kur kas panašiau į dingstį leisti žaidėjui pavaldyti stoiškąjį ir tykiai filosofuojantį pirmojo „Assassin‘s Creed“ herojų. Tiesa, misijų, kaip nuovokesnis skaitytojas jau suprato, su Altairu yra tik penkios – tiek, kiek reikia surasti raktų atrakinti mistiškajai bibliotekai. Laiko prasme Altairo misijos išsidėsčiusios nuo jo, kaip žudikų brolijos nario, karjeros pradžios dar prieš „Assassin‘s Creed“ įvykius, iki pat jo mirties žiloje senatvėje, sulaukus daugiau nei 90 metų. Taigi, leidžiama sužinoti šiek tiek apie Altairo praeitį ir ganėtinai nemažai – apie jo gyvenimą po „Assassin‘s Creed“ įvykių. Jaunas ir senas Altairas netgi valdomi šiek tiek kitaip.

Tiesa, Altairo misijos yra palyginus trumpos ir griežtai suplanuotos, o tai, pripažinkime, ne visai dera prie laisvo „Assassin‘s Creed“ stiliaus. Be to, kiekviena iš Altairo misijų vyksta ten pat – Masyaf pilyje ir šalimai įsikūrusiame kaimelyje. Lygiai su Altairu įdomūs tik tuo, kad atskleidžia naujų detalių apie šio legendinio žudiko gyvenimą. Į trūkumus pro pirštus žiūrėti verčia ir žaidėjus labai dažnai valdanti nostalgija praeičiai. Tai gudrus žingsnis, gal ne taip gerai realizuotas kaip grįžimas į Shadow Moses salą žaidžiant „Metal Gear Solid 4“, bet vis vien puiki duoklė praeities įsikandusiems žaidėjams.

Kalbant apie praeitį, atsirado visiškai naujoviškos „Desmondo kelionių“ misijos. Kitaip nei misijos su Altairu, „Desmono kelionių“ lygiai yra nebūtini, juos netgi reikia iš pradžių atrakinti, rankiojant Animus atminties fragmentus, išbarstytus po Konstantinopolį. Kuo tos misijos su Desmondu ypatingos? – paklausi. „Desmondo kelionių“ lygiai vyksta pirmu asmeniu ir jose reikia nueiti iš taško A į tašką B, sprendžiant įvairius platforminius galvosūkius.

„Desmondo kelionės“ yra tarsi milijoną kartų supaprastintas „Portal“. Iš pradžių šias misijas įdomu žaisti vien todėl, kad jų metu papasakojama, ką Desmondas veikė pastaruosius dešimt metų iki tol, kol jo nepagrobė tamplieriai ir neįsodino į Animus kėdę. Vėliau iš pradžių primityviai atrodę galvosūkiai tampa sudėtingesni ir pačioje pabaigoje jie pasidaro net visai smagūs. Šis eksperimentinis režimas gal ir nebus perkeltas į būsimus „Assassin‘s Creed“ žaidimus, tačiau jo bent jau neišmėginti žaidžiant „Revelations“ būtų didžiulė klaida.

Išskyrus tas viso labo penkias Altairo misijas ir tiek pat galvosūkių lygių su Desmondu, visą likusią laiko dalį valdysi Ezio. Nuo jo nuotykių „Brotherhood“ prabėgo beveik aštuoneri metai, ir jis jau akivaizdžiai senstelėjęs vyras. Gal amžius iš Ezio visam laikui atėmė jaunatvišką išvaizdą, bet to nepasakytum apie jo charakterį – jis vis dar toks pat charizmatiškas bei vis dar toks pat karštakošis kaip anksčiau. Tik daugiau jo nebeslegia keršto našta. Iš pradžių Ezio keršijo už tėvą ir brolius, vėliau – už dėdę. Dabar jo vienintelis tikslas – atrakinti tvirtas Altairo bibliotekos duris ir paimti Rojaus obuolį, kol to nepadarė tamplieriai.

Kadangi, bent jau „Ubisoft“ teigimu, nebebus grįžtama nei prie Altairo, nei prie Ezio, „Assassin‘s Creed: Revelations“ subtiliai atsako praeituose žaidimuose kilusius klausimus, daugiausiai liečiančius Rojaus obuolio kilmę, prieš žmones gyvenusios civilizacijos likimą bei Altairo, Ezio ir Desmondo ryšį su visu tuo. „Revelations“ pabaigoje netgi miglotai atskleidžiama, kas Desmondo laukia „Assassin‘s Creed III“.

Bet spekuliacijas „Assassin‘s Creed III“ tema palikime ateičiai ir grįžkime į Konstantinopolį – kryžkelę tarp Europos ir Azijos, tarp Ezio ir Altairo pasaulių. Kaip ir „Bortherhood“ atveju, pagrindinė „Revelations“ siužeto dalis, su keliomis nedidelėmis išimtimis, klostosi vieno miesto – Konstantinopolio – teritorijoje. Žaidimo žemėlapis nėra nei didelis, nei mažas. Maždaug toks pat, koks buvo „Brotherhood“.

Pats Konstantinopolis atkurtas nepaprastai meniškai, bet tuo pačiu ir paklūstant istorinei tikrovei. Atrodo, kad kiekvienas statinys, nesvarbu ar tai sultono rūmai, ar tai įžymusis Galatos bokštas bei Sofijos Soboras, ar sulinkę mediniai varguolių namukai miesto pakraštyje, – viskas tarytum yra rankų darbo, – jei taip galima sakyti, – viskas atrodo autentiškai. Sustojus akimirką viduryje turgaus, ar, nesvarbu, kad ir aptrupėjusiame Romos imperijos laikų hipodrome, atrodo, kad stebėtum ne žaidimą, o atgijusį XVI a. paveikslą. „Assassin‘s Creed: Revelations“ vaizduojamas Konstantinopolis glamonėja akis ir papildo žinias apie istoriją bei architektūrą.

Bet ne dairytis po Konstantinopolį atvyko Ezio. Siužetinių misijų yra daug – 56, tačiau jos gana trumpos – viską galima pereiti per greičiau nei dešimt valandų. Kad ir esant jų ne per daugiausiai, visos siužetinės misijos yra labai įvairios ir savo užduotimis mažai besikartojančios. Jau pačioje „Revelations“ pradžioje bus momentas, kai teks virve prisitraukti prie karietos, jai pašėlusiai lekiant vingiuotais šventosios žemės keliais. Labai nuotaikinga buvo misija, kurioje Ezio su kitais žudikų brolijos nariais įsigavo į uždarą pokylį su parankiniais muzikuodamas liutnia, kuri be galo priminė „Fable II“, kur šį viduramžišką instrumentą tekdavo virkdyti pakankamai dažnai.

Iš „Brotherhood“ sugrįžo ir visos tos energingos veiksmo misijos, iš kurių vienoje Ezio su senoviniu stacionariu ugniasvaidžiu degina laivus, paskui lekia jų degančiais deniais ir lipa liepsnojančiais stiebais. Dar vienoje misijoje Ezio yra tempiamas karietos, šįkart jam rizikingai kybant ore su išskleistu parašiutu. Tokiomis akimirkomis „Reveletions“ tampa švelniai panašus į „Uncharted“ žaidimus, o ypatingai į antrąją jos serijos dalį „Among Thieves“.

Visi tie adrenalino pilni mini-žaidimai, priešingai nei „Brotherhood“ atveju, niekuomet neužgožia visos „Assassin‘s Creed“ esmės, o veikiau tik papildo klasikinius „surask ir likviduok blogietį“ lygius, iš kurių, jeigu pameni, buvo sumodeliuotas praktiškai visas pirmasis „Assassin‘s Creed“. Todėl regimai padaugėjo mažiau kinematografiškų, bet už tai mainais daugiau laisvės siūlančių misijų, tokių kaip lygis, kuriame reikėjo nepastebėtam įsigauti į sultono rūmus, su papildoma sąlyga pakeliui nenužudyti nei vieno priešo.

Net ir labiausiai klasikiniam „Assassin‘s Creed“ stiliui artimos misijos vis tik žaidžiasi šiek tiek kitaip. Taip yra daugiausiai dėl kelių svarbių „Revelations“ naujovių: savadarbių bombų, kablio bei patobulėjusio „Erelio regėjimo“ (Eagle sight), dabar pakrikštyto „Erelio pojūčiu“ (Eagle Seanse).

Bombų gamyba leidžia iš įvairiausių rūšių ingredientų sukonstruoti daugybę skirtingų rūšių sprogmenų, kurie sprogdami gali paprasčiausiai sužaloti priešus, atkreipti jų dėmesį ar tiesiog juos trumpam paralyžuoti. Kūrėjai teigia, kad iš viso įmanoma sumeistrauti 300 skirtingų rūšių bombas. Vargu ar Tau jų visų prireiks, tačiau pagrindinėse misijos apstu vietų, kur be savadarbių bombų bus sunku, – jeigu iš vis įmanoma, – užduotį įvykdyti nepastebėtam.

Kablys, įtaisytas prie standartinio durklo, leidžia ne tik greičiau užsliuogti siena į viršų, bet ir suteikia galimybę sparčiai keliauti visame kalvotame Konstantinopolyje tarp namų nutiestais lynais. Kablys pasitarnauja ir norint parversti ant žemės nieko neįtariančią auką bei siekiant prasibrauti pro kovingai pasitinkančius tamplierius. „Ubisoft“ sako, kad kablys bene trečdaliu paspartina navigaciją po tankiai apstatytą miestą. Aš tuo tikiu.

Trečioji naujovė – Erelio pojūtis – padeda ne tik iš minios atskirti priešus, bet ir joje surasti įsimaišiusius klastingus tamplierių žudikus. Svarbiausia, kad Erelio pojūčio dėka, Ezio dabar gali matyti visų priešų judėjimo kelius, kas leidžia patogiau rengti pasalas ir spęsti nuo prisilietimo sprogstančius užtaisus.
Sulydykime visas tris pagrindines naujoves į vieną išvadą ir paaiškės, kad visos jos delikačiai pakeičia bendrą žaidimo eigos pojūtį, bet neiškraipo „Assassin‘s Creed“ esmės. Tai maždaug tas pats, kas iš Eurolygos persikelti žaisti NBA. Esmė ta pati, bet yra keletas skirtumų, šiek tiek pakeičiančių ir išsyk atšviežinančių visą žaidimą.

Kalbant apie skirtumus, „Revelations“ papildomų misijų srityje savo kiekybe pastebimai nusileidžia „Brotherhood“. Kai kam net gali dingtelėti, jog „Revelations“ po siužetinių misijų daugiau nieko nepasiūlo, tik keletą papildomų gildijų misijų ir bevertį Konstantinopolio monumentų restauravimą. Iš dalies tai tiesa – šalutinių misijų nėra daug. Bet jos dabar žymiai skirtingesnės ir kur kas įdomesnės. Pavyzdžiui, kaip ir „Brotherhood“, reikia užgrobti tamplierių bokštus, tik „Revelations“ atveju, tie nepailstantys kryžeiviai gali juos mėginti susigrąžinti atgal. Minėtomis aplinkybėmis prasideda stebėtinai išsamus būstinės gynybos žaidimas, kuriame reikia atremti puolančius tamplierius. Ezio už moralės taškus gali statyti naujus įtvirtinimus ir tobulinti jau pastatytuosius, ant stogų išdėlioti įvairių tipų žudikų brolijos narius ir netgi liepti apšaudyti taikinius iš patrankų. Savo principu būstinės gynybos mini žaidimas primena garsųjį „Plants versus Zombies“.

Be to, nemaža dalis naujų žudikų brolijos narių užverbuojami nebe vien tik nužudant juos šaltakraujiškai engiančius tamplierius, bet įvykdant kokią nors specialią misiją, pavyzdžiui, sučiumpant vagį ar laimint muštynes. Taipogi yra net keturiolika papildomų „Master Assassin“ misijų, kurios šiek tiek šabloniškos, bet vis tiek pakankamai įdomios.

Kol viską nuveiksi vieno žaidėjo režime, iš Tavo gyvenimo bus nubraukta daugiau nei 20 valandų. Dar velnias žino kiek atims atsinaujinęs daugelio žaidėjų režimas. Labai gaila, bet jo realiai taip ir neteko išmėginti, tačiau sprendžiant iš žaidėjų atsiliepimų oficialiuose forumuose, nuo „Brotherhood“ patobulėta nemažai. Tik reikia nepamiršti, kad „Revelations“ vis tik yra geriausiai pritaikytas vienam žaidėjui, ir pirkti jį vien dėl daugelio žaidėjų režimo yra, švelniai tariant, rizikinga.

Kad ir kaip ten bebūtų, „Revelations“ neapsiėjo be trūkumų, kuriuos turėtum žinoti, prieš įsigydamas žaidimą. Siužetas akivaizdžiai stipresnis nei „Brotherhood“, tačiau kūrėjai nuveikė nedaug aiškindami naujokams, kas serijoje nutiko anksčiau. Trumpiau tariant, siužeto gerumas labai reliatyvus Tavo žaistų „Assassin‘s Creed“ žaidimų skaičiui. „Brotherhood“ didžiausias dėmesys buvo skiriamas papildomoms misijoms, „Revelations“ – pagrindinėms. Nors papildomos misijos „Revelations“ yra tvirtesnės ir gilesnės, jų vis tiek galėtų (turėtų!) būti bent jau tiek pat, kiek buvo „Brotherhood“. Ekonomikos sistema vis dar nesubalansuota – pinigų kišenėse jau po kurio laiko būna daugiau, nei reikia. Vizualiai „Revelations“ yra detaliausias žaidimas serijoje, bet sykiu ir labiausiai stringantis – užtenka ekrane pasirodyti bent mikroskopiniam priešų ar gigantiškų statinių pertekliui ir žaidimas ima katastrofiškai stabdyti. Kiekvienas pultelio mygtukus „Reveletaions“ atlieka daugiau funkcijų, nei statistinis USB lizdas. Kitaip tariant, valdymas yra nepatogus ir praeis daug laiko, kol jį kaip reikiant prisijaukinsi.

Šiaip ar taip, „Assassin‘s Creed: Revelations“ užlopė gerokai daugiau skylių, nei atvėrė naujų. Net ir žaidusieji visus ankstesnius „Assassin‘s Creed“ žaidimus įsijungę „Revelations“ atras kažką naujo, tuo pačiu žinodami, kad viskas, ką jie mėgsta, išliko nepaliesta.