Tikriausiai eilinį kartą pasikartosiu, tačiau kuomet atrodo, jog vienas žanras turi tokią begalę jam priklausiančių žaidimų, kad jau nebėra kur plėstis, atsiranda kažkas naujo, jau nebetelpančio į tuos rėmus, pridedančio kažką naujo. Žinoma, tai nebūtinai turi būti kažkas absoliučiai nematytų. Šiuo, konkrečiu atveju, tam užtenka inkorporuoti pagrindinį kito žaidimo elementą, išgaunant naują efektą. Na, panašiai kaip sumaišę dvi spalvas gauname trečią. Būtent taip padaro „Dungeon Defenders: Eternity“ žaidimas, sujungiantis bokštelių gynybos ir veiksmo vaidmenų elementus.

Pirmiausiai reiktų paminėti, kad žaidimas tuo pačiu metu yra ir naujas, ir senas, kadangi ši naujoji versija pasirodė tik prieš mėnesį ir kartu yra atnaujinta senojo žaidimo, pasirodžiusio 2011 metais versija. Tenka prisipažinti – pirmosios dalies išbandyti neteko, kad negalėsiu tiksliai įvardinti ir įvertinti visų pakeitimų. Tačiau pasistengsiu pateikt bedrą vaizdą, „kas, kur ir kaip“.

Kad ir kaip nesinorėtų pradėti nuo blogų įspūdžių, pastarieji buvo ganėtinai stiprūs, tad pradėsiu būtent nuo jų. Taigi, bene labiausiai nepatiko tai, kad „Dungeon Defenders“ taip pat vienas tų, kurie į žaidimą išmeta be jokių paaiškinimų. Kas blogiau, niekur neįmanoma rast konkrečių paaiškinimų, ką toliau daryti. Dėl to gerą pusvalandį teko bandyt aiškintis, kol atsitiktinai nepastebėjau kristalo, leidžiančio prisijungti prie vykstančių scenarijų.

O taip. Žaidimas taip pat reikalauja registracijos (laimei, nereikia vargti su visokiais registracijų patvirtinimais). Ir veiksmas galimas tik tinkle, su kitais žaidėjais. Tai reiškia, kad pradžioje atsirasime bendroje smuklėje, o iš jos, kaip kokiuose „World of Warcraft“ scenarijuose galėsime keliauti į kovos lauką. Žaidime taip pat yra galimybė sukurti savo nuosavą sesiją, kurioje žaistume vieni (bloga idėja), arba pasikviestume draugus, „ramiam pasisėdėjimui“.

Nors žaidime yra tikrai daug įvairių lygių, naujus išbandyti galėsime tik pasikeldami atitinkamą veikėjo lygį. Nors tokia prievarta nėra labai geras dalykas, lygiai kyla ganėtinai greitai ir kartu užtikrintai „leidžia“ išbandyti visus lygius. Galop, visiškiems „anarchistams“ žaidimas suteikia galimybę visai niekur neprogresuoti ir visąlaik sėdėti tame pačiame lygyje.

„Dungeon Defenders: Eternity“ galėsime žaisti už vieną iš keturių herojų: magą, riterį, skautą (lankininką) bei vienuolį – šventiką. Kiekvienas jų pasižymi tam tikromis išskirtinėmis savybėmis: pvyzdžiui riteris galės statyti bokštelius, skautas dėti spąstus, šventikas – auras ir t.t. Negana to, kylant veikėjų lygiui, galima kelti pasirinktus atributus. Iš pradžių viskas atrodo labai paprasta, bet vėliau atsiveria galimybė įvairiems „build‘ams“ – ty, ar norėsime, kad herojus darytų daugiau žalos pats, būtų atsparus daromai žalai, jo statomi bokšteliai darytų daugiau žalos ir panašiai.

Pats bokštelių gynybos procesas čia yra labai paprastas: statoma įvairias barikadas bei mušame visus, kurie tik juda. Tai kartojame tol, kol pasiekiame paskutinę bangą. Visa tai būtų ganėtinai smagu, jei ne pagalius (gal geriau tiktų „rastus“) į špikius kaišiojantis valdymas ir kameros ypatumai. Štai, norėdami pasisukti į šoną, pirmiausiai teks pelės kursorių nuvesti į patį ekrano kraštą. Negana to, šis pasukimo procesas yra be galo lėtas. Negana to, atitolinus kamerą ir veikėjui palindus po kokiu nors stogu, ši automatiškai neprisitaikys – teks žaisti aklai, arba kameros padėtį keisti rankiniu būdu, turint galimybę vaizdą tik priartinti arba nutolinti. Taip, kad jokių „mandrų“ sukinėjimų į šonus, kaip kituose veiksmo – vaidmenų žaidimuose.

Sėkmingai įveikę visas priešų bangas būsime apdovanoti patirties taškais, daiktais bei auksu, kuriuos naudosime tolimesniam herojų tobulinimui. Įdomu, kad žaidimams mums iš karto stengis parodyti, kurie daiktai yra geriausi, o kai kuriais atvejais, šitoje vietoje tiesiog negalės apsispręsti, tad pasirinkimą tekes atlikti patiems. Visgi, bent pirmuosiuose lygiuose, visas šis tobulinimas yra kiek beprasmiškas, nes visi priešai krenta kaip „Kobra“ nupurkštos musės.

Apskritai, „Dungeon Defenders: Eternity“ būtų „visai nieko“, kadangi čia, paprastai nuobodų vieno asmens bokštelių gynybos „grindinimą“ pakeičia komandinis darbas, bei beveik prievartinė interakcija su kitais žaidėjas (kas, pasirodo, yra visai puikus dalykas). Jame taip pat galime rasti įdomoką veikėjų tobulinimo galimybė. Tik jei ne tas siaubingas valdymas, „daužta“ kamera ir kiek /bjauroka bendra vizualinė išraiška.