Pirmąsias „Fighting Fantasy“ knygas paliečiau prieš gerus 20 metų. Aišku, tuomet visai nesupratau apie ką jos buvo – užtekdavo gražių paveikslėlių. Ir tik vėliau supratau, kad jose slepiasi nepaprastai didelė „geekiškos“ kultūros dalis. Mat, pasirodo, du pagrindiniai šių knygų autoriai: Ian‘as Livingstone‘as ir Steve‘as Jacksonas (nemaišyti su tokio pačio vardo amerikiečiu žaidimų kūrėju, taip pat turinčiu savo vardo žaidimų liniją) yra ne tik įkūrę stalo miniatiūrų kompaniją „Games Workshop“, bet ir prisidėję prie „Dungeons and Dragons“ istorijos. Na o šiandien, tiek „Warlock of the Firetop Mountain“, tiek dar visa eilė kitų „Fighting Fantasy“ serijos knygų yra tapę klasika. Kurią, kaip matome, tam tikri žaidimų kurėjai imasi perkėlinėti į modernų, skaitmenizuotą ir animuotą formatą.

Verta paminėti, kad pirmiausiai šio žaidimo versija, kaip bebūtų keista, pasirodė „Steam“ platformoje ir tik po kurio laiko pasidarė prieinama mobiliųjų įrenginių entuziastams. Aišku, visuomet vėliau yra geriau negu niekad ir tai – tikrai sveikintinas žingsnis, kadangi tam tikrus žaidimus mieliau valdyti pirštais sėdint autobuse ar, pavyzdžiui, eilėje prie gydytojo kabineto, nei prie įrenginio, sutverto žaisti kur kas didesnius reikalavimus turinčius žaidimus.

Taigi, pradžioje gausime pasirinkti vieną iš keturių bazinių veikėjų. Įdomu tai, ka veikėjai skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir savybėmis bei tuo, kokias atakas galės naudoti. Tai, automatiškai, žaidimui suteikia daugiau įvairovės. Negana to, veikėjai anaiptol nėra standartinio „karys – magas“ tipo. Na, gal kažkiek. Tačiau pabodus esamiems keturiems, žaidime galima už tam tikrą papildomą sumą atsirakinti net 12 naujų veikėjų, o ateityje kūrėjai jų žada dar daugiau.

Kaip žinia, visos senosios „Fighting Fantasy“ knygos naudojo vieną bei tą pačią mechaniką: kauliukų ridenimą esant gerai nuotaikai ir „netyčinį“ rezultato pakeitimą esant blogai, ar labai nesisekant gauti norimus rezultatus, šalia to, kartais redaguojant inventoriaus ar bazinių atributų lapą, priklausomai nuo to, ką pavykdavo rasti nuotykio metu. Taigi, šiuo atveju mums įdomiausia tai, kaip žaidimo kūrėjai nusprendė interpretuoti knygoje buvusią kauliukų ridenimo mechaniką – juk tiesiog leisti kompiuteriui už mus ridenti kauliukus ir keiktis, kai kelis kartus iš eilės gauname prastą „rng“ būtų taip nuobodu.

Nors keletu atvejų žaidimas vis tik išlaiko randomizuotą kauliuko ridenimą, bene pats pagrindinis žaidimo aspektas (kovos), žaidime įgyvendinamos žaidėjo nuojautos bei ėjimų strategijos mišinio pagrindu. Žinoma, galima pagalvoti „o kas čia tokio naujo, juk taip būna visuose ėjimų strategijos žaidimuose“. Tačiau „Warlock of the Firetop Mountain‘e“ įdomiausia (ir svarbiausia) tai, kad atakos vykdomos kartu su ėjimu, o priešas gali mūsų ėjimo metu taip pat paeiti, taip pasitraukdamas iš laukelio, kuriame stovėjome, tad tokiu atvejų mūsų ataka nueina per niek. Būtent tokia kovos mechanika (aišku, aišku, koją tikrai gali pakišti RNG), žaidimą daro ganėtinai sudėtingu (nepaisant to, kad priešų judesius galima iš dalies nuspėti pagal tai, kaip jie prieš savo ejimą sukruta). Nors, kita vertus, „Fighting Fantasy“ knygose kovos niekada nebuvo lengvos.

Padėjus žaidimo mechanikas į šalį, „Warlock of the Firetop Mountain“ mums kartu siūlo puikią žaidimo vizualizaciją ir perdarytą, spalvotą „artwork‘ą“ su galimybe pasilikti senuosius, nespalvotus piešinius. Iš tiesų, nostalgija.

Apskritai, kadangi turėjau galimybę apžvelgti tiek iOS, tiek PC platformoms skirtus žaidimus, galiu pasakyti, kad mobilusis, visgi, pasirodė smagesnis vien dėl savo kompaktiškumo. Kitaip tariant, kas gali būt geriau, nei galimybė nešiotis tokią klasiką kuprinėje kiekvieną dieną?