Jei skaitote šią apžvalgą, tai supratote teisingai – šios apžvalgos paskelbimo laikas dabar kaip niekada tinkamas. Nors žaidime gilinamės į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus ir su jais susijusiomis visomis peripetijomis, Lietuvai šis žaidimas tinka velniškai gerai. Juolab, kad ir Seimo rinkimai jau ant nosies, prieš kuriuos visokio plauko veikėjai reklamuojasi kaip tik sugebėdami. Ypatingai žavi tokios persona non grata, kurios beldžiasi į tavo namų duris net keletą kartų ir aiškina, kiek daug gero jos padarys, be to, mano pašto dežutė turi atlaikyti tikrą karą, nes į ją drėbiama šitiek daug makulatūros, kiek nekraunama per visus metus kartu sudėjus. Ar JAV tas pats, paklausi? Taip, brangusis, taip, net blogiau, tačiau Amerikoje rinkimai yra savotiška pramoga žiūrovams, kadangi net kai kurie šou nusileidžia visiems tiems debatams ir srutų pilimams vieniems ant kitų. Taigi, pristatau, žaidimas, kuris jus įsuks į šitą politinę mėsmalę – „The Political Machine 2012“.

Sekmė per baltus dantis
Tiesą sakant, šitas žaidimas labai primena 2008-ųjų versiją (taip, buvo dar ir tokia), kuri praktiškai niekuo nesiskiria nuo šiemetinės versijos, todėl nenuostabu, kad ir kainą turime daugmaž atitinkamą – 8 eurus. Kaip galbūt pastebėjote pristatomajame filmuke, visi mūsų JAV herojai turi komiškai išpūstas galvas ir šitaip, galbūt, stengiamasi komiškiau pažvelgti į, kaip daugelis apžvalgininkų sako, svarbiausio laisvojo pasaulio vadovo rinkimus. Skambu. Žaidime rasime bene visus demokratus ir respublikonus, pradedant, mano nuomone, klaikiu Al Gore, baigiant 100 JAV dolerių kupiūromis laužą užkuriančiu Donald‘u Trump‘u. Gaila, kad nėra nepriklausomų kandidatų, bet apsimeskime, kad tai mums ne problema.

Galima paminėti, kad rasime įvairių kandidatų iš praeities, kaip Abraomą Linkolna, kuris, turbūt, nemirė per šitiek šimtų metų arba poną Ruzveltą. Yra net tas pats Lord Kona iš „Stardock‘s Galactic Civilization“. Šitas herojus jau kiek pagadina visą reikalą, nes nenatūralus pritraukimas prie realybės ir iš niekur atsirandantys herojai gadina visą atmosferą, ima rodytis, kad tuoj iš kur nors pasirodys Darth Vader‘is. Nelogiška ir neįdomu.
Tačiau kūrėjai rado naują sprendimą – galima susikurti savo herojų, kuris lėks tiesiu taikymu į Baltuosius rūmus ir padės savo sėdynę į prezidento kėdę. Galima ir keitalioti jo pažiūras, išvaizdą ir t.t. Reikės pasirinkti ir jo tam tikrus talentus ar tai įgimtus sugebėjimus, net neįsivaizduoju kaip tai pavadinti, pvz. charizma, sugebėjimas pritraukti rinkėjus oficialių kalbų metu, per televizorių, radiją ar kitas žiniasklaidos priemones, tiesa, pasirinkti viso šito bus galima absurdiškai mažai (dėl iššukio?).

Valdysim kartu ar pyksimės?

Jei labai norisi, o turbūt norėsis, galėsite išbandyti savo jėgas kartu su draugu. Taip, žaidime yra režimas internete, kur galėsite virtualiai kautis dėl JAV prezidento posto, jei nusibos talžyti kompiuterį ir jo kvailą logiką, kaip reikia pavergti rinkėjus. Rinkimų kampanija gali būti įvairaus ilgio – 21, 41, 81 arba 121 savaitė, priklausomai nuo to, kaip ilgai norite kankintis. Galite pasirinkti, koks bus pradinis kapitalas, kokio sudėtingumo iššukį jums pateiks priešas. Ir jūs pradėsite tai, ką JAV daro kandidatai. O daryti reikės labai daug.

Pavergti virtualius rinkėjus nėra jau taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Jums teks beveik kiekvienoje valstijoje statyti savo būstines, kad turėtumėte pakankamai pajamų reklamos reikmėms ir agentams samdyti. Agentai, kaip žinia, užmegs ryšius su įvairiausiomis organizacijomis, kurios padės jums prasimušti į taip norimą Baltąją pilį, taip pat jie pasitarnaus mažinant oponento populiarumą, skleidžiant įvairiausią propagandą ir t.t. Pats kandidatas, tai yra tu pats, turėsi skraidyti iš vienos valstijos į kitą, plepėti apie svarbias šaliai problemas kaip ekonomika, nežabota imigracija, nedarbas, energetiniai ištekliai, apynasriai bankams ir visoks kitoks politinis niekalas. Kartais teks ir pataikauti tam tikroms rinkėjų grupėms, kalbant apie pritarimą tos pačios lyties santuokoms, mokesčių mažinimą vargšams bei didinimą turtingiesiems ir pnš.

Tavo įtakos zonos bus pažymėtos raudona arba mėlyna spalva, priklausomai nuo to, kokį kandidatą pasirinksite, kita spalva, be abejo, bus oponento. Kuo ryškesnė tavo spalva kokioje nors valstijoje, tuo daugiau palaikančių asmenų ten jūs turite. Kartais žemėlapyje teks išvysti violetinę spalvą, kas reikš, jog šioje vietovėje rinkėjai nėra apsisprendę, kas jiems gadins nuotaiką ateinančius ketverius metus. Todėl jūs turėsite labiau pasistengti būtent šiose valstijoje, pažerti reklamų per televiziją, laikraštį ar radiją. Čia kartais tenka pyktis su mažesnėmis valstijomis, kadangi kiekvienas tavo veiksmas yra pažymimas ikona, todėl baigiantis rinkimams mažesnėse apygardose jų šitiek daug, kad net neaišku, kas ten šiuo metu laimi.

Oponentas – velnias, o aš – Dievas!

Kaip jau ir minėjau, „The Political Machine 2012“ jokiais būdais nėra kokia nors rimta simuliacija, greičiau jau interaktyvi satyra. Kartais reikės elgtis taip, kaip per JAV šiuo metu vykstančią kampaniją nedaroma, pavyzdžiui, nutraukti oponento kalbą ir išmesti jį lauk i tribūnos. Dar vienas didelis minusas – čia nėra bene pačių svarbiausių debatų, apie kuriuos bene viskas ir sukasi. Ore pastoviai sukasi perdėtas cinizmas ir vaizduojama, jog balsai laimimi per padlaižiavimą ir ryškius šou, o ne per tinkamus argumentus ir faktus. Kad ir taip (beje, aš ne prieš Obamą, bet ir ne už Romnį!)

Jeigu tikitės didelės strategijos šiame žaidime, ne, jos čia nedaug. Praktiškai laimi tas, kas pirmas laimi įvairių organizacijų palankumą ir spėja prisitraukti daugiau balsų, o visą kita – niekai. Galite bandyti vytis savo priešininką, tačiau jau nepavyks – kol tu atsiiminėsi prarastus balsus, tavo priešininkas prisirinks naujų, taip ir suksis šis nesibaigiantis ratas. Kartais galima bandyti prisirinkti papildomų lėšų iš valstijų ir steigti dar daugiau savo įstaigų ir agentų filialų, tačiau tokia strategija rizikinga, kadangi imdami pinigus iš kitų, mes piktiname rinkėjus.

Pabaigai galima teigti, jog jei nesidomi JAV prezidento rinkimais – šis žaidimas ne tau. Reikia turėti bent minimalų supratimą, kaip kandidatai į Baltuosius rūmus elgiasi, jog tik pelnytų kiekvieno žmogaus – valstiečio, miestiečio ar turtingojo palankumą. Jei mėgsti gilias strategijas, šis žaidimas vėl gi ne tau, kadangi jos čia nėra labai daug, dažniausiai darymas tą patį visą rinkimų kampaniją – pliurpk, skelbkis, laimėk. Mano manymu, tuo pasibaigs ir realūs šiemečiai JAV prezidento rinkimai, t.y. laimės tas, kas gražiau šnekės, bet ne daugiau darys. Primena Lietuvą, ar ne?