2003–ųjų metų vasarą Namco pasiūlė mums vieną geriausių veiksmo žanro perliukų, keistu pavadinimu: Dead to Rights (manau, patys žinote, ką tai reiškia). Galbūt kai kurie žaidėjai nesuprato ar nenorėjo suprasti šio žaidimo patrauklumo, prisidėjo dar ir prastoka grafika, tad elitiniu „action“ žanro atstovu jis netapo. Praėjus dviem metams po pirmosios dalies, Namco siūlo mūsų teismui antrąją Dead to Rights dalį… Bring It On!
Visa tai, ką turėsime rankose
Jack’as grįžo į PS2 padangę, kur jo laukia aštrūs kritikų liežuviai. Mūsų mielieji kūrėjai iš minėtosios Namco šį kartą Jack’ui suteikė dar daugiau pykčio nei anksčiau. Nuo šiol mus domins tik greitas susidorojimas su visais kelią pastojusiais blogiukais. Nebijokite, plikomis rankomis tikrai neliksime! Turėsime tokį arsenalą, kurio pavydėtų pats Misteris Džeimsas Bondas (na, gal kiek perlenkiau lazdą, tačiau šaunamųjų priemonių tikrai netrūks). Savo rankose galėsime palaikyti nuo paprastų „Colt“ pistoletų iki nuostabaus „Vinčesterio“, dėl kurio abejingo neliks nė vieno. Vis dėlto labiausiai subalansuotas ir tinkamas tiek artimai, tiek tolimai kovai man pasirodė Russian AMG (gerasis „Kalashnikov’as“).
Pasibaigus šaudmenims, ginklai bus automatiškai pakeičiami į tą, kurių amunicijos dar nespėjome iššvaistyti. Šaudmenis susirinksime iš negyvų priešų, taip pat iš jų pasiskolinsime jų ginklus, kurie pomirtinėje kelionėje jiems tikrai nereikalingi, o mums dar daug kartų gelbės gyvybę. Vienu metu rankose galėsime laikyti iki dviejų lengvų ginklų: „UZI“ ar pistoletus, arba vieną sunkųjį ginklą (manau, žinote, apie ką galvoju ;)). Taip pat galėsime pasinaudoti kiek neįprastais, tačiau labai efektyviais būdais pasiųsti priešus ten, kur jie pasijus lyg namie — kalbu tikrai ne apie kalėjimą :). Pavyzdžiui, ką penkių žmonių kūnams gali padaryti gesintuvas?! Manote, nieko grėsmingo? Klystate! Tiesiog pametėkime jį į orą, atidžiai nusitaikykime ir …BOOOM… Deja, kartais visas šis ugnies žaismas suveikia ne taip, kaip turėtų, ir priverčia mus įnirtingai ieškoti vaistinėlių.
Na, ne visada priešai miršta po tokio puolimo. Tuomet tenka leisgyvius, bet labai ryžtingai nusiteikusius vakarėlio dalyvius pribaigti savomis rankomis. Jei jus labai traukia taiklusis mėtymas, tai turiu nuvilti, nes daiktų pasirinkimas nėra labai didelis, tačiau jų trūkumą kompensuoja visas to reginio grožis :). Žaidimo metu galėsime pasitreniruoti mėtydami benzino talpas, jau minėtus gesintuvus, granatas, „Molotovo“ kokteilius ir dar kelis dalykėlius, kurių paieškoti leisiu jums patiems.
Nuostabieji Namco nusprendė nereikalauti, kad būtume „prasikalę“ veiksmo žaidimų žanre ir įdiegė auto–targeting sistemą. Tai viena maloniausių žaidimo naujovių. Paspaudus mygtuką ties pasirinkto priešo atauga (dar kitaip žinoma kaip galva arba smegeninė), atsiranda raudonas apskritimas ir lieka ten visą laiką, kol mes drastiškai maigome šaudymo mygtuką. Nužudę vieną priešą, keliausime prie kito ir taip toliau, kol vietovėje neliks nieko, išskyrus kraujo upes ir lavonų krūvas. Patikėkite, vaizdas tikrai nežavi, bet kažkas juk turi įvesti tvarką šiame padugnių mieste.
Visa tai, ką matysime
Žaidimo grafika daug kuo pakito, nors kažkokių ypatingų naujovių tikrai nėra. Aplinkos puikiai atspindi niūrias, tamsias, korupcija ir nusikaltimais persisunkusias miesto dalis. Visi lygiai vienodi ir linijiniai, niekur į šalį nenukrypsime, eisime tiesiu, kūrėju parinktu keliu. Tą galima atleisti, mat žaidimas koncentruotas į nenutraukiamą veiksmą. Tai Namco tikrai pavyko, nes mums ramybės neduos iš visų pusių lendantys niekšeliai, o lygių aptarinėjimui laiko apskritai nebus. Deja, dauguma priešų atrodo beveik taip pat, o tai gerokai siutina. Pats Jack’as atrodo nuostabiai, jo judesiai puikiai animuoti (ypač „kontroliniai“ smūgiai). Herojaus išvaizdai priekaištų būtų sunkoka atrasti, na, išskyrus tai, jog jo figūra truputį kampuota, bet tai galima paaiškinti per dideliu fiziniu krūviu, kurį gauna šis K–9 pareigūnas.
Visi informaciniai stulpeliai išdėstyti patogiai, per daug nekrenta į akis, tačiau nėra paslėpti. Kairiajame viršutiniame kampe matysime tris stulpelius ir šuns ikoną. Pirmasis (žalias) stulpelis rodys, kiek gyvybių liko Jack’ui, antrasis (mėlynas) rodys, kiek šarvų turime, o trečiasis ir maloniausias iš visų rodys adrenalino kiekį. Būtent adrenalinas leis mums naudoti geriausias šio kūno savybes. O jų turėsime pakankamai daug, kad stilingai pasiųstume oponentus namo… Mūsų paslaugoms nuo tradicinio „human shield“, kai prisidengiame savo priešu kaip skydu, iki įspūdingų quick–kill atakų, kurių metu Jack’as atlieka tiek daug sudėtingų veiksmų, jog visoj toj maišalynėj sunku susigaudyti, kas ir kaip, tačiau aišku tik viena — priešas tikrai mirs. O nejaugi manėte, kad DtR2 išsivers be standartinio žaidimuose slow–mo? Taip, adrenalinas taip pat leis panaudoti „bullet-time“. Būtent dėl jo atakos tiesiog nuostabios. Dar ir dabar prisimenu, kaip išmetu benzino baką nieko nenutuokiančių priešų galvų link, tuomet įjungiu bullet–time, šoku į priekį, vienas nuostabiai taiklus šūvis ir — kulminacija… Nepaprastas ugnies žaismas… Tikrai aplodismentų vertas vaizdas. Adrenalinas taip pat turės ir vieną neįprastą funkciją — nuo jo tiesiogiai priklausys Shadow (mūsų mylimiausias šuo atkeliavo ir į antrąją dalį!) jėgos. Jei turite pilną adrenalino matuoklį, tiesiog paleiskite Shadow į darbą, o pats eikite įsipilti dar vieno puodelio kavos. Šuo tarnaus ne tik žudant priešus, jis gali atnešti kur nors gulintį ginklą bei atkreipti kokio kvailelio dėmesį, taip suteikdamas jums galimybę nepastebėtam prisėlinti iš nugaros ir padaryti taip trokštamą nuginklavimo manevrą. Shadow galimybių naudojimas tampa ne būtinybe, bet linksmu atakų paįvairinimu.
Visa tai, kas liko už kadro
Nors pasiskaičius atsiliepimų užsienio tinklalapiuose paaiškėja, kad dauguma jų DtR2 laiko dar vienu Max Payne klonu, norėčiau pacituoti šių metų kovo mėnesio VA išspausdintą kolegos Dante’s tekstą: „Be abejonės, plagijavimui nepritariu, bet dar viena galimybė prisiminti Makso laikus yra neįkainojama“. Tuo pačiu teiginiu galima apginti ir DtR2 nuo gėdingo klono vardo. Net jei šis žaidimas ir nėra toks nuostabus ir įtraukiantis, kaip kadaise buvo Maksas, tikrai negalima jo nuvertinti. Nejaugi niekada nesinorėjo dar kartą patirti kažko panašaus? Dead to Rights II suteikia šią galimybę. Deja, siužetas, net ir sužaidus žaidimą labai atidžiai, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos, lieka neaiškus. Supratau tik tiek, kad pagrobtas kažkoks garsus teisėjas, buvęs senas Jack’o šeimos draugas. Tarpiniai filmukai pasirodo gana dažnai ir nieko naujo nepasako, tad jų visų žiūrėti net nebūtina, nors iš pagarbos žaidimui malonėjau tai padaryti.
DtR 2 sudėtingumo kartelė kyla palaipsniui, vis labiau ir labiau įsitraukiant į žaidimą. Labai gaila, bet priešai protauja sunkiai, taigi mus išgąsdinti bando savo didelėmis gaujomis. Kuo toliau pažengei žaidime, tuo daugiau priešų lįs iš kiekvieno kampo… Šaunusis K–9 pareigūnas taip pat galės atlikti daugybę nuostabių judesių, padėsiančių judėti įvairių daiktų paslėptais lygiais. Tai šuoliai pirmyn, atgal ir visomis kitomis įmanomomis kryptimis, salto, kūlversčiai ir daug kito. Ne visuose lygiuose teks darbuotis tik ginklais. Gerbiami vyrukai iš Namco mums paruošė kelis ilgus ir velniškai nuobodžius muštynių lygius. Agresyviai nusiteikusių būtybių (dar kitaip — priešų) ordos lįs iš kiekvieno kampo, užstalės ar kokios kitos įmanomos slėptuvės. Grįžę namo tikriausiai apieškosite visus kampus, įsitikinsite, ar ten netūno pora maniakų, norinčių jus sumušti 😉 Kautis sunku, visas žaidėjo valdymas atiduodamas į mūsų rankas, nebėra jokio automatinio taikymosi ir kitokių palengvinimų. Kovų mechanizmas prastas, bet siūlyčiau nepamiršti, kad čia veiksmo darbas, o ne rimtas muštynių žaidimas. Vis dėlto tie lygiai tikrai erzina. Po sunkių vargų įveikus tokį lygį, tenka rankas pailsinti, nes dar vieno tokio lygio jos neištvers. Blogiausia, kai kelios tokios „fight–them–all“ misijos būna iš eilės. Tuomet geriau visą žaidimo procesą atidėti rytojaus dienai, kitaip rizikuojate trauma. Iš tiesų, šie lygiai bei labai silpnas siužetas labiausiai ir nuvylė. O bendrai Dead to Rights II išlaiko visus savo protėvio turėtus puikius elementus ir ištaiso jo klaidas. Jis pralenkė savo pirmtaką ir puikiai įsiterpia į šiandieninę žaidimų rinką. Jei jums nėra svetimi tokio žanro žaidimai, DtR2 jūsų nenuvils.
mOS
