Pradėjus žaisti šį žaidimą, dėl kažkokių priežasčių prisiminiau iškart tokį matematinį pokštą:
Mokytoja klausia mokinio:
-Petriuk, jei aš turėsiu 20 saldainių ir suvalgysiu 15, ką turėsiu?
-Diabetą, mokytoja, diabetą.

Na, priežasties ilgai ieškoti ir giliai knistis dėl jos gal ir nereikia. Nes Sugar Cube: Bittersweet Factory yra korėjiečių kompanijos Turtle-Cream (vėžlio kremo kompanija. Anglų filologės patvirtintas vertimas!) išleistas žaidimas apie cukraus gabaliuką, kuris bando pabėgti iš fabriko, kai pamato, kad jo draugus paima negailestingos mašinos ir padaro iš jų sausainius ar dar kažką labai skanaus.

Jau teko minėti, kad žaidimas buvo sukurtas korėjiečių. Paradoksalu – vienintelė šalis, kurioje jis nebus leidžiamas, ir yra Korėja. Mat Korėjos valdžia mano, kad žaidimai yra viena iš socialinių blogybių (pvz., kaip narkotikai), todėl jiems taiko atitinkamą cenzūrą. Turtle-Cream studija su tuo nesutinka, tad protestuodama nesutinka išleisti žaidimo savo šalyje ir nerodys savo gaminių ten tol, kol nebus pakeista politika. Visai drąsus žingsnis.

Aišku, mes, technologijų pasaulio žmonės, gerbiam tokį žingsnį. Tačiau, kita vertus, žaidimas galbūt būtų susilaukęs daugiau sėkmės, jei būtų leidžiamas ir gimtinėje. Dabar, tikėtina, laikui bėgant jis užsimirš. Bet už savo interesus kovoti verta (Nors galbūt bus kaip Sovietiniais laikais draudžiama muzika/laidos/knygos – kuo daugiau draudi, tuo daugiau noro gauti)!

Rašydama apie tai, kad žaidimas užsimirš, pagalvojau, kad visų panašių kūrinukų likimas buvo, yra ir bus toks pats. Nes jie yra trumpi, statiški, nesuteikia pakankamai malonumo atpirkti jų kainą, tad tik tikras žanro gerbėjas ryžtųsi juos pirkti. Be to, pats žaidimo procesas yra trumpas, ne taip kaip AAA žaidimų, kuriuose multiplayer režimas pasidarė būtinybe.

Sugar Cube: Bittersweet Factory nėra išimtis. Aišku, MP tikrai nėra, ir pats žaidimas yra trumpas. Jei turi neblogą galvą bei ne pirmą kartą žaidi galvosūkių žaidimus, užtruksi apie valandą, gal šiek tiek daugiau. Patys galvosūkiai nėra sudėtingiausi pasaulyje – tiesiog vidutiniški. Kita vertus, teko skaityti nuomonių, kad kai kuriems žmogeliams teko pavargti. O kadangi žaidimas nėra žaidžiamas plačiojoje visuomenėje, internete tikrai nebus apmokymų, kaip pereiti tokį ir tokį lygį (atleiskit, nesusilaikiau).

Vat vienintelis dalykas, kuris tikrai skiriasi nuo kitų, tai lygio išdėstymas ir problemos sprendimas. Taip, tai vienas iš tų žaidimų, kuriose reikia iš taško A pereiti į tašką B. Vizualiai beveik visi tokie žaidimai primena Super Mario. Čia net ir trukdantys monstriukai panašūs. Tik jų nužudyti užšokant negalima.

Išskirtinis dalykas, kurį aš paminėjau, yra dvipusis pasaulis. Cukrinį kubą supa keturių plytelių laukas, kuris apsiverčia jam prisilietus. Taip žaidimo procesas tampa iškart įdomesniu: atsiranda ir kliūtys (įvairūs spygliai), ir papildomos lentelės, kurios padeda pereiti lygį. Žinoma, kartais prisilietus prie lentelių jos išnyksta, tad reikia sugebėti sumaniai šokinėti ir jomis naudotis, kad privalumas netaptų trūkumu.

Tačiau mane, asmeniškai, toks lentelių vartaliojimasis truputį erzino, bent jau vėliau. Iš pradžių buvo įdomu, tačiau ilgainiui tai tapo monotoniška. Žaidimas savotiškai apsivertė: iš pradžių erzino per lengvi lygiai ir vienoda muzika, vėliau – įgriso lentelių sukinėjimąsis.

Jei jums įdomu asmeninė, su kitomis nesutinkanti nuomonė, žaidimo kūrimo procesas, domėjimasis pasipriešinimu cenzūrai buvo įdomesnis nei pats žaidimas. Kelios unikalesnės detalės nepadaro žaidimo labai geru. Tai yra truputį geriau nei vidutinis kūrinys, kurį tikrai leisčiau pažaisti savo mažąjai sesei (gal greičiau pakritinėt ant spygliukų, nes jai lygiai būtų gerokai per sudėtingi) ir rekomenduočiau pažaisti galvosūkių fanatikams dėl kitokios puzlių perspektyvos. Tokiems, kurie rašytų: „Ë, klausyk, gal turi ką pageimint? Ką nors panašaus į MW“, tikrai net nebandyčiau siūlyti.

Ir pridedu dainą, sukurtą specialiai šiam žaidimui.