Ninja Gaiden“ (2004) ir jo patobulinta versija „Ninja Gaiden: Black“ (2005) yra laikomi vienais geriausių „Xbox“ žaidimų. Pirmosios dalies perkėlimas į „PlayStation 3“ nebuvo itin sėkmingas – „Ninja Gaiden: Sigma“ (2007) jau rodė pirmuosius požymius, kad žaidėjams reikia kažko naujo, o ne antrą kartą iš eilės perdaryto to paties žaidimo.

Įnešti lemtingų pokyčių turėjo „Xbox 360“ skirtas „Ninja Gaiden 2“ (2008), tačiau šįsyk fanai skundėsi nesubalansuotu sudėtingumo lygiu, sumažinta aplinkų tyrinėjimo laisve, ne iki galo išbaigta grafika bei vis dar atžagariai veikiančia kamera. Po metų tradiciškai pasirodė antrosios dalies „PlayStation 3“ versija – „Ninja Gaiden: Sigma 2“ (2009). Ši dalis pristatė nemažai naujovių, kaip antai kelis valdomus veikėjus, bendradarbiavimo režimą ir panašiai. Deja, nepaisant „Team Ninja“ pažadų, didžioji dalis „Ninja Gaiden 2“ trūkumų iš „Xbox 360“ versijos nebuvo ištaisyta.

Naujausioji inkarnacija – „Ninja Gaiden 3“ – pristato daugybę akivaizdžiai juntamų naujovių.

Greičiausiai pastebimas pasikeitimas – sudėtingumo lygio sumažėjimas. „Ninja Gaiden“ žaidimai buvo ilgai tituluojami vienais iš sunkiausių savo žanre. Sykiu tai buvo ir vienas iš „Ninja Gaiden“ serijos trukumų, atbaidęs galybę potencialų pirkėjų, išsigandusių pernelyg sunkaus ir varginančio žaidimo. „Ninja Gaiden: Black“ pristatė palengvintą „Ninja Dog“ režimą, tačiau net ir jis daugeliui buvo neįkandamas.

„Ninja Gaiden 3“ nesukelia problemų žaidžiant net ir vidutiniu sudėtingumo lygiu – seniau apie tai eiliniai žaidėjai kaip aš galėjo tik pasvajoti. Kiekvienoje misijoje apstu atskaitos taškų. Esant norui, bet kuriuo metu leidžiama susimažinti sudėtingumą. Lengviausia sudėtingumo opcija iš „Ninja Dog“ pervadinta į „Hero“. Anot kūrėjų, taip pasielgta todėl, kad nebūtų žeminami mažiau patyrę žaidėjai. Serijos veteranams rezervuotas klasikinis „Master Ninja“ sudėtingumo lygis, suteikiantis išties deramą iššūkį visiems mazochistams.

Sudėtingumo lygio subalansavimas ir pritaikymas visiems žaidėjams – vienas didžiausių „Ninja Gaiden 3“ laimėjimų. Tačiau to buvo pasiekta abejotinais būdais. Pirmieji „Ninja Gaiden“ žaidimai leido ne tik kovoti su priešais, bet ir sudarė sąlygas vietovių tyrinėjimui ir šiokiam tokiam galvosūkių sprendimui. „Ninja Gaiden 2“ viso to iš dalies atsisakė ir daugiau dėmesio skyrė veržlioms veiksmo scenoms. Tuo tarpu „Ninja Gaiden 3“ pavirto į gryną „hack&slash“ šeimos atstovą, be jokių „action adventure“ buvimo požymių. Nebeliko absoliučiai jokios laisvės tyrinėti žaidimo aplinkas. Visi iki vieno lygiai yra tokie linijiniai, kokie tik gali būti.

Iš lygių atėmus tyrinėjimo laisvę, dingo prasmė į juos pridėlioti visokiausių daiktų. Todėl iš žaidimo buvo išoperuota visa inventoriaus sistema, o kartu ir galimybė apsipirkti parduotuvėse. Taip pat nebegalima naudotis ir tobulinti įvairių ginklų – viskas, ką turi, yra katana, lankas ir šiurikenai. Ginklai tobulinami automatiškai, progresuojant siužetui. Be ginklų dar įmanoma naudotis dviejų tipų magiškomis atakomis. Jos velniškai stiprios ir priešams pridaro nežmoniškai daug žalos.

Kai žemėlapiai visiškai tiesiniai, niekuomet nekyla abejonių, kur link eiti. Maža to, „Ninja Gaiden 3“ lygiai nepasiūlo jokių kliūčių, dėl kurių reikėtų pasukti galvą, kurį akrobatinį nindzės sugebėjimą naudoti. Iš žaidimo išmetus inventorių, nebereikia mąstyti, kokį ginklą geriausia pasirinkti ir tobulinti, taip pat nebėra reikalo kaupti magiškų daiktų, gyvybiškai svarbių pavojingose kelionėse.

Tokiais būdais palengvinti žaidimą buvo kvaila. Aplinkų tyrinėjimas niekada nesukeldavo problemų pereiti vieną ar kitą lygį; iš dalies atviri žemėlapiai leido pasigrožėti vietovėmis ir atsipūsti nuo begalinių skerdynių. Dabar viso to apskritai nebeliko. Inventoriaus sistema taipogi nebuvo tas dalykas, dėl kurio žaidėjai priekaištavo, – inventorius niekam netrukdė, netgi priešingai, jis praturtino žaidimą, atnešdamas daugiau strategijos elementų.

Visi likę „Ninja Gaiden 3“ komponentai yra savo vietose, nesvarbu jie prašėsi tobulinami ar ne. Nevykusios kameros problema vis dar neišspręsta – jos darbas toks pat absurdiškai brokuotas kaip ir seniau. Valdymas radikaliai nepasikeitė, išskyrus nebent atsiradusius „Quick Time Events“ naudojančius pribaigiamuosius judesius, aktyvuojamus gerokai apipjausčius priešą. Kartais kautynes apkartina sulėtėjanti kadrų kaita. Su tuo galima susidurti jau pačiame pirmame lygyje, pačioje pirmoje kovoje. Kadrų kaitos klupinėjimas taip suknisa valdymą, kad prireikia kelis kartus spustelėti tą patį mygtuką, kad nindzė atliktų norimą veiksmą. Laimei, „Ninja Gaiden 3“ užbuksuoja santykinai retai ir laikosi stipriai įsikniaubęs savo pagirtinų 60 kadrų per sekundę.

„Team Ninja“ skyrė didesnį dėmesį žaidimo pasauliui nei tai darė su praeitomis dalimis. Taip elgiantis siekta „Ninja Gaiden“ priartinti prie modernių kinematografiškų „hack&slash“ žaidimų, tokių kaip „Beyonetta“ (2009), „Dante‘s Inferno“ (2010), „God of War“ (2005) ir praktiškai visų kitų.

„Ninja Gaiden 3“ siužetas vis dar neturi nieko bendro su realybe, tačiau šioje dalyje sumažėjo visokių ekstravagantiškų monstrų bei vizitų į jų pasaulius. Prie „Ninja Gaiden 3“ scenarijaus dirbo Masato Kato . Jis yra ne tik „Ninja Gaiden II“ (1990) ir „Ninja Gaiden III“ (1991) scenarijaus autorius, bet ir tokių žaidimų kaip „Chrono Trigger“ (1995) ir „Final Fantasy VII“ (1997) siužetinių linijų bendraautoris. Minėtųjų dviejų JRPG pasakojamos istorijos laikomos šedevrais ir pavyzdžiais būsimiems video žaidimų rašytojams. Paradoksalu, bet „Ninja Gaiden 3“ scenarijus yra pasibaisėtinai banalus. Tai be jokios abejonės vienas iš blogiausiai parašytų M. Kato darbų per visą jo dvidešimties metų karjerą. Kita vertus, tikriausiai toks jau buvo „Team Ninja“ užsakymas – parašyti per daug nesudėtingą ir visiems suprantamą istoriją apie fantastiškų galių turintį nindzę, kuris stoja į kovą su pikta organizacija, siekiančia užvaldyti pasaulį. Ironiška, kad būtent dėl tokio lėkšto siužeto reikia kęsti linijinius žemėlapius su neįdomiais siužetiniais intarpais.

Pagrindinį „Ninja Gaiden 3“ režimą vidutiniu sudėtingumo lygiu įveikiau per aštuonetą valandų. Siužetinės misijos, net ir įvertinus visus apkarpymus, atliktos visai neblogai, išskyrus keletą įkyriai besikartojančių scenų su „Quick Time Events“. Kiekviena nauja aplankyta vietovė kardinaliai skiriasi nuo prieš tai buvusios. Teks atsidurti ir tankiose džiunglėse, vidury dykumos įkurtame mieste, Antarktidoje, futuristinėse laboratorijose, milžiniškame tanklaivyje, pagrindinio veikėjo Ryu gimtajame kaimelyje, nusiaubtame Tokijuje bei kitur. Grafika pastebimai patobulėjo nuo praėjusių dalių, ypač kalbant apie apšvietimo ir įvairius dalelių efektus. Taip pat akivaizdžiai detaliau atrodo Ryu modelis. Vietomis kai kurios tekstūros atrodo šiek tiek per tirštos ir per plokščios, bet visumoje „Ninja Gaiden 3“ demonstruojami vaizdai tikrai neerzina akių. Išnyko „Ninja Gaiden 2“ pasireiškęs grafinis nenuoseklumas, kai vieni lygiai atrodė pasakiškai detalūs, o kiti regėjosi numirėliškai išblyškę ir įvilkti į nekokybiškas tekstūras.

Be vieno žaidėjo kampanijos „Ninja Gaiden 3“ siūlo jau anksčiau matytą papildomų misijų režimą bei visiškai šviežią daugelio žaidėjų tinklo režimą. Tinklo režimas primena gerokai suprimityvintą „Assassin‘s Creed: Brotherhood“ (2010) ar „Revelations“ (2011) daugelio žaidėjų režimo atmainą. Jis ne itin smagus – jame vos trys žemėlapiai ir du skirtingi režimai,- be to, už jį gali tekti mokėti papildomai – tinklo režimai reikalauja „Online Pass“ (kaina apie 26 Lt).

Vietoje tinklo režimo geriau išmėginti papildomas misijas. Jų yra net 33. Kiekvienoje iš papildomų misijų, pavadintų „Ninja Trials“, reikia vienam arba su draugu atlaikyti tam tikrą skaičių priešų bangų. Smagu, kad kai kurie lygiai ir monstrai pasiskolinti iš „Ninja Gaiden 2“ – visuomet malonu bent trumpai prisiminti seniau labai mėgtą žaidimą.

„Ninja Gaiden 3“ tikrai nėra toks prastas, kaip apie jį kalba. Kad ir koks apipjaustytas jis būtų, savo branduolyje tai vis dar „Ninja Gaiden“. Raikyti priešus kardu ne mažiau smagu nei anksčiau, nors, beje, ir dingo nukertamos galūnės. „Ninja Gaiden 3“ tetrūksta atviresnių lygių ir galimybės pačiam išsirinkti ginklus, juos tobulinti, naudotis daiktais ir panašiai. Visai kaip būna „Devil May Cry“ žaidimuose. Geresnio kameros darbo bei normalesnio siužeto vargu ar verta prašyti – jie tapo tarsi neatskiriamais „Ninja Gaiden“ kompanionais.