Žaidimų recenzentams kartais kyla klausimas: kiek laiko reikia žaisti žaidimą, kad parašytum recenziją? Kai kurie mažai ką suprantantys prašalaičiai šauks: „Visą visa su 100% pasiekimų ir collectables! Tuo metu recenzentas kartais sėdi kaip prie pašvinkusio kotleto ir mąsto, kad nuo dar kelių prasmirdusių kąsnių ar šaukšto papelijusios bulvių košės nuomonė nepagerės. Panašiai ir žaidžiant „Warlocks vs. Shadows“ (toliau – WvS).
WvS istorija yra paprasta: kažkur tolimoje planetoje klestėjo fantasy karalystės. Tik staiga atskrido kometa, kuri atsinešė baisius blogdarius šešėlius. Todėl iš visų pakampių buvo traukiami raganiai – burtininkai, ne Geralto draugai – kurie ėjo prieš juos kariauti. Kodėl šešėliai nebuvo išgyvendinti RLI (Riterių, Lankininkų ir Ietininkų) metodu, istorija nutyli.
WvS galima rinktis iš keleto raganių, dar antra tiek galima atrakinti žaidimo eigoje. Privalomos „Diablo“ vudu burtininko kopijos, „juokingas” dubstepo magas ir panašiai. Visi jie turi po keturias galias, kurios kartais turi ir savitų įdomybių. Jas kombinuojame ir kaunamės kol galiausiai išnaikiname bangomis sidescroller arenas užplūstančius šešėlius. Reikės daug galvojimo, greitų refleksų ir manevringumo. Arba, jei pasirenki jau pradžioje atrakintą piromaną, susirasti aukščiausią lygio vietą ir laikyti vieną mygtuką, kol laimėsi. Jei žaidimo sudėtingumo kreivė yra labai abejotina, tai magų balansas turbūt buvo visai menkai paliestas. „Surasti aukščiausią lygio tašką ir leisti vieną burtą” nėra kažkokia trijų šimtų valandų tyrimų, žaibiškų refleksų ir atsargaus veikėjo statymo reikalaujanti strategija, apie kurią pakuždomis kalbasi užkietėję „StarCraft“ ir „League of Legends“ žaidėjai. Tiesiog tai lengviausias būdas laimėti žaidimą.
Jei kitiems burtininkams reikia straksėti vengiant šešėlių, tai piromanui reikia šokti, nes šis yra joke veikėjas, vaikas, nesiliaujantį meteoritų lietų iškviečiantis šokdamas vietoje. Net savo meškino ausų kepurėlę šone pasideda. Jei kitiems magams reikia stengtis, kad prigriebtų skraidančius priešus, tai piromanui reikia tik šokti ir galiausiai orbitinis bombardavimas išnaikins viską. Ką jau čia – skraidančius priešus užmuš ir greičiau. O dar, žiūrėk, patobulinsi šią galią už sukauptus patirties taškus.
Paprastas WvS žaismas susideda iš karštligiško strikinėjimo šaudant burtus ir keiksmų mirštant – žodžiu, visokiems SNES laikų mazochistams, kurie vertina žaidimus pagal tai, kiek kartų miršta vienoje vietoje. Laimei, piromanas išsprendžia visas šias problemas. Visi kiti veikėjai yra tiesiog dirbtinis žaisimo apsunkinimas, panašiai būdų jei bandytumėte „Call of Duty“ įveikti tik su pistoletu.
Piromanas išsprendžia ir inventoriaus klausimus (ne tai, kad tau žaidimas pasakys kaip surinkti daiktus), nes jam reikia tik šokti aukščiau ir kirsti smarkiau. Sistema ir taip nelabai išsami, eiliniam žaidėjui pritaikyta, sakytum, bet žaismas sako ką kitą.
„Warlocks vs. Shadows“ yra prastai subalansuotas, prastai išaiškintas sidescroller žaidimas apie piromaną ir kelis nevykėlius, kurie su šešėliais kovojo. Arba, jei nori žiūrėt iš kitos pusės, geriausias artileristo stebėtojo simuliatorius. Sėdi vienoje vietoje ir žiūri kaip iš dangaus krenta mirtis.
