Kad ir kaip „Rockstar“ stengtųsi mus įtikinti, jog Max’as pasikeitė tik šukuosena, aš tuo netikiu. Jau nekalbu apie tai, jog žaidimo veiksmas vyks Brazilijoje, San Paulo mieste, o ne purvinuose, sniege paskendusiose Niu Jorko skersgatviuose, o ir senų veikėjų, atrodo, neišvysime. Iš oro išdygęs Max’o draugas, kuris pasiūlo darbelį, nekelia pasitikėjimo siužeto stiprumu, o gandai, jog komiksai bus iškeisti į žaidimo varikliuko kurtas aplinkas tiesiog varo siutulį. Kodėl aš, ilgametis Max’o gerbėjas ir mylėtojas, turėčiau kreipti dėmesį į šį, savotišką serijos perdirbinį? Ar tikrai reikėjo daryti tokias drastiškas permainas?

Galbūt reiktų pradėti nuo to, jog žiema pakankamai šalta ir melancholiška čia, Lietuvoje, kad galėtume ja „atsidžiaugti”. Max’o kišenėse nebėra lapelių su sąmojais, kurie surištų kūno ir dvasinį šaltį (visgi jau du žaidimai praėjo žiemos metu). Mūsų (anti)herojus jau pakankamai apraudojo savo žmoną ir vaiką. Jis turi judėti pirmyn. Galbūt pateisinu ir pasirinkimą priimti gana nešvariai skambantį darbo pasiūlymą. Visgi Max’as visada buvo truputį mazochistiškas. Jam patinka kentėti. O ir darbelis primena jo praeitį — apsaugoti merginą. Truputį pasimetusiems ar primiršusiems primenu, jog Max’o kančios ir didžiausios žaizdos susidarė būtent dėl merginų. Dėl kvailos meilės. Pirmoje dalyje jis keršto už savo žmoną ir vaiką vedamas kovėsi su mafija ir mega-korporacijomis, o antroje dalyje su visu pasauliu. Tik dėl merginų. Trečioji dalis žada kovą su pačiu savimi. Tikiu, kad dėl merginos.

Ar Max’as yra herojus, už kurį turime sirgti? Galbūt jis yra paprasčiausias vyrukas, kuris visada viena koja už teisingumo ribos? Pirmose serijos dalyse Payne’as sukinėjosi aplink Vladimirą Lem’ą, seseris (gal tiksliau aplink vieną iš jų) Monas ir mafiją. Liūdnai virksnodamas kelyje Niu Jorkas — Pragaras jis paliko kraujo liniją visiems dar vienos galvos lentynoje ištroškusiems mafijozams. Dabar mūsų valdomas herojus įsipina į purvinuosius “braziliškus” mirties šokius. Ir tai, mano nuomone, atbaido gerbėjus nuo „Max Payne 3“. Be abejonės nusimato daugybė nihilistiškų ir romantizuotų pasisakymų, tragiškų mirčių bei herojaus likimo posūkių. Vėl viena koja bus pragare. Tačiau šį sykį svetimame. Kraujo linija (pažadėtose scenose, kurios vyks pažįstamoje aplinkoje t.y. Niu Jorke) pagaliau jo praeitį suves su dabartimi ir turėtume pamatyti, kodėl Max’as tapo toks… Senas. Jei šie epizodai nepateisins visų mūsų dedamų lūkesčių, žaidimas yra pasmerktas būti tik trečiąją dalimi. O būti ja tarp dviejų didžių brolių yra blogiausia, kas gali nutikti.

Mechanika ir popieriukas, įvyniojantis saldųjį „Max Payne“ branduolį yra kuriamas patikimose rankose. Dėl to aš nesirūpinu. Šaudymo mechanikos privalumais, fizikos varikliuku ir animacijomis jau galite pasigrožėti išleistuose filmukuose. Viskas blizgu, žiauru, taiklu ir velniškai smagu vien stebėti. Man labai įdomu pamatyti, ką „Rockstar“ padarys su turtinga praeitimi ir noire stiliaus pasauliu kurį sukūrė Sami’s Järvi’s. Ne kiekvienas žaidimas turi savas televizijos laidas, kuriose pasakojama paraleli istorija dabartiniams įvykiams, drąsiai išpasakojama kelionės pabaiga. Net parodijos žaidime yra siejamos su veikėju, kurį valdai žiūrėdamas tas parodijas. Juodasis humoras, kuriozinės situacijos ir atviri realybės “apvertimo” momentai gali visiškai nunešti stogą, arba žaidimą padaryti nieko vertu. Pirmosios dvi dalys visa tai atliko nepakartojamai, o aš bijau dėl „Rockstar“. Nors savo žaidimuose jie nebijojo kiek įkasti šiuolaikinei kultūrai, tačiau jų šiurkštumas melancholiškąjam Max’ui gali netikti. Prakalbus apie beprotiškus dalykus, labai įdomu bus pamatyti, ką kūrėjai padarys su Max’o košmarais, jų pateikimu. Pirmųjų dalių košmariškosios scenos iki šiol išliko etalonu, kaip kuriama atmosfera, perteikiama veikėjo beprotystė, depresija. Kol kas kūrėjai visa tai laiko už devynių užraktų, taigi lieka tik laukti ir pamatyti žaidime.

Po ilgų laukimo metų, Max’as Payne’as mus pasitiks jau gegužės mėnesį. Gerbėjai nervingai tyrinėja kiekvieną informacijos nuotrupą, komentuoja kiekvieną nukritusį žilą plauką nuo Max’o galvos, o aš ramiai gurkšnoju arbatą ir rašau šiuos žodžius tikėdamasis, jog mūsų mylimasis (anti)herojus lėtai ir dramatiškai slysdamas parketu prasiskins kelią pro šabloniškąją kasdienybę.