Jubiliejinis, 10-tas žaidimų serijos „Resident Evil“ žaidimas „Revelations 2“ gali pasirodyti ne toks reikšmingas ar net eilinis, tačiau žaisdamas jį supranti, kad čia kūrėjai užkodavo ne tik visą šios serijos evoliuciją, bet ir sukūrė stiprų pamatą būsimoms „Resident Evil“ dalims. Tuo pat metu tai ir žaidimas, paklūstantis šių dienų madoms – „Revelations 2“ yra epizodinis, o vienu metu žaidėjas (ar žaidėjai) atsakingas už du veikėjus. Tačiau tuo pat metu žaidimas neleidžia šioms madoms užgožti to, ką daugelis žaidėjų visame pasaulyje įprato vadinti „Resident Evil“, bet tinkamai jas išnaudoja patrauklios ir kokybiškos pramogos sukūrimui.

Panašu, kad kūrėjų studija „Capcom“ šiuo metu neturi dėl ko skųstis – vienas po kito pasirodo naujos kartos konsolėms pritaikyti žaidimų serijos „Devil May Cry“ žaidimai, kritikus bei žaidėjus džiugina HD pavidalu atkurtas jau vieną kartą perdirbtas pirmasis „Resident Evil“… O tuo pat metu kūrėjai lepina ir naujais žaidimais: „Resident Evil: Revelations 2“ bei vis dar karštai laukiamas „Street Fighter V“. Visa tai – džiugina, nes apart to, kad „Capcom“ nemiega ant laurų, jubiliejinis jų „Revelations 2“ gražiai apeina labiausiai pastaruoju metu kritikuotų „Resident Evil“ klaidas ir vėl pasuka serija teisinga linkme. Norisi tikėtis, kad taip pat ir simboliškai jubiliejinio „Street Fighter“ laukia panašus likimas.

Taigi, „Resident Evil: Revelations 2“ veiksmas vyksta kažkur tarp penktos bei šeštos šios serijos dalių, tačiau nei žaidę, nei šių žaidimų nežaidę to nepajaus. Pagrindiniais šios žaidimo dalies veikėjais tampa ilgametė serijos veteranė Kler Redfild (aistras kaitinusi ir žaidėjus žavėjusi pagrindiniuose savo žaidimuose „Resident Evil 2“ bei „Resident Evil Code: Veronica X“) ir Baris Burtonas, kuris nuo pat pirmojo „Resident Evil“ būdavo šalutinis veikėjas, o dabar gauna teisę pasireikšti ir kaip protagonistas. Taip pat abu šie veikėjai į porą gauna po antraplanį veikėją – Kler Bario dukrą Moirą, o Baris – paslaptingą mergaitę Nataliją. Pats žaidimas taip subalansuotas, kad žaidėjas, net žaisdamas vienas, laisvai galėtų valdyti tiek vieną, tiek ir kitą veikėją, o gavęs kontrolę, DI neišsidirbinėja ir elgiasi tvarkingai (kas daugeliui kliuvo žaidžiant „Resident Evil 6“). Čia pat galima pastebėti, kad abu vienu metu valdomi veikėjai – labai skirtingi. Kler ir Baris naudojasi šaunamaisiais ginklais, o tuo metu Moira bei Natalija – laužtuvu ar plytomis. Kita vertus, tik pastarosios dvi veikėjos galės geriausiai analizuoti aplinką (Moira žibintuvėliu, o Natalija – žaidime iki galo nepaaiškintu pasąmoniniu matymu) bei pralįsti ar atverti vietas, kurios Kler ar Bariui taptų aklavietėmis.

Pati žaidimo istorija sukasi apie iš su plintančiais virusais kovojančios organizacijos „Terra Save“ vakarėlio pagrobtas Kler bei Moirą ir jas po šešių mėnesių po pagrobimo atsekusį bei apleistoje saloje ieškantį Barį. Todėl ir visi keturi siužetiniai žaidimo epizodai (neskaičiuojant dviejų papildomų, ekstra epizodų) yra susiskirstyti į Kler ir Bario kampanijas. Įdomiausia jose, žinoma, stebėti, kaip po šešių mėnesių pasikeičia tai, ką po savęs paliko Kler su Moira, o Baris – atranda. Tokie pokyčiai prasideda paprastutės dėžės numetimu žemyn, kad ja vėliau galėtų pasinaudoti Baris ir baigiant bosu, kurio nenugalėjus Kler, su juo vėliau teks susidurt Bariui. Tokių permainingų dalykų žaidime tikrai per akis, todėl besekant istoriją, įdomu stebėti ir visas kūrėjų žaidėjams paliktas „žaidimo su laiku“ galimybes.

Kitoje istorijos pusėje, t.y. priešingoje pagrindiniams žaidėjo valdomiems veikėjams, paslaptinga moteris, prisistatanti prižiūrėtoja ar prievaizde. Pirmuose dvejuose epizoduose su veikėjais ji teiksis bendrauti per nuotolį, todėl žaidėjas tik girdės jos balsą ir įnirtingai spėlios, kas gi už viso šito stovi. Tuo metu trečiame ir ketvirtame epizoduose viskas išaiškėja, bet intriga neišblėsta – norisi sužinoti, kaip viskas baigsis bei kaip pasikeis/nepasikeis pagrindiniai veikėjai. Iš esmės istorijos perteikimas per jau gana įprastą prievaizdo įvaizdį tiek šiame žaidime, tiek visos serijos kontekste tikrai suveikė, bet, nors ir bandyta, filmų serijos „Pjūklas“ kokybės bei sprendimų nepasiekia. Galbūt dėl to kaltas kūrėjų noras (?) šiuo vienu žaidimu priminti žaidėjams kuo daugiau praeitų „Resident Evil“ žaidimų, o gal pritrūko laiko, tačiau tai „Revelations 2“ per daug ir nekliudo.

Visas „Revelations 2“ veiksmas vyksta apleistoje saloje, kurioje pilna slaviškų pėdsakų. Čia pat privalau pažymėti, kad visi rusiški užrašai ar garso įrašai rusų kalba, skambantys kažkur fone, žaidime atlikti labai kokybiškai ir „Revelations 2“, nors neprivalėjo nieko stebinti, už tipinį Holivudo filmą, kuriame bandoma kalbėti rusiškai, susitvarkė šimtą kartų geriau. Taip pat žaidime ir labai ryški atmosfera – čia nykus, apleisti, neaišku ko siekiančios prievaizdės užvaldyti apgriuvę pastatai susilieja su laukine gamta, uolėtomis kalvomis bei pamiškėmis, kur knibžda „Alan Wake“ stiliaus susidūrimų laukiančių priešų ir paslėptų daiktų. Nesunku pastebėti, jog kūrėjai šioje dalyje puikiai susitvarkė ir su aplinkomis – nors kai kurios jų nuvalkiotos, bet kiekvienas epizodas turi savo individualų stilių, prasidedantį su aplinkomis ir pasibaigiantį kiekvieno epizodų žaidimo tempu ar siužeto vingiais.

Tęsiant kalbą apie „Revelations 2“ epizodus, visi jie baigiasi tradiciškai serialams būdingomis intrigomis ar scenomis be pabaigos, tačiau labiausiai šiame žaidime epizodai išsiskiria ir pasižymi tuo, kad kūrėjai tarsi kiekvienu jų bando atvaizduoti ar priminti vis kitą „Resident Evil“ serijos žaidimą ar jo stilių. Visuose epizoduose bus zombių (nors čia jie vadinami dar kitaip, bet likime tiesiog prie seno gero pavadinimo), bus lengvų galvosūkių (ačiū kūrėjams, kad jų čia apskritai yra!), bus bosų, slaptaviečių, naujų ginklų ir netikėtumų, tačiau tuo pat metu visi jie primins ir skirtingas šios ilgametės serijos dalis. Taip pat kritikai girdami žaidimą pastebi, jog „Resident Evil“ serija vėl pasuko teisingu keliu, tačiau tas kelias – tai ne epizodinis istorijos pateikimas ir ne galimybė žaisti dviem žaidėjams. Tai – sutvarkytas žaidimo procesas, patogesnė žaidėjo sąsaja, intriguojantys žaidimo lygiai, kuriuose vienodai iššūkių bei tyrinėjimo ir tikrai gerai, nešabloniškai išrašyti veikėjai (na, bent jau iki ketvirto epizodo vidurio).

Kai jau praeina pirminis entuziazmas ir džiugesys, gavus dar vieną proga „Resident Evil“ žaidime matyti jaunesnę Kriso Redfildo sesę Kler, dėmesys ima krypti į žaidimo priešus bei tai, ką čia teks veikti. Šiuo požiūriu sunku įsivaizduoti žaidėją, kuriam nepatiktų „Revelations 2“ – čia itin patogus inventorius bei žolelių ar daiktų maišymas tarpusavyje, intuityvus ginklų meniu bei nėra be paliovos kaišiojami tie patys ar erzinantys, pigias atakas naudojantys priešai. Juntamas balansas. Žaisdamas jauti, kad tave puolantys paprasti priešai nėra nei per lengvi, nei per sunkūs bei jog tiek Kler, tiek Bario kampanijose kūrėjai sąmoningai parinko skirtingus priešų tipus, pritaikydami juos prie veikėjų. Taip pat kūrėjai sugebėjo kokybiškai į žaidimą integruoti netgi sėlinimo galimybę, kur iš jos žaidėjui tikrai daug naudos ir kurią stengtis naudoti – verta. Žodžiu, tai ne tik vienas iš tikrai „veikiančių“ „Resident Evil“ serijos žaidimų – tai apskritai vienas geriausiai veikiančių ir malonių žaisti pastaruoju metu išleistų veiksmo nuotykių žaidimų.

Žaidimo grafika, kita vertus, tikrai neatitinka naujos kartos konsolių standartų (nors šį žaidimą ir bandžiau žaidimų kompiuteryje „PlayStation 4“), o aplinkų perteikimas taip pat kiek atgyvenęs. Bet žaisdamas su tuo apsipranti, o žaidėjo dėmesį prirakina stipriosios žaidimo savybės. Veikėjų įgarsinimas – be didesnių trūkumų ir lengvai įtraukia į pasakojamą istoriją. Kaip jau minėjau anksčiau, didelis pliusas ir tai, kad geras įgarsinimas dera su puikiai išrašytais veikėjais. Tačiau gaila, kad kaip ir kai kurie kiti dalykai šioje dalyje, paskutiniame epizode šis aspektas kiek užleistas ir padarytas bet kaip. Galbūt kūrėjai tai padarė iš skubėjimo, o gal net nepajuto, kaip tam tikrų vietų nenušlifavo iki galo, bet tai jaučiasi. Tuo metu muzika – visiškai savo vietoje: ir atitinka „Resident Evil“ atmosferą, ir nėra pernelyg gąsdinanti ar grojanti nuo panašių žaidimų įjautrintais žaidėjo nervais.

Pačioje pabaigoje (jei žaidėjui pavyksta gauti gerąją pabaigą – jų viso yra dvi, gera ir bloga), pasibaigus titrams, kūrėjai labai atsargiai pabando užsiminti apie tai, kas, tikėtina, bus toliau. Manau, perėjus žaidimą daugeliui taps aiškus ir artimiausių „Resident Evil“ naujos kartos žaidimų antagonistas. Ir jis, bent jau iš „Revelations 2“ susidaryto įspūdžio, tikrai ne ką prastesnis už garsųjį Aleksą Veskerį. Galiausiai, nors ir ne be trūkumų, „Revelations 2“ yra labai smagiai žaidžiamas bei lengva ranka rekomenduojamas žaidimas. Tai – kuo puikiausias gero veiksmo nuotykių žaidimo su lengvais „horror“ elementais pavyzdys dabartinėje žaidimų rinkoje. Jame yra nemaža iki galo neišnaudotų elementų (pvz. jau antrame epizode Bario kampanijoje pristatyti, tačiau visiškai likimo valiai palikti inovatyvūs priešai bei jų nugalėjimo būdas), bet nepametamas svarbiausias kompiuterinių žaidimų faktorius – smagus ir puikiai išbaigtas žaismas. „Revelations 2“ – visos „Resident Evil“ serijos bilietas į naująją konsolių bei žaidimų kartą savo žanre.