Pastaruoju metu „EA Games“ trūksta pasitikėjimo savo leidžiamais žaidimais. Trūksta taip, kad bent jau Skandinavijoje, „EA Games“ nedavė „Battlefield 3“ kopijų tiems žurnalistams, kurie kada nors buvo sukritikavę šį žaidimą ar prastai įvertinę kurią nors senesnę „Battlefield“ dalį. Iš tiesų, bijoti dėl „Battlefield 3“ būta pagrindo.

Reikalas tas, kad „EA Games“ jau daugybę metų siekia perimti pirmo asmens šaudyklių karūną iš konkuruojančios „Call of Duty“ serijos. Iš pradžių išversti iš sosto „Call of Duty“ bandyta su „Battlefield: Bad Company“, tačiau tai baigėsi nesėkme. „EA Games“ nepasidavė ir prispyrė „Digital Illiusions CE“ (DICE) paruošti „Battlafield: Bad Company 2“, kuriam, deja, taipogi nepavyko pervilioti „Call of Duty“ gerbėjų. Pernai „EA Games“ iššvaistė milijonus dolerių „Medal of Honor“ reklamai, tačiau žaidimas ne tik kad nepasiekė „Call of Duty: Black Ops“ pardavimų rodiklių, bet apskritai patyrė fiasko. Šių metų pavasarį „EA Games“ pristatė „Crysis 2”. Šiai „Crytek“ šaudyklei irgi nepasisekė iškovoti apčiuopiamos šaudyklių rinkos dalies, o ką jau kalbėti apie galynėjimąsi su „Call of Duty“.

Prieš kelias savaites pasirodė „Battlefield 3“ – naujausias „EA Games“ manevras siekiant persivilioti „Call of Duty“ gerbėjus ir, žinoma, jų pinigus. Tiesa, dėl ko jau ko, bet dėl „Battlefield 3“ kompanijai „EA Games“ nereikėtų nerimauti ir juo labiau – spausti žurnalistų. „Battlefield 3“ tikrai nėra prastas. Netgi visiškai priešingai – tai viena geriausių pirmo asmens šaudyklių šiemet.

Dėl to reikia labiausiai dėkoti tinklo režimui. Kitaip nei daugelyje kitų šaudyklių, daugelio žaidėjų režimas yra visa „Battlefield 3“ esybė ir pagrindinė paskirtis.

Kurdama „Battlefield 3“ daugelio žaidėjų režimą, studija „DICE“ nemėgino išradinėti dviračio. Jeigu Tau patiko ankstesni „Battlefield“ žaidimai, patiks ir naujasis „Battlefield 3“. Ir vėl ypatingai akcentuojamas darbas komandoje, žemėlapiai labai erdvūs ir dažname iš jų galima naudotis įvairiomis karinėmis mašinomis.

„Battlefield 3“ siūlo penkis tinklo režimus: klasikinį „Conquest“, veržlųjį „Rush“, populiarųjį „Team Deathmach“ bei pastarųjų dviejų variacijas „Squad Rush“ ir „Squad Deathmach“, kur tarpusavyje varžosi būriai po keturis žaidėjus.

Geriausiai „Battlefield 3“ jaučiasi žaidžiant „Conquest“ bei „Rush“ režimus. „Conquest“ – vienas iš seniausių ir populiariausių „Battlefield“ serijos režimų. Jame reikia užiminėti iš karto kelias pozicijas ir jas išlaikyti, kol išseks priešų kreditai, atimami kai jie nebe sugeba atkovoti pakankamai pozicijų arba kai žūsta. „Rush“ veikia labai panašiu principu, tik kovos yra daugiau koncentruotos į kelias žemėlapio sritis, o ne išsiplėtusios po visą karo lauko teritoriją. Režime „Rush“ viena komanda gina, o kita puola du komunikacijų postus. Jei puolantieji dažnai žūva ir išnaudoja visus kreditus – jie pralaimi. Tuo atveju jei besiginantieji neatlaiko spaudimo ir komunikacijų dėžės yra sunaikinamos – jie atsitraukia viena pozicija toliau. Savotiškas pozicinis „Counter Strike“.

Norint pasiekti pergalę šiuose režimuose, teks ne tik gerai išmanyti žemėlapius, žinoti įvairius kelius ir būdus pasiekti tikslą, bet ir mokėti naudotis karine technika bei apgalvotai pasirinkti ginklus. Iš pradžių „Battlefield 3“ generuojamame chaose sunku įžiūrėti kokią nors struktūrą. Aplinkui palaidai bėgioja pėstininkai, danguje ūžia naikintuvų varikliai, kažkur tolumoje priešų rieda tankas. Jo pabūklo šūvis sukelia dulkių kamuolį, o sviedinys, skrosdamas dūmų pritvinkusį orą, akimirksniu įsirėžia į mūrinį pastatą ir jį tuoj pat sugriauna. Netoliese buvęs rusų gamybos sraigtasparnis pajuda tanko, link tačiau po akimirkos krenta žemėn – jį kamikadziškai taranuoja vienas iš kelių įvykį stebėjusių naikintuvų. Abu pilotai žūva. Nepaisant šio didvyriško mosto, mano komanda vis dar pralaimi, o tankas grėsmingai artinasi link mūsų pozicijų.

Norėdamas dalyvauti panašiuose mūšiuose, pirmiausia turi apsispręsti, kuo nori būti. „Battlefield 3“ galima rinktis iš keturių specializacijų: puolimo, palaikymo, inžinerijos ir žvalgybos. Puolantieji dažniausiai laikosi atakos smaigalyje, jie moka prikelti kritusius kovos draugus bei gali mėtyti krepšius, atstatančius prarastas gyvybes. Palaikymo klasės specialistai ginkluoti sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir gali neribotai pildyti komandos draugų amuniciją. Inžinierius, kaip ir visi, geba puikiai šaudyti į priešus, tačiau ši specialybė geriausiai tinka taisant savo arba naikinant priešų karinę techniką. Žvalgybos specialybės žaidėjai mūšius paprastai stebi iš toli. Jie ginkluoti didelio nuotolio ginklais, bet esant reikalui gali prisiartinti ir palikti radijo švyturėlį, kuris leis toje vietoje atsirasti žuvusiems žaidėjams. Ir visa tai yra tik standartinė įranga.

Savaime aišku, pasirinkęs bet kurią iš specialybių nebūsi įkalintas jos rėmuose. Atstovaudamas puolimo klasei vis tiek galėsi būti užnugaryje ir niekas Tavęs nevers eiti į mūšį ir atstatinėti visiems gyvybes. Naikintuvu sėti mirtį iš oro galėsi ir be inžinieriaus pagalbos. Vis dėlto, žaidžiant tokiu būdu, viskas nevyks taip efektyviai ir įdomiai kaip galėtų. Prarasi didelę dalį įdomumo.

Blogiausia, kad „Battlefield 3“ komandinio darbo yra nedaug. Teoriškai, visi žaidėjai turėtų bendradarbiauti ir siekti pergalės. Realybė yra kitokia: niekam nerūpi pergalė – svarbiausia prisirinkti kuo daugiau patirties taškų.

Su „Battlefield 3“ daugelio žaidėjų režimu praleidau tikrai nemažai laiko, bet iš viso buvo gal tik du mačai, kai kovėmės kaip komanda. Neretai pusę komandos sudarydavo snaiperiai, iš kurių mažai naudos, kai neturi jokio palaikymo puolime iš arti. Kur kas dažniau grupė komandos draugų nepadėdavo gintis ar pulti, o tiesiog laukdavo progos įsėsti į naikintuvą ar malūnsparnį vien tik tam, kad apsuktų kelis ratus po teritoriją, o tada visa jėga trenktųsi į kokį bereikšmį pastatą ar milžinišką kaminą. Nenustebk, kad sunkiai susižeidus, niekas Tau nepadės, nors ir netoliese bus vyrukas galintis pagydyti. Nesinervink, kai pasibaigus šoviniams neatsiras nei vieno palaikymo klasės žaidėjo, kuris Tau papildytų amuniciją. Situacija kiek geresnė žaidžiant „Squad Rush“ ir „Squad Deathmach“ – čia siekiant laimėti tiesiog privaloma bendradarbiauti su komandos draugais, bet, kad ir kaip būtų, netgi ir šiuose režimuose apstu žaidėjų, kuriems nusispjauti į komandinio darbo metodiką.

Beje, pastebėjau vieną įdomų dalyką: man pagelbėdavo tik tie žaidėjai, kuriems aš anksčiau buvau padėjęs. Kaip sakant, akis už akį.

Bet ne ir tokiomis sąlygomis „Battlefield 3“ išlieka smagus. Žemėlapių yra gan nemažai – 9. Kiekvienas iš jų žaidžiasi kiek kitaip; vienur pranašumą įgauna žaidėjai, išmaną artimos kovos subtilybes, kitur – patirties taškus susižers mokantys valdyti naikintuvą, dar kitur – žinantys, kaip sumaniai panaudoti snaiperio ginklą. Lygiai kyla lėtai, pamažu atrakindami tai kokį nors pravartų priedą ginklui, tai naujos spalvos uniformą. Vargu, ar daug žaidėjų turės kantrybės atrakinti viską, ką siūlo „Battlefield 3“, bet tie, kurie mėgsta iš nusipirkto žaidimo išsunkti viską (pavyzdžiui, Foxiz iš Games.lt komandos) bus labai patenkinti.

Ar „Battlefield 3“ daugelio žaidėjų režimas turi kokių nors trūkumų, apie kuriuos privalai žinoti? Jau minėjau nedraugišką klimatą tarp „Battlefield 3“ žaidėjų. Bet ne vis žaidėjai yra šikniai. Gal Tau papuls geresni komandos draugai, gal Tu žaisi su draugais, o ne visokiais britais, vokiečiais, prancūzais ir ispanais, kaip aš, – ką gali žinoti? Bet noriu antrą kartą Tave patikinti – kad ir kaip išsidirbinės Tavo bendražygiai ar priešai, žaisti vis tiek daugiau ar mažiau bus smagu. Tiesa, yra klaidelių, kurios gali erzinti nepriklausomai su kuo ar prieš ką varžaisi.

Kad ir tas naujasis žalos modelis „Destruction 3.0“. „DICE“ žadėjo, kad jis pranoks „Destruction 2.0“ žalos modelį, naudotą „Battlefield: Bad Company 2”. Realiai didelio skirtumo nėra. Pastatai griūna detaliau, tačiau pilnai nugriaunamų statinių skaičius sumažėjo. Be to, kaip ir anksčiau, jie griūna vienodai, nepriklausomai nuo naudoto ginklo ar sprogimo stiprio. Vis dar juokingai atrodo tai, kad gali įspūdingai nugriauti gatvės kampe stovinčio namo fasadą, tačiau jokiam sprogimui nepavyks išjudinti šalia gulinčios kartoninės dėžės ar susprogdinti laiptinės lemputės. Gal tai būtų niekis, jei taip nekristų į akis.

Visai nepatiko ir „DICE“ sprendimas neleisti kurti savo serverių. Tai nėra labai blogai, bet dėl to išnyko galimybė įsijungti bet kokį žemėlapį, jį patyrinėti, pasimokyti valdyti lėktuvus, tankus ar džipus, kitaip tariant, sudalyvauti mini pratybose prieš realius mūšius internete.

Kai nusibos keltis lygį ir norėsi šiek tiek ramesnės veiklos, galėsi įsijungti dviejų žaidėjų bendradarbiavimo režimą. Iš viso pateikiamos šešios misijos, kurias galima įveikti su draugu arba kokiu nors prašalaičiu iš interneto platybių. Misijų turinys įvairus, bet ganėtinai nuobodus. Dažniausiai reikia tiesiog išžudyti niekaip nepasiduodančių priešų pajėgas. Kita vertus, yra keletas išimčių. Visai neblogai sukonstruota misija, kurioje reikia delikačiai išlaisvinti įkaitus kažkur vakarėjančiame Paryžiuje, taip pat visai įkvepiančiai atliktas lygis, kuriame reikia su kolega pasprukti iš piktadarių apgulto pastato. Jeigu turi neužsiėmusį draugą ir kantrybės, visai smagiai praleisi maždaug tris valandas, kol įveiksi visas bendradarbiavimo misijas. Tik nesiūlau žaisti su kuo papuola, mat visos užduotys verčia bendradarbiauti, o to tinkamai nedarant, kai kurių misijų tiesiog neįveiksi. Pavyzdžiui misijoje, kur reikia slaptai išgalabyti pagrobėjus, vienas neatsargiai paleistas šūvis gali reikšti demotyvuojantį pralaimėjimą.

„Call of Duty“ šlovės spaudžiama „DICE“ nuo „Bad Company“ pradėjo daugiau dėmesio skirti vieno žaidėjo kampanijai. Ne išimtis ir „Battlefield 3“ – antrajame žaidimo diske yra apytikriai 5 valandų trukmės nuotykis, skirtas vienam žaidėjui.
Mano manymu, arčiausiai prie to, kad sukurtų gerą vieno žaidėjo kampaniją ir tokį pat kokybišką daugelio žaidėjų režimą, „DICE“ buvo priartėjusi su pirmąja „Bad Company“ dalimi. „Battlefield: Bad Company 2“ jau nebeturėjo tos nuotaikos, to emocinio fono, to „Battlefield“ daugelio žaidėjo režimo stiliaus, perkelto į vieno žaidėjo kampaniją.

„Battlefield 3“ vieno žaidėjo kampanija yra dar prastesnė. Iš esmės ji pagrindžia mano teoriją, kad už didelius pinigus tiesiog neįmanoma sukurti visiškai nežaidžiamo žaidimo. „Battlefield 3“ vieno žaidėjo kampanija yra greita, pripildyta nepertraukiamo veiksmo ir siužeto vingių. Ji taip pat pompastiškai demonstruoja, ką sugeba naujasis „Frostbite 2“ grafinis variklis. Ir ko nesugeba.

O gi nesugeba nuslėpti, kad „DICE“ tiesiog aklai kopijuoja „Call of Duty“ stilių. „Call of Duty“ gali turėti tiesinius lygius, kuriuose apribota judėjimo ir, blogiausia, strateginio mąstymo laisvė, gali visą kampaniją surežisuoti nuo A iki Z taip, kad ji primintų praėjusio dešimtmečio veiksmo filmą. Bet tai yra „Call of Duty“ stilius, kilęs iš „Medal of Honor: Allied Assault“, subrandintas pirmojo „Call of Duty“ ir pilnai susiformavęs su „Call of Duty: Modern Warfare“.

Kad ir kaip ten bebūtų, bendras „Battlefield 3“ vertinimas išduoda, jog šio žaidimo vieno žaidėjo kampanija nėra tokia tragiška, kad sugriautų bendrą įspūdį. Iš tikrųjų ji ir nėra tokia bloga. Siužetas yra skylėtas, bet į jį galima tiesiog nekreipti dėmesio. Kampanijoje, kurios didžioji dalis rutuliojasi Irane ir jo pasienyje su Iraku (kaip originalu!), yra keletas tikrai įsimintinų misijų. Pavyzdžiui, skrydis naikintuvu į priešo teritoriją ir susidūrimas su vietinės oro erdvės saugotojais. Visai patiko ir ta misija, kurioje teko sudalyvauti trumpame, bet pavojingame tankų mūšyje, o vėliau keliauti į tankiai blizgančiais dangoraižiais apsodintą, bet vis tiek musulmoniškai santūrų Teheraną.

Misija „Rock and the hard place“ tobulai įkūnija viziją, kokia galėjo būti „Battlefield 3“ vieno žaidėjo kampanija. Pagrindinis žaidimo veikėjas seržantas Blekburnas kartu su kitais vaikosi ginklų pardavėją Kafarovą. Šiaip ne taip išgyvenę pasalą kažkur šiaurės Irano miškuose, jie susiduria su rimta problema: į slėnį, kurį ketinta pravažiuoti be didesnių nuotykių, parašiutais leidžiasi Rusijos desantininkai. Netrukus visą dangų nusėją balti taškeliai – nailoniniai rusų spec. pajėgų karių parašiutai. Prasideda greita, pozicinė kova. Netoliese zuja džipai su kulkosvaidžiais, prieš akis sprogimo parblokštas virsta milžiniškas plieninis bokštas, o ne ilgai trukus pilko dangaus fone ima ryškėti juodo rusų naikintuvo kontūrai. Toks masyvus susidūrimas rodo, yra tikras „Battlefield“ stilius. Daugiausiai jo buvo „Bad Company“, šiek tiek jautėsi „Bad Company 2“, o štai „Battlefield 3“ beliko tik vienintelė misija iš visų dvylikos.

Šiaip ar taip, kam gali rūpėti tas vieno žaidėjo režimas? Šiaip ar taip, Niujorką nuo teroristų išpuolio apsaugosi per apytikriai penketą valandų. Net neturėk minties pirkti „Battlefield 3“, jei neplanuoji žaisti internetu prieš kitus žaidėjus. Tai būtų tas pats, kas nusipirkti „iPhone 4S“ ir naudoti jį tik skambučiams ir trumposioms žinutėms.

Ar „Battlefield 3“ pavyks įveikti „Call of Duty: Modern Warfare 3“? Nemanau. Kad ir kaip stigtų komandinės dvasios, „Battlefield 3“ daugelio žaidėjų režimas vis tiek žaidžiasi kaip „Battlefield“, o ne kaip „Call of Duty“. Tuo tarpu vieno žaidėjo kampanija bando imituoti „Modern Warfare“ fokusus, tačiau veltui – nereikia būti plačiai apsižaidusiam, kad suprastum, jog ji nieko naujo nesiūlo. Vieno žaidėjo kampaniją galima pagirti nebent dėl subalansuoto sudėtingumo lygio, geros grafikos ir tokio pat puikaus įgarsinimo.

Jei nori geros tinklo šaudyklės, nedvejodamas ieškok „Battlefield 3“ ir geriau naujo, kadangi norint žaisti internete, reikia „EA Online Pass“. Iš pradžių pradėjęs žaisti daugelio žaidėjų režimus jausiesi taip, lyg būtum ankstyvą vasarą įbridęs į žvarbų ežero vandenį. Bus nemalonu, atrodys, jog nebeištversi ir nesugebėsi bristi giliau. Bet vos tik apsiprasi, nebenorėsi grįžti atgal.