Iš žurnalo PC Klubas 2007/06. Autorius: SB

Daugelis žaidimų mėgėjų pažiūrėję „Žmogaus–Voro“ filmą suskuba ir nusiperka žaidimą manydami, kad pastarasis tai pat puikiai perteiks filmo atmosfera. Tiesa, ne vieną kartą matėme gerų filmų, bet jų palydovai žaidimų pramonėje būna labai prasti. Tie, kurie visai neseniai skaitė mano TMNT apžvalgą, gali pasakyti tą patį. Aišku, „Ubisoft“ pasistengė iš peties ir stengėsi perteikti vėžliukų dvasią žaidime, jiems tai iš dalies pavyko, bet dabar ne apie tai. Dabar kalbėsime apie tai, ar kūrėjams, kūrusiems „Spider–Man 3“ žaidimą, pavyko geriau ar blogiau nei „Ubisoft“ perteikti filmo dvasią.

Ir vėl. Ech… valdymas ir tik valdymas. Pirmosiomis žaidimo minutėmis bet kuris žaidęs žaidimą tai pastebės. Kaip ir visuose multiplatforminiuose žaidimuose, kurie pasirodo tiek PC, tiek konsolėse, pastebimas vienas didelis trūkumas — beveik visada PC vartotojai būna atpirkimo ožiai ir tenkinasi baisiu valdymu klaviatūra, o konsolių turėtojai juokiasi iš mūsų. Šioje situacijoje (ne kaip TMNT) net negelbėja atskiras prijungiamas pultelis. Viskas atrodo tragiškai. Kamera ir valdymas gadina visą smagumą. Jie yra pagrindiniai blogieji piktadariai šiame žaidime.

Kad ir kur skristų mūsų herojus aplink Niujorką, iš paskos kamera švytuoja kaip išprotėjusi. Nors iš tiesų ji valdoma pele, bet tai tik šioks toks jutiminis valdymas, kurį apskritai būtų galima pavadinti kaip neegzistuojantį. Painiavos įvelia ir tinklų užmetimas, „Spaidžio“ valdymas ore ir kameros valdymas vienu metu. Tai tokia painiava, kad rankų pirštai tiesiog pinasi ir kartais norėdami padaryti vieną gauname visai kitą, ko nenorėjome. Kaip minėjau, tiek valdymas, tiek kamera atima labai didelę dalį smagumo žaidime, ko negalėčiau pasakyti apie „Xbox 360“ versiją, kurios valdymas yra iš tiesų geras.

„Spider–Man 3“ žaidimas naudoja visų filmų apie „Žmogų–Vorą“ siužeto linijas kaip žaidimo pagrindą. Taip, jūs kausitės su garsiais šio herojaus priešais — Kingpinu, Kravenu ar Goblinu, taip pat ir su keletu originaliai sukurtų gangsterių, kurių pasimaišys bežaidžiant. Tačiau svarbiausia žaidime bus santykiai su Sandmanu, paties Pyterio geriausiu buvusiu draugu Harry Osbornu, kuris dabar tapo naujuoju Žaliuoju Goblinu ir, aišku, galima pasakyti, aršiausiu „Spaidžio“ priešu — Venomu (lietuviškai dar vadinamu Nuodu). Galbūt keista, bet kaip ir filme, čia „Spaidžiui“ teks kovoti ir su savimi. Kai Pyteris Parkeris įšoks į savo naująjį juodąjį kostiumą, jis taps labai galingas ir savo kelyje galės sutraiškyti bet ką. Tokios būsenos veikėją galima pavadinti viską niokojančiu herojumi arba kaukoles traiškančiu mulkiu, kuris kuo ilgiau vilkėdamas kostumą tampa vis blogesnis, panašesnis į savo aršiausius priešus.

Žaidimas prasideda Bruce Campbello žodžiais; jis atlieka mums pasakotojo vaidmenį. Šis lydi Žmogų–Vorą, kol pastarasis susipažįsta su naujai atsiradusiomis galimybėmis. Žaidimų mėgėjai galės sliuogti tinklu naudodami vieną mygtuką, „voro jausmas“ gali paversti ekraną juodai baltu, priešus išryškinti raudonai, sąjungininkus — žaliai, o objektus — geltonai, voriški refleksai suteikia galimybę lipant siena sulėtinti laiką ir atsimušti nuo atakų spustelėjus vos vieną mygtyką. Pasitreniravimui jums bus liepta išgelbėti keletą vaikinų iš ugnies ir pirmą kartą žvilgtelti į Niujorką, kur ir vyks visas veiksmas.

Miestas iš pradžių atrodo visai neblogai. Kai pasakotojas jus supažindina su tuo, kaip reikia užmesti tinklą mieste, pradeda lįsti ylos iš maišų. Norėdamas kuo geriau paskraidyti Niujorko miestu, (tiesiogine to žodžio prasme) maluosi su klaviatūra ir pele nesuprasdamas, ką spaudžiu, bet jausmas, kad skrendi, iš tiesų geras. Galbūt reikia įpratimo, bet pirmomis žaidimo valandomis valdymo schemą galima pavadinti bukai sukurta.

Žaidime yra 42 misijos, kurias teks sudoroti, daugybė atsitiktinių įvykių, panašių į gaujų muštynes ar pašautus „mentus“, kurie išnyra jums sklendžiant miestu. Taip pat rasite 75 gangsterių atpažinimo ženklus, dangoraižių imitacijų, 30 metro ir 35 slaptuosius ženklus.

Pašalinių įvykių „Spider–Man 3“ žaidime tikrai nemažai (tai minėjo ir gerbiamieji kūrėjai), bet jie kartais kartojasi. Kartais teks nusivyti kokį „mentų“ „trantą“, kuris lėtai slinks į įvykio vietą, sustabdyti kokį mašiniuką. Beje, šį kartą mūsų „negerieji“ darbeliai bus fiksuojami ir ne be reikalo. Šį kartą Niujorkas bus suskirstytas į zonas, kurios priklausys gangsteriams. Jei pradėsite tam tikrose zonose darbuotis, jos taps vis geresnės, jose gangsterių pradės mažėti, tie rajonai pradės žemėlapyje švytėti žaliai, o tai ženklas, kad rajonas yra geras ir tvarkingas. Beje, tenka paminėti ir tai, kad kuo geriau pasirodysite, tuo jūsų herojaus refleksinė ir sveikatos būklės pagerės.

Grįžtant prie grafikos. Taip, dabar Niujorkas daug gražesnis, nei tai buvo ankstesnėse „Spider–Man“ dalyse, tačiau ir dabar žaidimas nėra toks jau tobulas. Mašinos, pastatai ir tekstūros pasirodo ir dingsta šaudant įvairiose zonose kaip ir kituose žaidimuose. Matysime daugybę tų pačių civilių, užsidegus naktinei šviesai, vaizdas taps kaip vazelinu pateptas. Žaidimą žaidžiant net su labai gera sistema vaizdas bus prastas. Iš tiesų pamatęs tokia grafiką „Spider–Man 3“ žaidime savęs paklausiau: „Iš kur tokie aukšti minimalūs reikalavimai?“. Fizika irgi ne iš geriausių ir kartais „Spaidžiui“ kur nors atsitrenkus šis atrodo iš tiesų kvailai.

Misijose jūs būsite pakviestas nukauti kokią nusikaltėlių grupuotę ir tada pradės ryškėti jau minėtos valdymo klaidos. Norėdami užmušti priešą, pradėsite makaluotis tarp klavišų ir pasidarys makalynė, kurios kulminacija bus į jūsų nugarą paleista kulka, kai kovosite su kitu grupuotės nariu. Vėliau, kai gausite juodąjį kostiumą ir jūsų galios taps neįveikiamos, su tokiais žmogeliais jau neturėsite problemų, bet valdymas vis viena išliks kvailas ir bukai paruoštas.

Didžiausia problemą apkvaitusiems fanams, kurie nekreips dėmesio į seniau pateiktas pastabas, bus tai, kad „Spider–Man 3“ misijos nėra labai smagios. Jei jūs žaidžiate tik dėl pasiskraidymo ir atsitiktinių nusikaltimų, jūs turėsite iškentėti visas siužeto linijas, kad herojus patobulintų savo įgūdžius, atsitokėsite pasiruošę apsiraizgyti voratinkliu savo paties akis iš nusivylimo. Kovodami su paprastais mirtingaisiais sutiksite vis stipresnių priešų, kuriuos įveikti galbūt ir nelabai sunku, bet labai nuobodu. Pavyzdžiui, įveikti vieną iš gangsterių pavyks nelabai lengvai. Nors jo saugotojus pavyks nuspirti vienu smūgiu, tačiau įveikti patį gansgerį nėra lengva ir kartais reikės ne tik pasukti galvą, bet ir nemenkos kantrybės įveikti vieną ar kitą stipresnį priešą. Iš tiesų gangsteriai nėra tie stiprieji priešai, su kuriais reikės ilgai kovoti. Tikrais nuobodulio objektais taps bosai, su kuriais reikės kovoti ilgai ir varginančiai.

Pavyzdžiui, kova su Kingpinu yra tikras nervų tampymas. Wilsonui Fisko ir „Spaidžiui“ susikivirčijus, šie pradės kovą. Kova, bent jau mano, truko apie 20 minučių, o tai tikrai nėra mažai intensyvaus veiksmo žaidimui. Su „Spaidžiu“ turėjau stovėti kambario viduryje, Fiskas tada puolė, aš su bičiuliu išsisukau, užvožiau Fiskui kartą per veidą. Jei būčiau trenkęs jam daugiau nei kartą, būčiau rizikavęs būti sugautas arba išsektų voriški refleksai ir Fiskas turėtų progą man smogtį stiprų smūgį. Aš žaidžiau kantriai ir atsargiai, kad nugalėčiau šį priešą, taip darymas užtrukau apie 20 minučių ir tokio pat veiksmo kartojimas tikrai nepasirodė labai smagus. Su kitais bosais veiksmai irgi kartojasi. Tas pats ir su naujuoju Žaliuoju Goblinu, Kravenu, Skorpionu. Nenoriu jums gadinti žaidimo ir nesakysiu, kaip įveikti šiuos priešus, nors yra vienas būdas kaip juos nugalėti, jį reikia naudoti daugybę kartų, kol bosas bus nukautas.

Norėtųsi pasakyti, kad žaidimas nėra labai vykęs. Lendant dar giliau galima pastebėti, kad praeiviai (net jei kova vyksta 5–10 metrų nuo jų) iš viso net nereaguoja, kad ji vyksta. Jei tikrai esate „Spider–Man“ fanas ir „Spider–Man 3“ pirksite tik dėl to, kad norite pamėtyti tinklus ir paskraidyti po Niujorką, patarčiau tai daryti kitoje platformoje, nes ten ši galimybė bus gerai išplėtota.

Vertinimai:

Pirmas Įspūdis:

O, atrodo, žaidimo dvasia bus perteikta, nes galėsime pasklęsti miestu su „Spaidžiu“. 8.8

Įdomumas:

Kažką bando gelbėti pašaliniai įvykiai, bet jie iš tiesų mažai tepadeda. Siužetas irgi nėra geriausias, nors bosai yra tiesiai iš naujausių filmų apie „Spider–Man“. 6.5

Grafika:

Kaip minėjau, net žaidžiant su labai gera sistema žaidimas atrodo prastokai, o ką kalbėti apie silpnesnes sistemas; minimalūs reikalavimai yra neapsakomai dideli. 5.2

Garsas:

Bruce Campbell, Tobey Maguire ir J. K. Simmonso balsai suteikia grožio, bet Niujorkas miręs. Kur mašinų sirenos, besikeikiančios bobos, kačių kniaukimas ir šunų lojimas? 6.2

Valdymas:

Siaubinga valdymo schema sklandant „Spaidžiui“ po Niujorką. Daugiau nėra ką pasakyti. 4.1

Išvada:

Žaidimas PC platformoje patiks tik akliems ir nieko nenorintiems girdėti „Žmogaus–Voro“ fanams. Visi kiti, manau, sutiks su mano įvertinimu, kuris pasako viską. 6.4