Kuomet kalba pasisuka apie antrąsias žaidimų dalis ar tiesiog pirmųjų tęsinius, visuomet į tai žiūriu skeptiškai, jei būnu nežaidęs pirmosios dalies. Aišku, bala matė, jei pirmoji ir antroji dalys tarpusavyje niekuo nesusijusios, kaip kokiame „Quake „, kur pirmojoje dalyje lakstome po pentagramų grafičiais išmargintas pilis, o antrajame atsiduriame bio-mechaninių ateivių planetoje. Visai kitas reikalas, kuomet naujasis žaidimas tęsia pieš tai buvią istoriją, mat tokiu atveju, nežinant kas vyko originalioje istorijoje, visi veikėjai ir veiksmas bendrai, teikia mažiau reiškmės, nei turėtų. Tai, ginkdie, nepadaro žaidimo nežaidžiamu, tiesiog. Na, suprantate. Panašiai nutiko ir su šiuoju „Hate Plus“, tęsiančiu „Analogue: A Hate Story“ istoriją.

Taigi, apie ką tas „Hate Plus“? Na, žaidimo pristatyme, didžiosiomis raidėmis buvo paryškintas vienas žodis: „NEAPYKANTA“. Ir ne bet kokia, o su pliusu.

Žaidimo istorija sukasi apie du veikėjus: kosminio gelbėjimo laivo kapitoną, kurio rolę perimama žaidėjas ir (mūsų) netikėtai atrastą dirbtinio intelekto programą. Aišku, mes esame jaunas, tikriausiai žavus, „fainas“ ir kitoks charizmatiškas, jaunas AI programėles bekabinantis jaunuolis (ar jaunuolė), o išgelbėtoji AI, visai atsitiktinai, yra jauna, miela bei žavi programėlė. Viskas taip ir pasibaigtų, jei toji AI būtų „dirbusi“ kokiame nors krovininiame laive. Priešingai, tai buvo vadinamasis „generation ship“, kurį būtų galima įsivaizduoti kaip skraidantį miestą – valstybę, su sava valdančiąją dinastija ir politika. Deja, su politika atsiranda konspiracijos, korupcija, neteisybė, manipuliacijos, apgavystės, pyktis ir, galiausiai, neapykanta.

Prieš pradedant, galima atlikti kelis nustatymus: pasirinkti veiksmo metus, kaip į mus bus kreipiamasi, kokio būdo bus pasirinktoji AI bei kurią iš jų „instaliuosime. Antrąją, vardu *Hyum-Ae, galima pasirinktinai „customizint“ – parinkt vieną iš kelių aprangų.

Žaidimo procesas, galima sakyti, susideda iš trijų dalių: nuobodžiojo AI atminties nuotrupų skaitymo. Nepaisant sugandintų ir failų, kietajame diske iš viso likę 52 failai, kuriuos pirmiausiai reikės „išekstraktint“. Bėda (ir nelabai bėda, nes jei jų būtų daugiau, galima lengvai pasimesti), kad vienu metu galima pasiimti tik 6 failus. Negana to, šio proceso metu išsikrauna AI, tad pasiekus 1%, reikės leisti atsistatyti. O tai užtruks nei mažai, nei daug – „tik“ 12 standartinių valandų, kas iš viso privers laukti bent 2 dienas. (Tąjį laukimą galima praleisti, tik tokiu atveju mus „pasveikins“ ir išvadins „džerkfeisu“). Nors, geriau pamąsčius, šis laukimo „feat‘as“ nėra toks blogas dalykas – juk per duotąjį laiką galima suvirškinti visą perskaitytą informaciją. Tik tai labiau tiktų vizualinių novelių, ar šios konkrečios serijos fanatams.

Patsai skaitymo procesas, atvirai sakant, yra „nuobodus su pliusu“. Rimtai, viskas ką reikės daryti – pelės ratuku žemyn leisti ilgą teksto sieną. Čia labiausiai trūksta vizualinėms novelėms privalomo interaktyvumo.

Todėl antroji žaidimo dalis yra tikra palaima. Minėtąsias ištraukas mes skaitome ne vieni – per petį jas kartu skaito pati žavioji programa ir tiesiog negali ko nors nepakomentuoti, ar nepaprašyti atitraukti akis nuo teksto ir visą dėmesį skirti tik jai. Visai kaip tikra pana. Šie jos pokalbiai – ta standartinė vizualinių novelių forma, su žaviu anime mergaitės paveikslėliu bei teksto langeliais. Priešingai nuobodiesiems tekstams, šie, nežinau kodėl, paprasčiausiai įtraukia. Tačiau svarbiausi yra ant kiekvieno kampo tūnantys pasirinkimai, turintys net po tris variantus.
Kalbant apie pasirinkimų įtaką žaidimo progresui, nieko ypatingo pastebėti neteko: skirtingas variantas suteiks tik ribotą kiekį kitokio teksto, o vėliau viskas sueis į tą patį tašką. Aišku, tų pasirinkimų yra labai daug, visų patikrinti nepavyko, todėl yra tikimybė, jog kiti turi kokios nors didesnės įtakos. Vienaip ar kitaip, tokie pasirinkimai kažkiek užkabina moralinę pusę ir, nepaisant to, kad tai tik programa, nesinori jai atsakyti grubiai, meluoti ar pasirinkti neigiamų variantų.

Trečioji žaidimo dalis, jei ją taip galima pavadinti, sukasi apie pačio erdvėlaivio
„interfeisą“. Čia mes galime matyti visokius, nieko per daug nesakančius skaičius, likusį energijos kiekį, bei perskaityti kartas nuo karto pasiekiančias reklamines žinutes, kviečiančias pasirašyti bankininkystės sutartis, ar tiesiog teikiančios informaciją apie AI psichologiją.
Žaidimas nelepina spalvom. Visą žaidimo laiką vyrauja tamsus minimalistinis fonas – juk sėdime erdvėlaivyje, kur viskas turi būti kompaktiška ir paprasta. Su tokiu nykoku fonu kuo puikiausiai kontrastuoja spalvingais drabužiais pasipuošusi programa. Visai kaip tuose mokslinės fantastikos filmuose, kuomet ilgus atstumus skrendančius atsronautus prižiūrinčios programos adaptuojasi ir užsideda kuo meilesnę išvaizdą.

Apibendrinant, didžiausias žaidimo pliusas yra interaktyvioji pusė, pasižyminti įtraukiančiu tekstu, bei dideliu pasirinkimų skaičiumi. Tačiau svarbiausia tai, jog ji leido įsijausti į pačio herojaus vaidmenį. Visgi, yra ir tamsioji mėnulio pusė – nuobodieji tekstai, bet niekur neskubant, atsibosti neturėtų.