Man, kaip Call of Juarez serijos gerbėjui, žaidžiant norėjosi išpeikti „Techland“ už tai, jog jie vėluoja. Į trečia pasimatymą. Per trečią pasimatymą daugelis tikisi pasiekti paskutinę fazę, tai yra pasiekti vilčių ir malonumo aukštumas. Tačiau „Techland“ į šį pasimatymą kiek pavėlavo, ir mes likome nuvilti pusėtinu susitikimu su iškrypusia nuošliauža pavadinta „The Cartel”. Tačiau visų nuostabai, „Techland“, lyg pernelyg įsimylėjusi mergina, paskyrė datą ketvirtam pasimatymui – ketvirtam susitikimui, kuris daugeliui atrodė tiesiog nereikalingas. Tačiau jis toks nuostabus, toks kupinas išpildytų norų ir malonumo klimaksų, jog belieka tik užmiršti trečiąjį susitikimą išgėrus karčią piliulę ir mėgautis malonumų Everestu ketvirtąjame -„Gunslinger”.

Kodėl aš taip keistai ir pernelyg palaidai pradedu kalbėti apie “CoJ: Gunslinger”? Turbūt todėl, jog tokių dalykų kokie įvyko niekas nesitikėjo. Atvirai prisipažinsiu, net ir aš nesitikėjau, jog „Gunslinger” taps tokio žaidimu, koks jis yra, ir paslapčiomis net norėjau, jog jis būtų atšauktas. Tam priežasčių buvo daugiau nei reikia – super prasta trečioji dalis, pusėtinas „Dead Island“ bei pranešimas, jog naujoji serijos dalis bus skirta tik skaitmeninėms parduotuvėms. Tačiau viskas išėjo daug, daug geriau nei galėjome tikėtis, ir mus pasiekė šis perliukas pavadinas paprastai, pasiremiant žaidimo idėja kurią įkūnija vienas žodis – „Gunslinger”.

Negaišdamas laiko norėčiau pereiti prie svarbiausio žaidimo aspekto – tai istorijos flirto su pačiu žaidimo vyksmu. Kaip tai suprasti? Leiskite man tai paaiškinti. Šio žaidimo istorija sukasi aplink vieną premijų medžiotoją – Silas Greaves. Tai jau legendinis premijų medžiotojas, apie kurį sklando gandai, tačiau žmonės apie jį nieko tikslaus nežino. Bent iki tol, kol jis įžengia į vieną salūną. Šis seniokas sutinka papasakoti keletą savo gyvenimo istorijų, mainais į gėrimus. Žinoma, Silas yra nepaprasta asmenybė, nukovusi kelioliką garsiausių laukinių vakarų asmenybių, kaip Buch Cassidy, bei Newman Haynes Clinton. Baro lankytojai jo pasakomis netiki bei ieško kabliukų paneigti mūsų veikėjo pasakojimą jam vykstant. Čia ir išryškėja įdomiausia žaidimo savybė – jis yra lyg pasakojimas. Mūsų veikėjas, lyg “Bastion” žaidime girdimas pasakotojas, nusako kiekvieną veiksmą, įvykį bei prideda savų pastebėjimų, taip sukuriant tikrų tikriausio filmo atmosferą. O kai įsiterpia ar jį pataiso klausytojai, galime tikėtis sulaukti ir daug įdomesnių užduočių, netikėtų posukių bei išsisukinėjimu (ei, juk gėralai nemokami!).

Būtent istorijos dinamiškumas, klausytojų komentarai bei realių įvykių persipynimas su fikcija sukuria labai intriguojančią siužetinę liniją. Silas savo kelionėje surasti brolių žudikus susitinka ir įveikia daugybę nusikaltėlių bei atskleidžia kitokias jų savybes. O kur dar tiesos trupiniai – kepurės ginklai bei pasagos, kurios žaidime aprašo tikrovėje (iš tikrųjų) įvykusius įvykius, praplečia mūsų žinias bei leidžia atskirti kūrėjų prasimanymus su tikraisiais įvykiais. Kaip sakoma – ir pramoga ir mokslas!

Tačiau tokioje košėje „Gunslinger” nebijo panagrinėti ir chaotiško neutralumo pasėkmes, kuomet tas „neutralumas” persmelkia ir teisėjus bei egzekutorius. Žaidimas labai plonyte linija veda pastabesnius bei labiau besigilinančius žmones link kontūrais apibrėžto minties kamuolio, kuris stengiasi parodyti tokią žinutę, kurią “Spec Ops: The Line” mums į veidą trynė jau žaidimo viduryje. Tačiau ne visi to nori ir ne visiems to reikia. Žaidimas nagrinėja netektį patyrusio žmogaus kovą už praeitį ir atleidimą. Neapsigaukite, tai ne žaidimas kuriame jūs nubrauksite ašarą, tačiau galiu lažintis, jog pusė žmonių pasirinkusių vieną (iš dviejų) pabaigų suvoks, jog šis žaidimas juos palietė giliau, nei jie norėjo kad juos paliestų. Galbūt to nereiktų ieškoti tokio tipo žaidime kaip „Gunslinger”, tačiau labai malonu suvokti, jog kūrėjai nebuvo tokie atšiaurūs savo žaidimui ir jį kūrė su meile. Būtent tai padaro „Gunslinger” žaidimu, kurį verta žaisti ir rekomenduoti kitiems.

Visą šį puikiai nukaltą žaidimo viduriuką remia ne ką prasčiau sukurtas ir žaidimo veiksmas. Šaudymas dabar labai malonus ir intuityvus be to, grįžo įtemptos dvikovos, kurios išmėgins mūsų reakciją bei sugebėjimus. Grafinis bei garsinis apipavidalinimas, toks pat nereiklus kompiuteriui, kaip ir malonus ausiai ir akiai. Seniai teko matyti žaidimą, kuris taip džiaugiasi pasaulio spalvomis (na, galbūt tik “Bulletstorm”). Tikra atgaiva pilkų ir rudų atspalvių nukankintoms akims. O garso takelis atkartoja puikiai pažystamas vesternų tradicijas, nepalikdamas vietos priekabėms.

Nepamirškime ir patobulinimų sistemos, kuri leidžia žaidimu mėgautis net ir žaidžiant jį tik vieną kartą, kadangi galima išbandyti visus patobulinimus, nesukant galvos dėl netinkamų pasirinkimų. Galima rinktis pistoletų, šratinių šautuvų bei snaiperių tobulinimo kryptis, kurios drastiškai patobulina ir praplečia jų galimybes. Pasirinkus pistoletus, galima juos daug greičiau užtaisyti, gauti patobulintas jų versijas, gauti daugiau taškų bei “koncentracijos”, ir, žinoma, vienu metu valdyti du revolverius. Prakalbus apie “koncentraciją”, tai yra toks žaidimo elementas, kuris sulėtina laiką, išryškina priešininkus aplinkoje ir leidžia surinkti daugiau taškų, o patobulinus šią funkciją dar labiau – nukauti krūvas priešų nepajudinant nei piršto. Tačiau neapsigauk – “koncentracija” išssenka, o gauti didelį kiekį šio elemento prireikia daug pastangų. Žinoma, žaidime yra ir taškai. Šie skirti girtis draugams, jog tu geresnis šaudant banditus nei kiti, bei atrakinti taškus patobulinimams. Tiesa, šis žaidimo aspektas aktualesnis tiems, kurie pasirinks žaisti “arcade” režimą, kuriame vienintelė užduotis yra kuo greičiau, efektyviau ir taikliau įveikti priešininkus.

Apibendrinant norėčiau pastebėti, jog žaidimai keičiasi. Jie evoliucionuoja, o kūrėjai nebijo su jais ekspermentuoti. Tikiuosi, jog „Techland“ daugiau į pasimatymus nevėluos. Nors, tiesą pasakius, galbūt šis pasimatymas ne pavėluotas, o subrandintas.