Kažkada liedamas savo nusivylimą dėl „God of War III“ (pa)prastumo, parašiau ir tokius žodžius:

„„God of War III“ nėra keršto istorija. Kratos keršijo pirmoje dalyje. „God of War III“ nėra istorija apie neviltį ir apmaudą, nes šių jausmų vedamas herojus pradėjo savo nuotykius antroje dalyje. „God of War III“ tai žiaurumo ir beprasmiškų žudynių fiesta. Nepaisant to, kad stebint istorijos santrauką įmanoma rasti Kratos veiksmus pateisinančių motyvų, aš to daryti nenorėjau.“

Dabar juos prisimenu, nes noriu atsiprašyti. Tiesiai šviesiai sakau — „God of War III“ aš nesupratau, nes nebuvau žaidęs dviejų serijos žaidimų išleistų PSP konsolei. Žinoma, kad jų nežaidžiau, buvo mano klaida, bet kad svarbūs Kratos gyvenimo momentai atskleisti kitoje platformoje… Čia jau „Sony“ kaltė. Dabar mes tą kaltę pasidalinsim. Jie išleido „God of War: HD Collection vol. 2“ rinkinį ir jame pateikia abu žaidimus, o aš trumpai papasakoju jums, kodėl jos taip puikiai paruošia žaidėją finalui, kuriuo vėliau ir tapo „God of War III“.

„God of War: Collection vol. 2“ rinkinyje rasite du žaidimus — „God of War: Chains of Olympus“ ir „God of War: Ghost of Sparta“. Abiejų žaidimų grafika timptelta iki 720p HD standarto, žaidimai suderinami su stereoskopiniu 3D, „DualShock“ vibracijos funkcijomis, taip pat jie suderinami su PSN trofėjų sistema. Aišku, žaidimų grafika toli gražu neatskleidžia „PlayStation 3“ galimybių, į akis krenta detalių stoka, lygūs fonai, šioks toks spalvų trūkumas, bet… Kažką prikišti žaidimams irgi būtų sunku. Vaizdai ekrane dailūs, tvarkingi ir daugiau nei pakankami norint įsijausti į vaidmenį. Tiesą sakant „God of War: Ghost of Sparta“ grafikos srityje galėtų drąsiai varžytis su „God of War II“.

Faktas, kad jei kas ir susigundys šiuo rinkiniu, tai ne dėl grafikos. Kalbant apie šį žanrą ir vizualinę žaidimų pusę, dar kurį laiką niekas neperspjaus „God of War III“. Šis rinkinys nėra ypač įdomus ir vertinant mechaniką. Iš esmės abu žaidimai siūlo tuos pačius monstrus ir panašius kautynių mechanizmus. Be abejo, kaip jau priimta serijoje, papildomų ginklų arsenalas kas kartą vis kitoks, o „God of War: Ghost of Sparta“ ir apskritai elgiasi drąsiau siūlydamas galimas kovos kombinacijas, bet vis tiek… Jei jau kažkas pirks šią kolekciją savo PS3 konsolei, tai tik iš didelio noro sužinoti daugiau apie Kratos.

Aš pats net ir turėdamas PSP šių dviejų žaidimų nebandžiau, nes jie buvo pateikiami lyg atskiros mini istorijos, savotiškas „spin–off“ į kurį buvo sunku pažvelgti rimtai, bet… Dabar jas išbandęs suprantu, kad būtent jos paruošia žaidėją trečiai daliai. Būtent „Chains of Olympus“ ir „Ghost of Sparta“ nušviesti įvykiai pagimdo tikrąjį Kratos įniršį ir paaiškina jo priežastis. Būtent šiuose žaidimuose paaiškėja ką iš tiesų prisidirbo Olimpo dievai, kad užsitrauktų Kratos rūstybę. Dabar aš jį suprantu. Tiesą sakant paskutinės „God of War: Ghost of Sparta“ akimirkos sukėlė begalę prisiminimų apie „God of War III“ ir greta atmintyje iškylančių vaizdų patalpino visiškai naujas emocijas.

„God of War: Chains of Olympus“
Tradiciškai žaidimas pradedamas nuo herojų kamuojančių košmarų. Šį sykį galvoje duktė. Kratos tarnauja Olimpo dievams mainais į pažadą, kad šie palengvins jo kančias, išvaikys košmarus, bet kol pažadas neištesėtas, ramybę jis randa tik mūšio lauke.

Dabar jis kaunasi Persų imperijos apgultame, Atikos mieste. Dievų pasiųstas Kratos, nuskandina pusę persų laivyno, sutramdo jų atgabentus monstrus ir nužudo karalių. Tačiau kautynes vainikuoja ne šlovingi miesto gynėjų šūkiai, o netikėtai iš dangaus nukritusi saulė.

Tiesa saulė šiuo atveju yra ne duju milžinė, o dangaus dievo Helijo vežėčios. Tos vežėčios (šventyklos dydžio) drioksteli žemėn netoli nuo Maratono miesto, kuriame jau šeimininkauja sapnų dievas Morfėjus. Kratos pradeda narplioti eilinį dievų sąmokslą, o pakeliui vis išgirstą keistą melodiją. Po kurio laiko jis ją atpažįsta. Taip grojo jo dukra Kaliopė, tad eilinis dievų pavedimas tampa asmenišku reikalu.

Kas vyksta toliau žinoma nepasakosiu, tačiau tolimesni žaidimo įvykiai užtikrintai įvarvina kelis lašus į Kratos įniršio taurę.

Mechanine prasme ši žaidimo dalis artima „God of War II“. Greta Atėnės kalavijų, Kratos kautynėse naudoja keletą specialias savybes suteikiančių, dieviškų artefaktų, dalis jų skirta kovai su specifiniais oponentais, dalis galvosūkių sprendimui.

Žaidimo trukmė apie 8 valandas, vėliau atrakinami papildomi sudėtingumo lygiai, iššūkių režimas ir gausybė papildomos vaizdo medžiagos, kurią specialiai šiam leidimui parengė kūrėjai.

„God of War: Ghost of Sparta“
Be abejo dramatiškiausias serijos žaidimas. Kratos vėl regi sapnus, šį sykį juose sutinka savo motiną, kviečiančią jį į Poseidono Atlantidą. Nepaisydamas Atėnės perspėjimų ir maldavimų nevykti, Kratos surenka Spartos laivyną, įsiveržia į Atlantidą, randa motiną ir jos saugomą paslaptį. Karo Dievo brolis Deimos — gyvas, įkalintas mirties karalystėje (nepainioti su Hadu) ir prižiūrimas Tanato (graikiška giltinė).

Siautėdamas Atlantidoje, Kratos išvaduoja ir Titanę Terą, šis poelgis ne tik nuskandina visą miestą, bet ir pakloja šiokius tokius pamatus „God of War III“ įvykiams.

Akimirką kai aukščiausias žmonijos pasiekimas ir progreso simbolis pradeda savo kelionę vandenyno gelmėn, Kratos grįžta namo į Spartą. Neabejoju, kalbu apie kiekvienam serijos gerbėjui patiksiančią sceną. Čia, jis susiduria su savo praeitim ir apsisprendžia dėl savo tikslo. Norėdamas rasti brolį, jis privalo eiti ten, kur žengi bijo net dievai. Į mirties karalystę. Prieš jam išvykstant, spartos gyventojai įteikia jam ietį ir skydą, kurį galėsime naudoti tolimesniame žaidime.

Kas nutinka toliau nepasakosiu, bet galiu pasakyti tiek. Antroji „Ghost of Sparta“ žaidimo pusė apie Kratos, jo vietą pasaulyje, ir jo santykį su dievais papasakoja daugiau, nei visi serijos žaidimai kartu sudėjus. Istorija vystoma visuose žaidimo etapuose, tiek užkadrinio balso, tiek vaizdo intarpų, tiek kautynių ir aplinkos tyrinėjimo metu, sudaro sąlygas tikrai galingam finalui. Įsiūčio ir keršto troškimo kupinam finalui, po kurio visi „God of War III“ įvykiai stoja į savo vietas.

Tiesą sakant, „God of War: Ghost of Sparta“ apskritai yra vienas geresnių serijos žaidimų. Nepaisant to, kad jame praktiškai nebeliko sudėtingų galvosūkių, sunkiau įveikiamų vietų pasitaiko, kaip ir slaptų kambarėlių kuriuos beprotiškai smagu atrasti.

Didžiulį įspūdį paliko ir kautynių mechanika. Judesių arsenalą papildo ugnies atakos, jos naudoja specialią energiją ir neveikia kartu su standartinėmis Atėnės kardų kombinacijomis. Tai įneša įdomų strateginį elementą, juolab kad vėliau, ugnies kalavijų sukuriamas bombas galima panaudoti „minios kontrolei“.

Kratos taip pat išmoko įsibėgėjęs versti žemėn oponentą ir „damušti“ jį raitas. Visų pirma šis judesys sukuria galimybę pasidaryti sudėtingoje kovoje pauzę, tuo pat metu neprarandant kombinacijos skaitiklio, antra — į šią padėtį nuverstą priešą galima vėl pakelti ir tikslingai švystelėti į kitus oponentus.

Ietis ir skydas labiau skirti kovai per atstumus ir galvosūkių sprendimui, tačiau kiti Kratos artefaktai „Atlanto akis“, „Borėjo ragas“ ar „Erinijų rykštė“ labai tikslingai pritaikyti kovai ir „combo“ skaitiklio „auginimui“.

Šio žaidimu trukmė taip pat apie 8 valandas, jį įveikę atrakinsite naujus sudėtingumo lygius, kautynių areną, naujus artefaktus ir dievų iššūkių režimus. Apsilankę Dzeuso šventykloje galėsite iškeisti sukauptas raudonas sferas į dokumentiką, naujus iššūkius ir t.t.

Reziumė
„God of War: Collection vol. 2“ Lietuvos parduotuves pasieks jau netrukus ir tikėtina, kad kainuos kiek pigiau nei standartiniai PS3 žaidimai. Rinkinys pateikiamas labai tvarkingai ir profesionaliai, perdaryta vartotojo sąsaja, pakoreguotas valdymas, įdiegti trofėjai… Žodžiu padaryta viskas, kad rinkinys atrodytų it visavertis „PlayStation 3“ žaidimas. Dėl šiokio tokio grafikos niūrumo, sunku būtų jį rekomenduoti visiems iš eilės, bet PSP neturintys serijos gerbėjai turėtų jį įsigyti. Ir ne tik jie. Tie kurie nutarė nebebūti serijos gerbėjais po trečios dalies, privalo suteikti Kratos progą pasiaiškinti.