Iš žurnalo PC Klubas 2005/06. Autorius: Kyo

Tamsiai raudoni policijos sirenų atšvaitai periodiškai keitėsi ant balto ir niūraus tinko. Aplinkui stipriai lijo, ir aš, nors žiauriai pasikeitęs po mirtinų eksperimentų, dar jaučiau, kaip skaidrūs ir dirginantys lašeliai sunkėsi pro mano flanelinius marškinius. Aplinkui buvo tamsu ir nyku, todėl niekas negalėjo manęs taip lengvai įžiūrėti, o kas pamatydavo, galėdavo savo kailiu patirti, ką reiškia keršto ir netekties jausmas, kuriuos vienintelius aš dabar prisiminiau..

„Free Radical Design“ grupę pasaulyje žmonės atpažįsta kaip žaidimo „Time Splitters“ kūrėjus. Savo laiku, „Time Splitters“ gaudavo tikrai gerus įvertinimus garsiausiuose užsienio „saituose“, o kartu ir žurnaluose. Po jo sekė antra ir trečia dalys, kurios pakankamai populiarios net ir dabar. Nelaimei, nei viena serijos dalis taip ir neaplankė PC, tačiau kūrėjai suskubo ištaisyti šią savo klaidą ir padovanojo mums „Second Sight“…

Knyga ar filmas?

Iškart užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu, kad stipriausias žaidimo taškas yra istorija bei jos išdėstymas. Vien šito „Second Sight“ pakaktų, norint „nusodinti“ daugelį kitų šio žanro atstovų… Kadangi, mano nuomone, tai geriausias žaidimo pliusas — nuo jo ir pradėsiu. Taigi, vos pradėjus žaisti, jūsų herojus pramerks akis vežamas į savo ligoninės palatą. Vaizdas stipriai liesis, o vos ne vos matomi daktarai švepluos kažką apie šizofrenikus ir žudikus maniakus… Nesunkiai galima suprasti, kad ši šneka būtent apie pagrindinį mūsų herojų, tačiau neturėdamas jėgų, jis „atsijungia“… Po kelių akimirkų mes atsiduriame nuošalioje palatoje, kurioje ant stalo guli prirakintas mūsų veikėjas. Jis, žinoma, greitai apsisuka ir išsilaisvina, po ko pradeda kurti pabėgimo iš ligoninės planus. O visai netrukus paaiškėja, jog jis ne šiaip psichiškai nesveikas žudikas – maniakas, kaip kad pirma pamaniau aš, o buvęs ypatingai slapto būrio „WinterIce“ narys. Taip herojus atskirais žaidimo epizodais po truputį prisimena savo praeitį ir, kaskart mintimis atsukdamas laiką šešiais mėnesiais atgal, bando ją pakeisti. Pakeisti taip, kad viskas susiklostytų gerai ne tiek jam, kiek artimiems draugams. Ir čia žaidimas nejučia primena kiek seniau matytą filmą „Drugio Efektas“ (Buterfly Effect). O pagrindinis skirtumas yra tas, kad „Second Sight“ — eilinis PC platformai skirtas žaidimas, pagal kurį jau dabar laisvai galima parašyti knygą, ar net „susukti“ filmą. Žaidimas to vertas…

Geriausias ?

„Second Sight“ tikrai ne pirmasis žaidimas, kuriame nekukliai leidžiama naudotis psichinėmis galiomis (pvz. Telekinezė, nematomumas ir pan.). Pirmasis žaidimas, kuriame galėjome krėsti fiziškai neįmanomus dalykus, buvo „Star Wars Jedi Knight II: Jedi Outcast“ bei po jo nemažiau sėkmingai pasirodęs „Jedi Academy“. Tačiau realiausias „Second Sight“ žaidimo konkurentas yra „Psi–Ops: the Mindgate conspiracy“ (kam teko galimybė sužaisti „Psi–Ops“, mane supras). Nors „Second Sight“ ir įspiria „Psi–Ops“ į klyną, kalbant apie siužetą, aptariant kitus aspektus, jis stipriai atsilieka. Todėl teoriškai galima abu žaidimus pavadinti apylygiais, nes abiejų pusių fanai nerasdami jokio kompromiso taip ir pradiskutuotų dienų dienas, besiaiškindami, kuris vis dėlto geresnis…

„Geimplėjaus“ perliukai

Kaip jau buvo minėta aukščiau, reikšmingiausias „Second Sight“ skirtumas tarp kitų trečiojo asmens veiksmo žaidimų yra herojaus antgamtinės galios. Jos stipriai paįvairina patį žaidimą ir labai praturtina monotonišką „šaudyk–gaudyk“ sąvoką. Iš viso jums bus leista naudotis penkiomis antgamtinėmis galiomis, tačiau keletą jų galėsite naudoti skirtingiems tikslams.

Pirmoji ir, ko gero, visiems geriausiai žinoma galia yra telekinezė. Ją gausite vos pradėję žaidimą, o kiek vėliau ji kiek patobulės. Telekinezę realiai galite naudoti, kad atidarytumėt užrakintas duris, sugadintumėt video kameras, nulenktumėt svirtis ar net svaidytumėte įvairius daiktus. Gerai viską suplanavę, galėsite net išgąsdinti sargybinius, pakėlę į orą susprogusį, elektros iškrovas leidžiantį monitorių. O dar geriau pasitreniravus, galėsite sargybinius net nužudyti, naudodami paprasčiausius daiktus. Vėliau, telekinezei patobulėjus, galėsite kilnoti netgi pačius priešus, o tai, patikėkit, tikrai smagu. Pakėlę bet kurį iš jų, galėsite daužyti į sienas, kol jis nemirs, arba tiesiog sviesti į kokią nors prarają, iš kurios jis garantuotai nebegrįš…

Kita galia — gydymas. Na, turbūt visi nesunkiai supratote, kad ji padės jums atstatyti sveikatos matuoklį, kuris gali išblėsti itin greitai, jei būsite neatsargus kovose su priešais. Taip pat pagydyti galėsite ir savo draugus, kuriuos sutiksite kai kurių misijų metu. Daugiau ties šia galia apsistoti neverta, nebent perspėsiu, kad naudoti ją teks labai dažnai, ypač, kol nepriprasite prie valdymo. Trečioji galia vadinasi gal kiek keistokai — „Psi–ataka“. Iš pradžių šios galios dėka galėsite sukurti galingą, permatomą energijos rutulį, kuris paleistas į bet kokį priešininką jį kaip mat nužudys. Tačiau tai „nužudys“ ir labai daug jūsų energijos, kurią matuos specialus indikatorius, esantis po veikėjo gyvybėmis. Tačiau neverta pergyventi, vien rutuliais nesisvaidysim, mat kūrėjai įdiegė ir antrąją šios galios funkciją, kurios dėka galėsite sukurti gana didelį magnetinį lauką, kuris akimirksniu nužudys ar bent jau sunkiai sužeis visus arti esančius priešus.

Ketvirtoji galia yra kiek neįprasta — „Charm“ (susikoncentravimas). Aktyvavus ją, priešai tiesiog nekreips į jus dėmesio. Tačiau būkit atidus — tai nėra nematomumas. Jei naudodami „charm“ galią prabėgsite pro kameras ar skenerius, tučtuojau suveiks aliarmas. Tas pats nutiks, jei netyčia paliesite priešą — jis jus akimirksniu pamatys, todėl ši galia nėra labai naudinga, nebent norite bent trumpai neatkreipti į save pašalinių dėmesį. Dar ši galia gali būti naudojama kaip komandavimas kitiems veikėjams arba jų nuraminimas.

Na, o paskutinė, bet tikrai ne blogiausia galia yra Projekcija. Jos dėka galėsite atsiskirti nuo savo kūno ir visiškai nepastebimas praeiti pro lazerius ar duris ir peržiūrėti visas norimas aplinkas, pasiruošti artėjančiai kovai. O dar geriau — galėsite tiesiog įlįsti į kokio nors patruliuojančio sargybinio kūną ir sukelti smagų, „draugišką“ susišaudymą tarp priešų — taip galėsite sušaudyti visus „blogiukus“, o paskui su savo valdomu priešu užšokti ant degančios statinės. Taip be jokios kovos sudorosite visą būrį priešų.

„Geimplėjaus“ perliukai. Antra dalis

Visgi, nors ir įmanoma, bet viso žaidimo, kaip spėju, nežaisite naudodami vien antgamtines galias, todėl kūrėjai parūpino ir ginklų, kurie neabejotinai pravers artimose ir tolimose kovose. Taigi pradėsiu nuo „stealth“ misijose nepamainomų „Animal“ ir „Military Tranquilliser“ ginklų. Jie padės jums greitai ir be garso atjungti bet kurį sargybinį. Žinoma, geriausiai būtų, jei pataikytumėte jiems tiesiai į galvą, nes pataikius į ranką ar kitą kūno dalį, toksinai nespės pasiekti sargybinio smegenų, ir jis dar spės pakelti aliarmą, o jums, patikėkit, tai tikrai ne į naudą… Artimose kovose su trim ir daugiau priešų jis nepadės — reikės ko nors rimtesnio.

Toliau seka paprasčiausias pistoletas. Galbūt, prisižaidus tokių žaidimų kaip „Max Payne“ arba „Blood Rayne“, pistoletas ne vienam skaitančiam šią recenziją sukels šypseną, tačiau čia pistoletas yra tikrai rimtas ir perspektyvus ginklas. Tačiau žaidime yra ir galingesnių 45–ojo kalibro pistoletų, ir nors jų apkabą sudarys tik 7 šoviniai, jų tikrai užteks „patiesti“ lygiai tiek pat priešų.

Taip pat kūrėjai mums suteikė progą išbandyti standartinį, šešių šovinių revolverį, kuris vis dar mėgstamas ir plačiai naudojamas FPS ir veiksmo žaidimuose. Dar žaidime rasite labai kompaktišką, patogų ir artimose kovose nepakeičiamą SMG. Kalbant apie tolimas kovas, jums visada talkins nepakeičiamas snaiperinis ginklas, kurio optinis taikiklis besitaikant atsiras apatiniame dešiniajame kampe. Susišaudymuose taip pat pravers „Soviet“ bei „Assault rifles“. Gaila tik, kad sovietų ginklas vienoje apkaboje talpins vos 24 šovinius, tuo tarpu, puolamasis jų turės net 32. Na, o pabaigai, kaip jau įprasta veiksmo žaidimams, — nuostabieji „shotguns“. Jų šį kartą bus netgi du — dvivamzdis ir paprastas. Tačiau įtariu, kad pernelyg dažnai jų nenaudosite. Pirma, jie lėti ir nepatogūs, o antra, kol susišaudymo lauke užtaisinėsite ginklą, iš jūsų beliks rėtis. Todėl greitoms kovoms siūlau SMG, o jei vyks susišaudymas, tarkim, tarp dviejų namų, patariu naudoti snaiperinį ginklą.

Dviguba istorija

Taip pat norėčiau pagirti kūrėjus už labai intriguojančią ir neatsibostančią lygių struktūrą. Pradėsite žaidimą dabartyje, o perėję porą lygių, žaisite ir pergyvensite įvykius, buvusius prieš šešis mėnesius. Ir ne tik pergyvensite, o kartu bandysite juos pakeisti. Labai likau sužavėtas kitais personažais, tokiais kaip Džein Wilde arba viso „WinterICE“ būrio generolas. Jie visi tarpusavyje dera ir tartum vienas kitą savotiškai papildo. Kiti būrio personažai nėra tokie reikšmingi, tačiau žaidimui priduoda daugiau tikroviškumo bei veiksmo. Bet įdomiausia yra tai, kad Džonas Vattikas galės atsukti laiką šešiais mėnesiais atgal tik tam, kad praeityje neleistų mirti savo draugams, kuriuos sutiksite dabartyje. Taip pat turėkite omenyje, kad jūs būsite ne vienintelė tokių eksperimentų auka… Toli Sibire, kur nuolat vyks praeities veiksmas, jau nuo seno buvo atlikinėjami bandymai su vaikais. Vėliau buvo planuojama juos paskleisti po visą pasaulį, tačiau niekam nebūtų net į galvą šovę, kad Džonas Vattikas ryžtingai mes iššūkį pačiom naujausiom ir pažangiausiom XXI amžiaus technologijom…

Byrantis tinkas

Likau labai sužavėtas žaidimo grafika. Nežinau, ar čia dėl mano vaizdo plokštės, ar dar dėl ko, bet žaidimas atrodė tiesiog unikaliai. Žaidžiant dabartyje, atkuriamos nepaprastai tikroviškos pastatų patalpos, kuriose vietomis matomas byrantis tinkas, nuo lietaus paliktos tamsios dėmės ar vietomis itin nublizgintos grindys. Taip pat pabuvosite siauruose ir pavojinguose Amerikos kvartaluose ar net „sūriuose“ tuneliuose… Tuo tarpu praeityje turėsite progą pasigėrėti gražiai sudėliotais sniegynais, tykiai iš dangaus krentančiomis snaigėmis ar darniai, baltais sluoksniais apsodintomis eglėmis… Dar vieną pliusą skirčiau „Second Sight“ muzikai, kuri vietomis buvo ypatingai graži. Dialogai buvo kokybiški ir švarūs, tačiau neišskirtiniai.

Verdiktas

Asmeniškai man, vienintelis svarbus minusas žaidime yra tai, kad žaidžiant „Second Sight“ reikia įsivažiuoti. Galutinai susidraugavus su valdymu ir „geimplėjumi“, žaidimas atsiskleis pilnai. Prisipažinsiu, aš pats, vos pradėjęs žaisti, norėjau kuo greičiau jį užbaigti. Tačiau jau po keleto misijų norėjosi sužaisti dar, ypač kai po truputį ryškėjo toks originalus ir žaidimuose iki šiol praktiškai nematytas siužetas. Na, o kadangi žaidimas kompiuterio resursų atžvilgiu yra labai „nerajus“ ir telpa vos vieninteliame CD, kai dabar visi jau pripratome prie dvd, jį rekomenduočiau visiems, juolab, kad jis „eis“ net ir ant silpnesnių kompiuterių.