Įsivaizduokite gražią, tvarkingą ir įvairiai išpuoštą aikštelę 1997 metais. Įsivaizduojate maždaug? Gerai. O dabar vieną po kito dėliokite aikštelėje žmones. Dėliokite atsargiai ir atidžiai, kad tilptų visi. O tuo pačiu braukite mėnesius įsivaizduojamame kalendoriuje. Mintimis keiskite aikštelę: nuvalykite rudeninius lapus šlapiu sniegu ir tirpdykite jį pavasariniais spinduliais. Taip pat senus žmones keiskite naujais, kartais visus išvaikykite. Ir maždaug po dešimtmečio pristatykite mintimis į aikštelę 3D realms pradėtą ir Human Head Studios užbaigtą autobusą. Blizgantį, erdvų ir nepaprastai patogų. Pagaliau. Pagaliau jie ištęsėjo ir pilnai išpildė savo ilgai brandintą koncepciją, kuri po tokio laukimo vos netapo utopija. Gaila tik, kad ne visi, kurie taip laukė žaidimo pasirodymo dar 1997 metais, taip jo ir nebesulaukė…

Žaidimas “Prey” buvo anonsuotas praktiškai prieš dešimt metų ir po kiek laiko buvo atšauktas, nes gerbiami vyrukai iš 3D Realms norėjo niekieno netrugdomi susikoncentruoti ties savo nemirtingu projektu “Duke Nukem Forever”. Ir kaip tik tada tokią ambicingą koncepciją turintis žaidimas buvo perleistas į Human Head studijų rankas. Tuo tarpu 3D Realms tapo savotiškais žaidimo prodiuseriais, bet net ir tokiu atveju žaidimui užbaigti prireikė ypatingai daug laiko. Ir dabar, pagaliau, jis čia. Net sunku patikėti, kad “Prey” visgi pasiekė mus ir privertė išsižioti. Na galbūt ne visus vienodai ir ne taip plačiai, bet tikrai pakankamai, kad žmogus pradėtų žiaukčioti, matydamas, ką padarė laikas ir pastangos.

Priešais jus ir purviną tualeto veidrodį šį kartą – Tomis. Taip, paprasčiausias Tomis. Tiesa, senelio neretai vadinamas Domasi, bet tai jau susiję su kita, labiau mitologine žaidimo dalimi, todėl apie ją šiek tiek vėliau. Taigi, Tomis, prasiplovęs veidą, bando įkalbėti savo mylimąją Jen keliauti kartu su juo iš sumauto rezervato, kuriame jie jau praleido akivaizdžiai per daug laiko. O štai Jen, nors ir neabejinga Tomiui, nori likti rezervate. Tuo tarpu apie gyvenimą ir netolimą ateitį vaikinui pradeda aiškinti jo indėnas senelis Enisi. O jūs (žinoma, jei nedegate ypatingu troškimu bendrauti su Tomio artimaisiais) galite mėgautis jau pirmosiomis žaidimo interaktyvumo detalėmis. Galite laisvai lošti žaidimų automatais, ar klausytis ir perjunginėti tikrai nemažai savyje dainų talpinančio muzikinio aparato. Na, bet žinoma, netrukus prie baro sėdintys įkaušę vyrukai užsirauna ant Tomio, gauna į dantis ir tada, be jokių derybų ar perspėjimų, vaikiną ir jo du brangiausius žmones pagrobia ateiviai. Taip, tiesiog taip, atskrenda ir įtraukia. Tačiau tada įvyksta keletas lūžių. Visų pirma ateiviai pasirodo esą visiškai ne tokie, kokius mums juos pristato ir apibūdina televizija ar mokslininkai. Jie yra kur kas baisesni, šlykštesni ir žiauresni. Bet šį kartą ne jie tikrieji ateiviai, o Tomis, patekęs į niekšų erdvėlaivį ir visą kosminės stoties instaliaciją. Iš jo akimirksniu atimamas senelis, o mergina pagrobiama. Tada jis, apimtas aklo įsiučio, pradeda karštligiškai priešintis ateiviams, pats būdamas jų teritorijoje ir greitai žūna. Tačiau jo sielai atsiskyrus nuo kūno, ji patenka į tam tikrą pomirtinį pasaulį, kur Tomio jau laukia senelis. Paaiškėjo, kad prieš kiek laiko žuvusio vaikino paukščio siela jį ir išgelbėjo, o minėtasis pomirtinis pasaulis suteiks indėnui jėgų ir antgamtinių galių. Taip Tomis išmoksta savo siela atsiskirti nuo kūno ir atlikti tai, ko būdamas žmogumi negalėtų. Tačiau gavus “spirit walk”, žaidimas nepaprastai palengvėja. Daugiau tiesiog nebegalėsite žūti, nes kiekvieną kartą, kai jūsų gyvybių indikatorius ištuštės, būsite išsiųsti į pomirtinį pasaulį, kuriame teks iš lanko šaudyti į aplink skrajojančias dvasias. Atsižvelgiant į tai, kiek jų nušausite, bus atstatyti gyvybių ir sielos indikatoriai. Reikėtų pripažinti, kad “spirit walk” yra netgi labai novatoriškas elementas FPS žaidimuose. Daugiau, jei atmintis manęs neapleidžia, nei viename FPS žaidime herojui netekdavo atsiskirti nuo savo kūno ir kažkurį laiką žaisti būnant veikėjo siela. Čia ir atsiskleidžia pagrindiniai indėnų mitologijos akcentai, kurie ir padeda Tomiui kautis su nesibaigiančiomis masėmis ateivių ir itin pažangia jų technologija. Tačiau, grįžtant prie žaidimo siužeto, pagrindiniam herojui nusispjaut ant viso pasaulio ar savo likimo. Ateiviai įžūliai sujaukė jo gyvenimą ir apvertė viską aukštyn kojomis. Bet jis ištrūko, išmoko išlaisvinti savo sielą ir prisirankiojo pačių ateivių sukurtų ginklų. Dabar jis pasiruošęs atiduoti skolą ir išgelbėti savo merginą.

Būtina paminėti, kad įsijungę “Prey”, jūs atsidursite visiškai naujoje aplinkoje. Čia nebus standartiško FPS žaidimuose lygių dizaino ir nebus iki kaulų smegenų įkyrėjusių aplinkų. Čia – visiška priešo teritorija ir jūs, kartu su pagrindiniu herojumi, turėsite prisitaikyti. Tačiau nedrebinkit kinkų, nes tai padaryti nebus sunku. Tomio galia valdyti savo sielą padaro jį praktiškai nemirtingu, o ateiviai pasitaikė nepaprastai durni. Kraupūs, bet durni. Jie padarė viską, kad žemietiški ginklai jiems neneštų jokios žalos, tačiau nepagalvojo, kad gavę į snukį iš savo pačių gamybos ginklų nusibaigs vietoje. Taip didžioji dalis jų ir nusibaigė. Bet kartais pasisaugoti teks ir Tomiui, mat kosmose visisiškai kitokios taisyklės. Čia bus apstu įvairių portalų, trauką reguliuojančių įrenginių, magnetinių takelių ir t.t. Žodžiu visas novatoriškų elementų kokteilis, tik spėk mėgautis.

Ypatingai prie bendro žaidimo įvaizdžio šį kartą prisidėjo ginklai, kuriuos Tomis be jokių dvejonių susirinks iš kritusių priešų. O tuos, kurie nekrito arba ginklų neturi – ištaškys avansu. O taškysis Tomis net septyniais skirtingais ir visiškai naujai išgalvotais ginklais. Na, išimtimi gali tapti nebent veržliaraktis, kuris pravers nebent pačioje pradžioje. Vėliau gausite tikrai patogų ir patikimą šautuvą, kuris, reikalui esant, atliks ir snaiperinio ginklo vaidmenį. Šaudyti iš jo bus paprasta ir patogu, tarpai tarp šūvių beveik nepastebimi. Granatų arba minų vaidmenį žaidime atliks kažkokie neaiškūs ropojantys vabzdžiai. Neaišku iš kur, tačiau Tomis iškart žinos, kad reikia nuplėšti vabzdžiui tam tikrą koją ir tada paleisti jį kur tik širdis trokšta. Taip gyvai granatai susidūrus su taikiniu nebeliks nieko. O jei ir liks, tada labai greitai gali nelikti jūsų, nes priešininkai taip pat mokės naudoti šias savotiškai granatas, todėl budrumas nepakenktų. Vienas iš mano mėgstamiausių ginklų buvo, taip sakant, siurblys. Jis galės susiurbti keturis skirtingus šaltinius, kurie padės išgauti keturias skirtingas atakas, o tai bus šioks toks kulkosvaidis, šaudantis raudonais energijos užtaisais, elektros iškrovos, labai galingas specialios energijos spindulys ir šaltinis, leisiantis jums tiesiog užšaldyti priešus. Kaip matote, pasirinkimas tikrai bus. Na, o kiek vėliau gausite ir galingą, bet kiek išderintą kulkosvaidį, rūgšties šaudyklę, labai primenančią Half Life 2 matytą arbaletą ir, žinoma, granatsvaidį. Ir tik labai prašau iš anksto nepriekaištauti – kiekvienas ginklas turės po dvi funkcijas ir jos abi jums bus prieinamos naudojantis kairiuoju bei dešiniuoju pelės klavišais.

Apie patį herojų daug pasakoti nė neverta – iš esmės viskas paremta klasikinio Serious Sam principu: eini ir taškai. Tik žinoma, čia viskas parengta kur kas solidžiau, o Doom 3 variklis ir dramatiškas ir bene epinis siužetas neleidžia žaidimui išklysti už nustatytų ribų. Ir iš tikrųjų, D3 grafinis variklis žaidime atlieka savo vaidmenį be priekaištų – Prey galimybės itin plačios. Turiu pripažinti, kad variklio paskirtis išnaudota netgi geriau nei pačiame Doom 3 ar Quake 4, bet tuo tarpu žaidžiant Prey galima pajusti daug kur tvyrantį neužbaigtumą, tačiau žaidimas užkabina taip greitai ir tęsiasi tokiais tempais, kad gilintis net nebelieka laiko. Žaidimo naujovės, atmosfera ir istorija priverčia smegenis visiškai nustoti mąstyti. Kadangi žaidimas labai lengvas, o mechanika veža, galima tiesiog atsilošti ir mėgautis, bet tai tampa savotišku pagaliu ratuose tiems, kas tikisi rimto ir sudėtingo FPS. Tikrai ne ten pataikėte, čia tokio nėra.

Taip pat kūrėjai labai kruopščiai padirbėjo ir prie siužeto. Ir gerai, nes sugalvojus ir po tiek laiko subrandinus tokią koncepciją būtų tikrai apmaudu viską tiesiog taip paleisti vėjais – Prey pasaulyje yra išties daug įvairių detalių, kurios gražiai persipina ir susilipdo tarpusavyje į dailų ir nuoseklų siužetą su nuosavais vingiais ir netikėtumais. Neveltui kūrėjai pripaišo šalia žaidimo pavadinimo tokius žodžius kaip epinis arba atmosferinis – Prey to tikrai nestokoja. O dar prie visko pridėjus puikų muzikinį foną, raiškų ir nesudėtingą, bet prasmingą įgarsinimą, stogą nurauna visiškai.

Pabaigai galima būtų prirašyti įvairiausių dalykų, tačiau aš nieko neišvedžiosiu, o tiesiog visiems draugiškai parekomenduosiu nusipirkti, išsinuomoti ar pasiskolinti šį puikų žaidimą, pereiti ir įvertinti. Sugaišto laiko tikrai nesigailėsite, o įspūdžiai ir prisiminimai nepaliks jūsų dar ilgai. Na nebent iki kito, ne mažiau kokybiško FPS žaidimo, o dabar tiesiog atsipalaiduokite ir leiskite žaidimui pasirodyti taip, kaip jis turėjo dar prieš gerus devynis metus.