Prisimenu, vaikystėje, vasarai einant į pabaigą, su keliais bičiuliais turėjome tradiciją paskutinėmis šio metų laiko dienomis po paskutinį kartą padaryti mėgstamiausius, rizikingiausius ar juokingiausius dalykus. O kai juos padarydavome ir baigdavosi vasara, tai nors ir būdavo kažkiek liūdna, bet vis tiek apimdavo toks užbaigtumo jausmas, tarsi „Na, nors vasara baigėsi, bet mes su ja atsisveikinome“. Tai va. Žaidžiant „Uncharted 4“ aš labai gerai prisiminiau tą jausmą, kurį vaikystėje patirdavau besibaigiant vasaroms. Šiame žaidime mes paskutinį kartą padarome tuos dalykus, kurie išgarsino būtent šią žaidimų seriją ir pačius „Naughty Dog“. Tik, galiausiai pabaigus žaidimą, aplanko ir gana drungni jausmai. Bet kitaip būti ir negali.

Žaidimo kūrėjai studija „Naughty Dog“ savo veiklą pradėjo 1989-ais, tad šiai studijai, kaip ir man šios apžvalgos rašymo momentu, yra 27 metai. Be galo myliu šią studiją (kaip ir jos žaidimus) ir šiai dienai tai jau trečia serija, kurią paskutiniu dideliu, ambicingu žaidimu sėkmingai užbaigia „Naughty Dog“. Pirmoji serija – „Crash Bandicoot“ – buvo tokia pirma, laukinė, daugiau smagi bei neįpareigojanti, antroji – „Jak and Daxter“, „Jak“ serija – veržlesnė, gilesnė, su daugiau dramos, istorijos, nuostabiais veikėjais, o jau „Uncharted“ – kaip viso kūrėjų iki šiol sukaupto meistriškumo ir patirties įrodymas. „Uncharted“ žaidimai iš tiesų spaudė maksimumą ne tik iš „Sony“ konsolės, bet ir iš žaidėjų – nuo nervų iki ašarų. Liūdna matyti, kad paskutiniai puslapiai užverčiami, tačiau tuo pat metu ir gera žinoti, kad žaidimų serija atsisveikina būdama geriausios formos.

Tai, kad „Naughty Dog“ skaldo ir valdo, jie įrodo nuo pat „Uncharted 4“ žaidimo pradžios: net tokia banali istorija, kaip iš praeities netikėtai atsiradęs pagrindinio veikėjo brolis, vėl įsukantis intrigas bei pavojingus nuotykius, čia nušvinta visai naujomis spalvomis bei suteikia tokio gylio, kurio šiais laikais neaptiksi net kino filmuose. Kai pasirodo Semas – vyresnis Neitano brolis – tai net neatrodo, kad jo praeitose serijos dalyse nebuvo. Maža to, šis veikėjas tiesiog puikiai įsilieja į mūsų jau mylimą kolektyvą – Sulis, Elena, pats Neitanas ir naujokas Semas tarpusavyje dera taip gerai, jog nenorom imi spėlioti, kiek laiko aktoriai ir kūrėjai užtruko įrašyti visus tuos natūralius dialogus, sustatyti scenas bei t.t. Maža to, net naujokai antraplaniai veikėjai – ypač šios dalies blogiukai – kuo puikiausiai įsipaišo į žaidimą ir, herojams kalbantis tarpusavyje, net nepagalvotum, jog kažkurių iš jų nebuvo praeitose dalyse.

Taip pat su „Uncharted 4“ kūrėjai užsimojo padaryk ko gero ambicingiausią iki šiol dalyką – papasakoti tikrą, įtraukiančią bei autentišką istoriją apie piratus ir jų lobį. Žaidžiant suvoki, kad visa ta gausi produkcija apie piratus, kurią teko matyti ar girdėti praeityje, yra paprasčiausiai nieko verta, jeigu ją lygini su „Uncharted 4“. Taigi, neskaitant pagrindinės žaidimo siužetinės linijos, apimančios veikėjus ir jų kaitą bei kalbant tik apie šios serijos dalies intrigą, ji, drįstu manyti, yra tikroviškiausia, labiausiai įtraukianti ir įdomiausia iš visų „Uncharted“. Ir tam labai sunku paprieštarauti. Žinoma, ne paslaptis, kad žaidimo tonui bei atmosferai nemažai davė kūrėjų patirtis su kultiniu tapusiu „Last of Us“ – „Uncharted 4“ yra tamsesnis, vietomis niūresnis ir gerokai įtikinamesnis ne tik savo veikėjų poelgiais, bet ir pasakojama istorija.

Pereinant prie žaidimo proceso, jis „Uncharted“ gerbėjų nustebinti neturėtų. Čia vėl jau tipiniais tapę karstymaisi beprotiškiausiomis sąlygomis ir susišaudymai pavojingiausiose situacijose. Tiesą sakant, jei būtų žaidėjas, kuris žaistų visas „Uncharted“ dalis nuo pirmos ligi ketvirtos vienu ypu, tai žaismo procesas tiek panašus, jog pradėjus ketvirtą dalį paprasčiausiai pasidarytų bloga. Nors artėjant „Thief`s End“ pasirodymui daugelis jį įsivaizdavo kaip didingą, kitokį žaidimą, po teisybei jis gana artimas ir pažįstamas. Nors negali nepastebėti, kad tam tikrose kertinėse vietose kūrėjai netgi to neslėpdami pasinaudojo tuo, kas žaidėjams labai patiko žaidžiant „Last of Us“. Kita vertus, tai nėra blogai, nes iš pastarojo žaidimo į „Uncharted“ integruoti žaismo elementai atrodo natūraliai bei kaip čia buvę.

Bet štai kas iš tikrųjų nustebina ir juntamai pastūmėja visą seriją į priekį – tai kokie trys lygiai-atskiri pasauliai, kurie akimirksniu sulaužo naujojo „Uncharted“ linijiškumą ir iš niekur nieko leidžia žaidėjui laisvai klajoti po nors ir apribotą, tačiau didelį žaidimo plotą. Šios vietos, net kai atsiduri trečiojoje, nurauna stogą. Pereidinėdamas jas suvoki, kad kūrėjai padarė linijinį ir atviro pasaulio žaidimo viename. Ir kas tai paneigtų? Ypač kai Neitanui (žaidėjui) leidžiama vairuoti džipą po laukinę vietovę, laisvai iš jo išlipti, naršyti viską, kiek užmato akis arba, dar geriau, plaukioti su greitaeigiu laivu tarp salų, manevruoti ir spręsti didelio masto galvosūkį. Ką „Uncharted 4“ tikrai padaro epiškai, tai sulaužo kai kuriuos tipinius suvokimus apie žaidimus apskritai ir leidžia pajausti, išgyventi kažką visiškai naujo. Kai tai suvoki, net ima krėsti švelnus šiurpas, nes imi įsivaizduoti, kaip tuomet atrodys kiti „Naughty Dog“ žaidimai, pvz., kad ir būsimas „Last of Us 2“.

Žinoma, kaip ir dera tikėtis, „Uncharted 4“ lepina įspūdingu grafiniu apipavidalinimu ir tai, turbūt, yra pirmas žaidimas, kuriame jaučiami ne tik veikėjus įgarsinusių aktorių balsai, bet ir jų vaidyba. T.y. galbūt dar ne visi tą suvokia, bet jau atėjo, atsėlino tas metas kompiuterinių žaidimų industrijoje, kai įgarsinančių aktorių mimikos, emocijos, atsispindinčios ne vien balse, bet ir veide, persikelia į žaidimą. Tai labai įdomu stebėti ir tuo pat metu mintyse svarstyti, kiek dar prireiks laiko, kad žaidimuose vaidintų garsiausi Holivudo aktoriai. Arba kada jau žaidimuose išgarsėjantys nauji aktoriai po žaidimo sėkmės automatiškai turės bilietą į Holivudo daugiabiudžetinius filmus. Bet iš tikro, tiek žadą atimančiu grafiniu apipavidalinimu, tiek ir aplinkomis, kuriose vis vyksta nutrūktgalviškas žaidimo veiksmas, „Naughty Dog“ eilinį kartą pasistiebė ir užbrėžė naują kartelę.

Dar vienas nenuginčijamas žaidimo (ir, tuo pat metu, jo kūrėjų) privalumas – humoro jausmas bei dėmesys. Dėmesys viskam – detalėms, tam pačiam humorui, o ypač – žaidėjui bei jo nostalgijai. „Naughty Dog“ tiesiog meistriškai į „Uncharted“ perkelia ne tik paties žaidėjo gyvenimą ar refleksijas į jį (Neitanas ir Elenos eilinis vakaras su maisto ruoša, indų plovimu ir kt.), bet ir netgi atskirus vaikystės fragmentus, kurių nesinori atskleisti, jei kartais skaitytų tie, kas šio žaidimo dar nėra išbandę. Bet viską vainikuoja tai, kad „Naughty Dog“ ne tik pagerbia nostalgiškus prisiminimus, tačiau geba iš jų (bei savęs pačių, kaip kūrėjų) subtiliai pasijuokti. Kai žaidi „Uncharted 4“, nejučia susidaro įspūdis, kad vos ne visi kūrėjai taptų puikiais tavo draugais, su kuriais drąsiai galėtum išgerti alaus. Jie tiek savo žaidime, tiek savo žaidimu kuria puikią, netgi pavydėtinai puikią atmosferą.

Tačiau tenka pripažinti ir tai, kad kai ši ilgai laukta, ketvirtoji serijos dalis pagaliau pasiekia finalą, jis nuteikia dviprasmiškai. Ir dviprasmiškai tikrai ne gerąja prasme. Galbūt netgi galima pasakyti, kad pabaiga yra kažkiek nuvilianti, nes jaučiasi, kad ji visa buvo tarsi daugiau kūrėjų poza. Maždaug „Mes padarysime kitaip, specialiai kitaip ir tas kitaip bus toks“. Kažkodėl bežiūrint pabaigą pritrūksta nuoširdumo ar jaukaus, mielo netikėtumo. Taip, tai vienareikšmiškai yra atsisveikinimas, bet jame gali pritrūkti tų pozityviųjų atsisveikinimo gaidelių. Tik nesupraskite, prašau, klaidingai – bet kokiu atveju „Uncharted 4“ yra ir bus vienas geriausių ne tik šios kartos, bet ir kompiuterinių žaidimų apskritai, tačiau net ir toks hitas mus pasiekia su žiupsniu dirbtinumo. Kita vertus, gera žinoti (ir eilinį kartą įsitikinti), kad nieko nėra tobulo. Vadinasi, bus dar. O tai suteikia raminančios vilties.