Tai žaidimas, kurį užsienio spauda tituluoja kaip duoklę Aliaskoje gyvenantiems žmonėms. Taip, tiesos tame yra – atšiaurių Aliaskos sąlygų nebijantys vietos gyventojai tampa kaip ir pagrindine žaidimo tema, tačiau be viso to „Never Alone“ (dar žinomas Kisima Inŋitchuŋa pavadinimu) turi širdį. Ta širdis pulsuoja kiek netipiniais, bet labai greitai prisijaukinančiais herojais, šaltų spalvų, tačiau šiltomis aplinkomis ir atmosfera, kurios joks kitas žaidimas niekada dar nesiūlė, o greitu metu ir nepasiūlys. Pirmas ir, turbūt, vienintelis žaidimas, su kuriuo kyla mintis palyginti „Never Alone“ yra „Brothers: A Tale of Two Sons“.

Šio žaidimo kūrėjai, „Upper One Games“, be „Never Alone“ daugiau nieko nekūrė, tad tai – jų debiutas. Kita vertus, toks pirmasis pasirodymas atrodo daug žadantis ir šiuo metu minėti kūrėjai – nauji mano favoritai, iš kurių artimiausiais metais tikėsiuosi tikrai daug. Žaidimu „Never Alone“ kūrėjų studija „Upper One Games“ įrodė, kad gali sukurti ne tik emocionaliai įtraukiančias aplinkas, bet ir perteikti gana jautrias bei ne visiems aktualias temas, tuo pačiu jas pateikdami įdomiai, patraukliai, įtaigiai, įsimintinai ir t.t. Taip pat pastebėsiu, kad kai žaidimo pateikimas toks, kaip „Never Alone“, visi galimi netikslumai, klaidos, įvairūs minusai ir kt. tikrai juntamai nuslopsta, nes šiaip ar taip – gauni daugiau, nei gali aprėpti.

„Never Alone“ žaidėjus nukelia į atšiaurų Aliaskos pasaulį, kuriame vaizduojami galintys gamtos sąlygoms pasipriešinti gyventojai su jų savita kalba, užsiėmimais, pasaulio matymu ir folkloru. Tiesa, visa tai perteikiama per jų tautos mergaitės – Nunos – kelionę į sniego audros sūkurį tam, kad išsiaiškintų kaip ji atsirado bei kaip ją sustabdyti. Nunos talkininke tampa skaisčiai balta arktinė lapė, kuri visam žaidimui suteikia nemenko šarmo. Maža to, ją, pakaitomis su Nuna, leidžiama valdyti pačiam žaidėjui (arba antrajam žaidėjui, jei pasirenkama žaisti co-op režimu).

Nunos ir arktinės lapės kelionės metu bus sutinkamos dvejopos kliūtys: vienos bus tiesiog gana tipiniai galvosūkių žaidimo galvosūkiai, o kitos – galvosūkiai ar tam tikros aktyvesnės atkarpos, kurias praturtina Aliaskos gyventojų folkloro įkvėpti personažai, būtybės ar aplinkos veiksniai. Tokiu būdu žaidimas supažindina žaidėjus su Sniego Audros Žmogumi, mažaisiais žmonėmis, Žmogėdra, riedančiomis galvomis ar dangaus žmonėmis. Visa tai, verčiant į lietuvių kalbą, skamba keistai, tačiau žaidime ir būtent žaidimo kontekste atrodo tikrai įdomiai bei įtraukia. Tai tas retas atvejis, kai žaidimui naudojama medžiaga puikiai susilieja su žaidimo procesu, leidžia sukurti patrauklius herojus bei įsirašo žaidėjo atmintin. Beje, būtent visi Aliaskos folkloro elementai ir praturtina žaidimo lygius bei suteikia svorio ar prasmės atskiroms „Never Alone“ atkarpoms, todėl Nunos ir mergaitę lydinčios lapės kelionė neatrodo pritempta, nuobodi ar beprasmė.

Vieninteliai du minusai, kuriuos žaidime neabejotinai pajaus visi žaidėjai ir vien dėl kurių tenka mažinti balą, skiriamą „Never Alone“, yra šie: pernelyg trumpa žaidimo trukmė ir perdėm paprasti galvosūkiai. Įtariu, kažkam tai gali nepatikti tiek, kad žaidimo vertė visai sumenks, bet patikinu: labiau atmosferinio nuotykio už panašią kainą surasti galimybių – beveik jokių. Be to, „Never Alone“ yra pakankamai išskirtinis, kad už šią savybę galima būtų pridėti keletą įvertinimo balų. Kaip ten bebūtų, istorija bei jos pateikimas visai niekur nematyti ir yra išskirtiniai būtent savo išskirtinumu. Kita vertus, trukmė – apie trys valandos neskubant ir pažaidžiant su aplinka – nėra džiuginanti žaidėjui, kuris mėgsta žaisti vienas bei, kad jo žaidimas užtruktų bent keletą ilgesnių vakarų. Iš kitos pusės – „Never Alone“ nepamainomas bandant į žaidimus įtraukti savo merginą – arktinei lapei, o ypač galimybei ją valdyti neatsispirs nei viena. Lengvi ir iš pirmo bandymo įveikiami galvosūkiai taip pat patiks prie žaidimų pratinamoms merginoms, tačiau ilgamečiams žaidėjams čia nebus ką veikti. Todėl, vėlgi, svarbu įsitikinti, kad Aliaskos folkloras, atmosferinės aplinkos bei pati idėja pajėgs kiekvieno žaidėjo atveju atsverti silpnąsias „Never Alone“ puses.

Žaisti vienam žaidėjui taip pat pakankamai smagu, nes teks pavaldyti tiek Nuną, tiek ir lapę. Gerai apgalvotas žaidimo išpildymas: abu veikėjai gana skirtingi, todėl norint įveikti galvosūkius, neišvengiamai teks valdyti juos abu, net žaidžiant be draugo ar draugės. Nuna, lyginant ją su lape, bus lėtoka, tačiau turės neįprastą ginklą bei įnagį – bolą. Ją įsukus ir sviedus, bus nubaidomi priešai, numušami ledokšniai ir t.t. Tuo metu lapė – itin greita, moka mikliai skuosti, aukščiau pašokti, peršokti didesnius atstumus bei, jai esant ekrane, išryškės paslaptingos Aliaskos dvasios, kuriomis abu veikėjai galės laipioti, šokinėti ir taip pasiekti snieguotų uolų viršūnes. Negaliu nepastebėti, kad susižaidimas tarp šių skirtingų veikėjų išnaudotas pavyzdingai: abiems skiriama maždaug vienodai dėmesio ir abu yra lengvai prisijaukinami. Taip pat įtikinančiai atrodo bendravimas tarp lapės ir mergaitės – šiame bendravime nėra žodžių, tačiau visos emocijos akimirksniu pagaunamos. To galėtų pasimokyti įvairių žaidimų kūrėjai, negailestingai apkraunantys žaidėjus per ilgais vaizdo intarpais su daug nereikalingų žodžių ir kadrų.

Dar vienas unikalus „Never Alone“ elementas – interviu su tikrais Aliaskos gyventojais, kuriuos žaidėjas atrakina tiesiog pereidinėdamas žaidimą. Ir jei žaidime gali sužinoti, kokios atkaklios ir plėšrios yra baltosios meškos, tai šie interviu Tavo supratimo rėmus praplės dar labiau: interviu atskleidžia Aliaskoje gyvenančių žmonių pasaulėjautą ir kalbą, pasakojimo manierą. Visa tai be galo įdomu, ypač jei esi pavargęs nuo kasdienių malamų ir iš naujo permalamų dalykų. „Never Alone“ bet kokiu atveju parodys kažką naujo bei tai, ko dar tikriausiai nematei. Tas pats pasakytina ir apie muziką, skambančią žaidime, ir grafinį apipavidalinimą. Žaidimą galima pavadinti itin vientisu vien todėl, kad jo meninė pusė – muzika, vaizdai, atmosfera – puikiai dera su technine, siužetine bei istorine (Aliaskos folkloras). Akivaizdu, kad žaidimas neliks neįvertintas tų, kurie vertina tai, ką išskyriau šioje pastraipoje. Analogiškai tiems, kuriems tai nerūpi, „Never Alone“ beveik garantuotai nepatiks.

Nors šis žaidimas – tai tarsi duoklė Aliaskos gyventojams bei jų kultūrai (ir tai gana aiškiai akcentuojama), tuo pačiu „Never Alone“ yra labai gražus ir įsimintinas vien kaip žaidimas. Tai tikrai vienas tų žaidimų, kuriuos įveikus kažkas lieka atmintyje ar bent ant liežuvio galo. Taip, žaidimo proceso dalis čia nėra tokia stipri, kad išvežtų žaidimą ar leistų žaisti daug kartų, bet kituose žaidimuose nėra stiprios atmosferos, visiškai neįdomios istorijos, veikėjų ar informacinės bazės, ant kurių pastatomi žaidimai. Taigi, kiekvienam rinktis pagal savo poreikius. Bet kokiu atveju, „Never Alone“ gali tapti puikia diversija tiems, kas nori imti ir išmėginti ką nors naujo. Nes eilės tvarka po šio žaidimo sektų „Brothers: A Tale of Two Brothers“, o po pastarojo – abi „Syberia“ dalys… Nors nedidelis, bet talpus „Never Alone“ daugeliui galėtų atverti duris į kiek primirštą, bet vis dar patrauklų galvosūkių žaidimų žanrą.