Kai žaisdamas žaidimą supranti, jog pagrindinė jo idėja bei varomasis variklis geriausiais žaidimo momentais mažų mažiausiai stringa, o didžiąją dalį žaidimo – veikia tik iš principo, išties nusivili. Ypač jei pats žaidimas atrodo tikrai patrauklus, bei daug žadantis platformeris, pakankamai neblogos pirmosios „Max and the Magic Marker“ dalies tęsinys. Tačiau faktas išlieka faktu – „Max The Curse Of Brotherhood“ buvo išspaustas „iš reikalo“, nesukant galvos dėl originalumo, naujų idėjų ar pagrindinio žaidimo kozirio – piešimo mechanikos. Kad ir kaip būtų gaila, pats žaidimas labiau primena įrankį skirtą užkamšyti kažkokias skyles: ar tai būtų kūrėjų kišenių ar „Microsoft Studios“ pažadų skylutės.
Tačiau viskas prasideda gana nekaltai. „Vienas namuose“ filme matyto suirzusio vaiko ( šiuo atveju Makso) noras neturėti šeimo…ehm mažesnio broliuko, jį (žinoma, su monstro iš kitur pagalba) išsiunčia į alternatyvią dimensiją – pasakų pasaulį – neaiškią vietovę, į kurią kartu įšoka ir pats Maksas, suvokęs jog privalo išgelbėti savo pernelyg mielai atrodantį brolį. Taip ir prasideda mūsų kelionė po neblogai atrodančias tačiau neįdomias žaidėjui aplinkas, kurias galime labai minimaliai modifikuoti pasitelkiant savo stebūklingąjį markerį, kurį, žinoma, mums įteiks paslaptinga močiutė.
Tikrai taip, sukramtyti per pirmąsias minutes reikia pakankamai nedaug. Tiesiog reikia suvokti, jog žaidimas kurtas jaunesnio amžiaus žaidėjams ir gilumo ar didesnės priešistorės ar net istorijos nerasime. Labai minimali ir prabėgomis pristatoma istorija apie mano jau minėtą močiutę saugančia šviesąją bei gerąją pasaulio pusę, bei seneliuką – blogiuką Mustacho, kuris, atstovaudamas blogąją pasaulio dalį stengiasi viską užgožti tamsa ir blogiu. Vienu žodžiu, visiškai viską ką mums pristato per pirmąjį pusvalandį galėjome tikėtis išvysti dar nepradėję žaisti pačio žaidimo.
Tačiau vos įsibėgėjus žaidimui pradedi nepastebėti pakankamai patrauklių aplinkų bei animacijų, bei visą dėmesį sutelki į velniškai nepatogią stebūklingojo markerio funkciją. Tai turbūt ir yra didžiausias žaidimo nusivylimas, kadangi pirmąjame Makso žaidime minimalias funkcijas atlikęs markeris suteikdavo daug daugiau malonumo bei galimybių įvykdyti užduotis, nei šiame žaidime į negailestingus rėmus įspraustas markeris, kuris gali atlikti tik tai, ką nori jog jis atliktų kūrėjai. Kiekvienas galvosūkis turi tik vieną jo sprendimo būdą, ir jis dažniausiai atrodo pats nepatogiausias iš visų. Tačiau žaidėjas jo pakeisti negali, nes markeris automatiškai pats prilimpa prie tų aplinkos objektų, su kuriais jis gali kaip nors interaktyvuoti. Štai kad ir pirmoji mūsų gaunamo markerio galia – tai iškelti žemės stulpus, taip sukuriant platformas mums ar kitiems aplinkos objektams. Kad ir kaip šauniai atrodytų jų naudojimas, tai galėsime daryti tik tose vietose, kuriuose suplanavo žaidimo kūrėjai. Tai kaip ir nužudo žaidimo idėją, kurią bando pateikti pats žaidimas. Mes esame lyg laboratorijos žiurkės ieškančios vienintelio teisingo kelio iš vienos ar kitos padėties, kol mus stebi žaidimo kūrėjai ir skaičiuoja laiką kol mes išspręsime jų paruoštas užduotis.
Ir tai ne pabaiga. Žaidimo metu mums įteikiamos iš viso penkios markerio galios, kurias, kaip ir vietas kur jas galėsime panaudoti, parenka pats lygio dizainas. Jei ant vieno medžio šakos žaidimo kode parašyta, jog galėsime naudoti tik šakų piešimo funkciją, tai ir nesitikėkite iš medžio išpiešti augalinės virvės ar dar kokio tai dalykėlio. Tačiau įveikiant vis daugiau žaidimo, išsprendžiant vis vienas į kitą panašesnius galvosūkius, noromis nenoromis pradedi galvoti, kada gi pagaliau pasibaigs šis žaidimas. Negelbsti ir penki markerio sugebėjimai – žemės stulpai, medžių šakos ar virvės, vandens srovės bei magiška ugnis. Kad ir kaip įdomu būtų savarankiškai panaudoti šias funkcijas, viskas jau nuspręsta už žaidėją, ir kiek vyresnis ar tiesiog laisvės trokštantis žaidėjas tuo liks tikrai nepatenkintas. Tai, turbūt ir yra skaudžiausias žaidimo trūkumas. O situacijos negelbsti ir iš prigimties prastas žaidimo valdymas. Begioti, šokinėti ar kitaip judėti aplinkoje nėra visiškai jokių problemų, tačiau vos pradėjus piešti (naudojantis dešiniu pultelio analogu) pradedi suvokti, kaip kūrėjai tempė žaidimą tam, kad Xbox One turėtų bent keletą žaidimų išleidimo metu.
Kas paliko tikrai malonų įspūdį, tai neblogai suorganizuotos „slow-motion action“ žaidimo scenos, kuomet Maksas pakliuvęs į kokią tai riestą padėtį greitai privalo surasti išeitį (žinoma, su mūsų pagalba). Tai tikrai smagios bei visapusiškai gražiai atliktos scenos, kurios nors ir trumpam, tačiau tikrai praskaidrina gana nuobodų žaidimą. Gana neblogas ir neįkyrus ir garso takelis. Abejoju ar daug žmonių jį atsimins vos išjungę žaidimą, tačiau jis visiškai nekenkia žaidimo metu ir tai turbūt yra svarbiausia, ko galėjo tikėtis kūrėjai.
Taip visų kritikų giriamos žaidimo aplinkos manęs taip nesužavėjo, tačiau turiu pripažinti, jog jos gana įvairios ir patrauklios žaidėjų akims. Maloniai stebina ir tai, jog visas žaidimas atrodo lyg būtų nenutrūkstama grandinė t.y. kiekvienas lygis baigiasi ir prasideda tolygiai kitam, taip jaučiama lyg žaidimas eitų nuosekliai bei be perstojo, o atsižvelgiant į žaidimo istoriją, tai yra pagirtina.
Tačiau baigiant šią apžvalgą turiu paminėti, jog „Max The Curse Of Brotherhood“ yra pakankamai geras žaidimas jaunesniems ar tiesiog platformerių pasiilgusiems žaidėjams. Tačiau jei jūsų širdis jau užkariavo „Rayman Legends“, su šiuo žaidimu net nesivarginkite.
