Jis greitai bėgo mėnulio nutvieksta kopos viršūne ir buvo toks savimi patenkintas…Heh…Mano veidu greitai prabėgo pašaipi šypsenėlė…Na, dabar pamatysim, laikas saldžiam kerštui…

Šiaip jau kitų Aljanso narių nesivaikau taip ilgai ir nuobodžiai, tačiau šis buvo išskirtinis, sugadinęs nuotaiką visai dienai, ir dabar jis už tai atsakys… Prieš tris valandas, kaip visad pastaruoju metu, leidau laiką medžiodama visokius piratus pakrantėje ir šiaip gan piktą dykumų fauną dėl vieno ar kito reikalingo daikto užduotims įvykdyti. Tuomet iš gan keisto gnomo (na, galiu pasakyti, kad jie visi truputį…hm..nuvažiavę :)), gavau užduotį —„nukepti“ keletą dykumos elementų, nes jam reikėjo tam tikro ingrediento, kaupiančio vandenį, kurį dažniausiai turėdavo būtent šie didžiuliai, žali monstrai. Viskas ėjosi gan gerai, puikiai žinojau, kad tikimybė, jog monstras išmes man reikalingą daiktą, gan maža, todėl neskubėdama žudžiau. Mano nelaimei, netyčia iš velniai žino kur atsiradęs patrulis privertė iš karto kovoti su dviem elementais, tačiau net ir tokiu atveju tai nebuvo problema, nes juos pribaigti įstengiau, vis dėlto turėdama minimalią sveikatą (aš buvau 38 lygio, šie 41 – 42). Bet tai būtų ne problema — sveikata ne kovos metu pati atsistatinėja, o ir krepšyje visad turėdavau šilko tvarsčių ar gerai išsilaikiusio džiovinto sūrio, kuris sveikatą atstatydavo kaip mat. Tačiau dabar pasirodė JIS… 53 lygio paladinas grakščiai nušoko nuo arklio ir artinosi prie manęs. Leisgyvė po paskutinės kovos, pasinaudodama specialiais milteliais, apakinau jį ir leidausi bėgti, nes kautis nebuvo prasmės, daugelis mano „rogue‘o“ įgūdžių buvo panaudoti neseniai ir, kad jie atsistatytų, reikėjo laiko. Taip pat ir sprintas. Velnias, tyliai nusikeikiau, žinojau, kad paladinas tuoj atsigaus, ir man bus ne pyragai. Ir jis atsigavo, pernelyg greitai… Gyvybės buteliuko gerti negalėjau, dar nebuvo pasibaigęs laikas, kai gali panaudoti kitą (vieną buvau panaudojusi kovoje su man pernelyg aukštu 43 lygio elementu). Šį kartą paladinas laimėjo, tačiau tokiomis aplinkybėmis, kad niekaip kitaip jo negali pavadinti tik „lameriu“… „WoW‘e“ egzistuoja šioks toks garbės kodas. Jei nesi nupiepęs darželinukas, jo laikaisi savaime — kokia čia garbė nudėti priešą, kai jis ir taip beveik netekęs sveikatos po kovos ar dar joje dalyvauja? Todėl aš supykau, ne, įsiutau! Pati niekada taip nežudau, tai taip žema ir apgailėtina, tačiau jis mirs, nesvarbu kada, bet mirs.

Ir štai dabar tas pats velnio vaikas sau ramiausiai pėdino kopos viršūne, nė neįtardamas, kad pasislėpusi šešėlyje tykau aš. Pagaliau… Širdis neramiai suspurdėjo, jau nesitikėjau jį kada išvysti, o štai jis čia, vos už keliu metrų. Ir skirtumas tarp mūsų ano „susitikimo“ ir šio — šį kartą mano sveikata pilna, įgūdžiai paruošti, ir jis manęs nemato. Na ką, apgailėtinas menkas paladine, atėjo laikas kerštui… Iš krepšio išsitraukiau neseniai pasigamintus nuodus ir jais padengiau savo kalavijus. Vieni nuodai puikiai suveiks, jei jis bandys gydytis, kiti tiesiog jį nuodys iš vidaus. Dar kartą nusišypsojau ir nugrimzdau į šešėlį, nagi pažiūrėkime, koks esi kietas, susidūręs su priešu akis į akį…

Lėtai slinkau artyn jo, o kopos ketera, metanti šešėlį, man suteikė puikią papildomą nematomumo apsaugą. Paladinas nieko neįtarė, todėl staiga apsvaiginau jį, atjungiau kelioms sekundėms, tuo tarpu mano ašmenys, padengti nuodais, žaibo greičiu smigo į priešo kūną, ir jis negalėjo nieko padaryti. Po kelių sekundžių jis atsigavo, kaip ir maniau, užsidėjo „shield‘ą“, tačiau aš tam buvau pasiruošusi, taip pat persikėliau į žemesnę šešėlio formą, kuri suteikdavo labai didelę tikimybę blokuoti priešo smūgius. Man tereikia pralaužti jo skydą… Vėliau paladinas bandė gydytis, tačiau specialūs nuodai, patekę į jo kraują, darė savo — jie neleido gyvybei srūti priešo kūnu, ir kovos galas jau buvo aiškus. Visi mano kombo smūgiai generuoja tam tikrus taškus, kurie naudojami užbaigiamiesiems combo. Ir štai, aš jau turiu 5 taškus, maksimumą, laikas baigti šį šokį mėnulio šviesoje… Staigiai apsisuku, pašoku, apsiverčiu ore ir iš visų jėgų smeigiu savo ašmenis paladinui į krūtinę. Kritinis smūgis, kuris daro siaubingai daug žalos… Ir štai apgailėtinas paladinas griūna žemėn, kelis kartus iškriokia nusivylimo šūksnį ir nutyla… Kerštas pasiektas, galiu ramia širdimi keliauti toliau. Nusispjaunu ant negyvo priešo kūno, sėdu ant arklio ir keliauju dykumos tyrais tolyn. Nugalabysiu visus iki vieno, kurie elgsis taip apgailėtinai, kaip šis… Na žinoma, ir ne tik tokius, Aljanso pilna žemė, prieš akis dar visa kruvina naktis…

Hm, vos spėju prijoti jūros pakrantę, pamatau žinutę gildijos „chate“ — ką tik prisijungė vienas iš mano draugelių. Tuojau — dar viena žinutė, šį kartą iš to paties : „– Hey Nixie, gal šiek tiek Aljanso pavakarei? For fun…“. „– Hehe, na žinoma, kas dar varys?“ „– Khain, Vesuvius ir visi kiti aukšto „levelio“. Turbūt darysim reidą, nes girdėjau, ten nemažai susirinks norinčių atspardyti Aljansą…“. „ – Ok ok, jau skrendu, to tikrai nepraleisiu:P…“.

Aha, bb (Booty Bay), džiunglių apjuostas tarptautinis gnomų uostas, ginčytina teritorija. Naujiems žaidėjams ten geriau nekišti nosies iki kokio 35 lygio, nes į kaulus gauni visada. Pilna Aljanso, teritorija visada prikrauta griaučių, nuolatinės rietenos… Pačiame uoste kovos negalimos, viską prižiūri sargai, o jei kas sumano išbandyti jų patikimumą, gauna į kaulus greičiau, nei spėja apsidairyti. Todėl dažniausiai mini reidai vyksta visai šalia BB įėjimo iš džiunglių pusės.

Na ką, sumoku kelis sidabrinius šikšnosparnio – liūto hibrido šeimininkui ir skrendu į orkų sostinę Ogrimarą. Tai, galiu pasakyti, ne tik orkų centras, bet ir visos Ordos centras, čia yra taip visiems reikalingas aukcionas ir beveik viskas, ko tik gali užsimanyti. Susirandu nuodų pardavėją, pasipildau atsargas, pasitaisau šarvus (na, tiesą sakant, „rogue‘ai“ naudoja tik odą arba audinius), parduodu tai, ko negalima įdėti į aukcioną (visa kita patalpinu ten, nes neturiu laiko pati siūlyti prekes aplinkiniams), sėdu ant žirgo ir joju į šalia sostinės esančią dirižablių stotelę. Jie kelia į kita kontinentą, per jūrą, nes būtent ten yra Booty Bay. Žinoma, galėčiau plaukti laivu, bet taip greičiau, nereikia pačiai nei kiek pėdinti kelionės metu, tiesiog keiti transporto priemones. Laukiu stotelėje, prieš tai pasiklausiu gnomo, ar tikrai šis mane nuskraidins ten kur reikia, jis patikina, kad tikrai taip, dirižablis atkeliaus 5 minučių bėgyje. Neramiai stypsau trypčiodama vietoj, ah, pamiršau savo katiną :). Na greitai jį išsitraukiu iš specialios dėžutės, ir tas murkdamas ima sukti ratus apie mano kojas. Myliu katinus :). Šį padovanojo vienas geras draugas. Mačiau kiti turi paukščių, įvairiausių gyvių, net mažų drakoniukų, na, bet katinai man labiausiai patinka :). Na štai ir dirižablis, kojomis trinksėdama minia sugriūna vidun, kas įsitaiso denyje, kas ant turėklų vaidina „titanikus“…:). Kelionėje truputį supa, juk vis dėlto ilgas kelias nuo vieno jūros krašto iki kito. Tuo metu spėju persimesti keliais žodžiais su pažįstamu, keliaujančiu toliau į kontinento gilumą mušti drakonų. Atsisveikindama palinkiu sėkmės, nes štai ir krantas, mažutė orkų stovykla. Iš jos šikšnosparniu (ar kaip tas padaras vadinasi :)) keliauju į galutinę stotelę — Booty Bay. Kaip visad mėgaujuosi vaizdais — džiunglės tikrai graži vieta paganyti akis, o kai viskas iš paukščio skrydžio — pasaka. Dar skrisdama gaunu žinutę – pakvietimą jungtis prie grupės, sutinku. Oho, mūsų jau 5, reikės daryti reidą… Atskrendu į uostą, kaip visada pilną priešų. Na, bet kol kas juos sulaiko sargai, kol kas, tačiau neretai visi spjauna ant jų ir pradeda masines skerdynes…Greitai bėgu pas saviškius, lets get some action :). Khain: „Darom reidą, matau, ir daugiau ištroškusių Aljanso,hehe“. Nixie: „Cool, parašyk ir tai kitai gildijai kur šnekėjom, gal nori prisijungti“. Khain: „Ok, sekundę…haha jie taip pat ruošiasi daryti PvP (player versus player). Sako, kad prisijungs :)“. Nixie „ Oj mirs šiandien Aljansas…“.

Viskas prasideda labai paprastai ir nekaltai. Mes nuobodžiaudami vis nupilame kokį 50 – 60 lvl Aljanso žaidėją, grįžtantį į uostą iš džiunglių. Žinoma, tas keikdamasis praneša visiems kitiems apie mus ir kad reikia kažką daryti (būtent aš taip daryčiau). Pradeda rinktis vis daugiau ir daugiau. Mes, žinoma, irgi nesnaudžiame, mūsų reide jau 25 nariai, laukiame dar. O kol tai darome, žudynės tęsiasi ir įgauna vis didesnį pagreitį. Tiesą sakant, tai totalus chaosas… Magai, šventikai, „rogue‘ai“, kariai, visi jie ką nors muša, žemė maišosi su dangum. Kas juokingiausia, kapinės, iš kurių miręs grįžti į kūną, yra visai šalia, todėl tai užburtas ratas… Dabar svarbu tik viena — kas pirmiau pasiduos: mes ar jie… Na štai, prisijungia ir kitos gildijos nariai, dabar mūsų jau 38. Ha, ir Aljansas nesnaudžia, pasirodo keletas 60lvl priešų. Ir vėl chaosas, visur viskas mirga nuo burtų, džergždžia susitikdami kalavijai, tik spėk dairytis. Tai tęsiasi gal 45 minutes, pamažu gretos ima retėti, ir galop liekame tik mes. Tiesa, mūsų tik saujelė, bet sulaukusi galo :).

Na ką, Aljanso man gal šiandien ir užteks, reikia nors kiek pasikelti lygį, nes už kitų žaidėjų žudymą patirties taškų neduoda, tai tiesiog grynas malonumas… Girdėjau apie neseniai išeisiančią PvP garbės sistemą pagal kurią už nužudytus žaidėjus (jei tik tai bus garbinga kova) bus galima surinkti taškus ir gauti daug nerealių dalykėlių. Na, bet apie tai kada nors vėliau.

Ak, manęs šiandien laukia vienas svarbus darbelis — kitas gnomas vieno išdžiūvusio ežero viduryje, kuris atrodo kaip paprasčiausia dykuma, tik į akis nenatūraliai krenta sudužusio laivo liekanos, yra pasiskundęs, kad viename smėlio trolių mieste Zul‘Farrak yra paslaptingas tvenkinys, kurio pagalba troliai gali sukurti nuožmų monstrą Gahz‘rilla, o to monstro šarvai yra pripildyti galingos energijos, kurios reikia šiam gnomui (visi žinome, kad gnomai pamišę dėl pinigų ir inžinerijos :)). Na ką, kaip apdovanojimą gnomas prižada tikrai vertingų daiktų, todėl atsisakyti negaliu. Tačiau šiai užduočiai reiks pagalbos, ją įvykdyti vienai — jokių šansų. Tai misija, vykdoma taip vadinamoje „instance“ teritorijoje. „Instance“ dažniausia būna požemiai, pilys, dvarai ir tt. Į „instance“ patenka tik tavo grupė. Tai yra, kai peržengi tam tikrą barjerą, serveris sukuria požemio kopiją kiekvienai grupei ar vienam žmogui. Pašalinių žaidėjų čia neišvysi. Tokiose vietose visi monstrai yra daug stipresni nei įprastame pasaulyje ir tik čia gali rasti nuožmiausius bosus, todėl man reikia grupės. Na ką, spaudžiu /1 „chato“ lange ir rašau žinutę, kurią galės matyti visi šioje teritorijoje esantys žaidėjai. „– Ei, gal kas nors traukia į Zul‘farrak‘ą? Praverstų pagalba“. Tuojau pat sulaukiu žinutės jungtis prie grupės. O, man pasisekė, joje jau yra trys nariai, su manim 4, belieka rasti 1 (į „instance‘us“ įeina grupės iš 5 žmonių, o didesnė grupė nei 5 jau vadinasi reidu). Nixie: „– Hey all :)“. Sendrin: „– Labas, va jau atvyksta 5 narys, tuoj čia bus, galėsim judėti“. Sendrin yra 47 lvl trolis, kad jūs žinotumėt, kaip jie šokti moka :). Tai turi pamatyti — breikas, ne kitaip! Nixie : „– Sendrin, kai nupilsim tą monstrą, sušoksi su manim?:P“. Sendrin: „ – Na, aišku! Haha, girdėjau „rogue‘ės“ šoka neprastai :)“. Nixie: „– Tai jau taip…:) — mirkteliu Sendrinui“. Kelios minutės laukimo, štai ir mūsų orkas – karys atjojo ant savo vilko, galime judėti. Visuose „instancuose“ reikalinga strategija, be jos — nė iš vietos. Monstrų daug, ir jei pulsi kaip akis išdegęs, toli nenueisi… Iki boso tolimas ir ilgas kelias, ir mes žudome apie pusvalandį. Pagaliau pasiekiame didžiulę smėliu padengtą aikštę po atviru dangumi, kur ant pakylos stovi milžiniškas gongas. Grupė: „– Visi pasiruošę? Ji gana didelė…hehe :)“. „– Ne, mes sugebėsim, žudom ją greičiau.“. Vienas iš mūsiškių pribėga prie gongo ir kelis sykius garsiai į jį muša. Pasigirsta gaudesys, ir iš šalia esančio marmurinio tvenkinio išnyra didžiulis monstras, panašus į tą, kurį visi įsivaizduojame, ištarę „Lochneso pabasa“ :). Mūsiškis minotauras – šamanas apsistato saugančiais totemais, magas pasiruošia mirtinus užkeikimus o visų vertingiausias šventikas pasitraukia į šoną, kad, reikalui atėjus, galėtų visus gydyti. Na aš, žinoma, puolu prie monstro su orkų kariu ir imu iš visų jėgų jį tvatyti. Bet velnias, na ir dydis jo… Jaučiuosi kaip skruzdėlė prieš dramblį. Visgi, komandinis darbas daro savo, ir monstras pamažu ima silpti, šventikas kelis sykius pagydo mane ir orką, magas spjaudo mirtinus ugnies bei ledo pliūpsnius ir Gah‘zrrila jau ima merdėti, dar keli smūgiai — ir monstras nukautas… Visi susėdame atsipūsti, o trolis, kaip ir žadėta, parodo savo šokio sugebėjimus. Na tikrai, troliai geriausi šokėjai žaidime :). Iš nukauto monstro kūno išpjaunu gabalą odos, reikalingos tam gnomui dykumoje, ir skubu atsiimti prižadėto apdovanojimo. Be visų įprastų šarvų ir ginklų žaidėjas gali turėti ir įvairiausių pakabučių ar papuošalų, tačiau jie gan reti, o tokia rūšis kaip „trinket“ gaunama tik įvykdžius pačias sunkiausias užduotis. Mano gautasis „trinket“ padidina jojimo greitį 3 procentais, o tai visai neblogai, žinant, kad tai pirmas mano tokio tipo daiktelis.

Eh, diena buvo ilga, laikas namo, į Ogrimarą. Prieš miegą ne pro šalį atlikti visus įprastus darbus ir pasėdėti tavernoje… Galėčiau vėl skristi, tačiau šį kartą naudojuosi „hearthstone“ (tai toks daikčiukas, kuris tave teleportuoja į tą taverną, kurioje jį buvai palikęs. Šiuo atveju — Ogrimaras). Kelios sekundės kerų — ir štai aš jau mieste, knibždančiame dieną ir naktį, 24 valandas per parą… Visi čia ko nors ieško, skuba, vieni nori parduoti, kiti pirkti. Taip, ne pro šalį ir man prasimanyti šiek tiek pinigėlių. Aš esu „enchanteris“ (užkerėtojas), iš vienų magiškų dalykėlių gaminu dulkes ir jomis užkeriu kitus daiktus, kad suteikčiau jiems įvairių specialių galių. Peržiūriu savo krepšį, ak taip, kaip maniau, dulkelių užtenka keliems kerams, kurie ginklus priverčia blizgėti degančia liepsna (Demonslay). Žinau, žinau, kad visi jo nori, todėl nieko nelaukdama visiems aplinkui esantiems garsiai šaukiu: „– Gal kas nori žėrinčios liepsnos ant savo ginklo? 7 auksiniai!“. Hehe, — tai viena paklausiausių prekių, ir pirkėjas atsiranda sekundžių greičiu. „– Gali uždėti „Demonslay“?“. „– Taip, aišku, duok ginklą…“. Kelias sekundes rankose laikau jo ginklą, sušnabždu kerėjimo žodžius, ir staiga šis ima blizgėti skaisčia raudona ugnimi. Jau matau, kaip iš džiaugsmo sužimba pirkėjo akys, jis padėkoja ir vis dar negalėdamas atsižiūrėti eina savo reikalais. Tai pakartoju su dar keliais pirkėjais, kol pasibaigia mano dulkelių atsargos. Taip, būti kerėtoju gan sudėtinga specialybė, jai ištobulinti reikia labai daug laiko, o ir ingredientai gaunami vienus daiktus naikinant, kad gautum dulkelių. Kiti tuos daiktus verčiau parduoda, o aš turiu juos naikinti, tačiau tai tikrai smagi specialybė :). Eh, na tikiuosi, kad dabar tai jau viską padariau, reikia atsipūsti. Kėblinu į taverną, nusiperku kelis ąsočius alaus ir prisėdu prie bešnekučiuojančios kompanijos. Vienas trolis vis pasakoja „bajerius“ kitam orkui, nagi paklausykim… Po antro bokalo ima suktis galva, ir pasaulis ima blankti. Na, bet šiandien buvo sunki diena, todėl nusiperku dar du. Oo, aš visai girta, nebegaliu normaliai rašyti „chate“, vis prisideda nereikalingų raidžių… (Iš pradžių maniau, kad tai, galbūt, nuovargis, bet ne — „wow‘as“ pats specialiai iškraipo kai kuriuos žodžių junginius ir prideda prie eilutės galo…hic!, tipo žagsėjimą,— tiesiog turi būti girtas :)). Dar trumpam pašneku su troliu, sušoku kelis sykius su neprisimenu kuo (o dieve, ko tik nepadarai prigėręs.:)) ir lėtai spūdinu artimiausio hamako link. Ryt vėl laukia tonos nepadarytų darbų…hic!