Iš žurnalo PC Klubas, autorius Artojas a.k.a NPC
Du tūkstančiai penktieji metai… Netikra žiema… Vasaris…
Vasario 10 diena (17 h 30 min)
Ranka lėtai nuslysta dėžutės paviršiumi. Ties logotipu pirštas pajunta nedidelį iškilimą… Švelniai slysdamas mėlynplaukės elfės veidu žemyn, pirštas aptinka dar kelias lako sankaupas ant šalia stovinčio dvorfo apsiausto ir šautuvo.
Kūnu nubėga šiurpas… Galų gale jis mano rankose. Keletą metų sapnuotas ir lauktas, jau mitiniu tapęs „World of Warcraft“ (toliau WOW) mano rankose. Akys mato, pirštai jaučia, sąmonė atsisako priimti faktą, kad tai įvyko…
– My precious, — sušvokščiau…
Oficialiai Europos žaidėjams serveriai atsidaro ryt, todėl net nemėginu lupti dėžutės, taip lengviau atsispirti pagundai. Šį vakarą su draugais esam sutarę žaisti „Magic: The Gathering“. Susirenku savo kortas, patikrinu, ar visos žiurkės vietoj, per petį metu žvilgsnį į ant stalo gulinčią dėžutę, nubraukiu ašarą ir traukiu į MTG žaidėjų klubą. Gyvenimas prasideda Rytoj!
Vasario 11 diena (7 h 23 min)
Esu pavyzdingas darbuotojas. Bent jau šįryt. Paprastai darbe atsirandu iki 9:00, šiandien esu pirmas ir vienas… Pats vienas su jau išplėšta WOW dėžute ir monitoriumi, kuriame lėtai slenka „installing“ stulpelis. Pasijuokiu iš savęs… Paprastai niekada nespėju papusryčiauti, šiandien tą padariau ir dar išgėriau du puodelius kavos… Na taip, nesimiegojo, visą naktį jutau prieš kelioninį nerimą, visą naktį galvoje sukosi žodis rytoj…
Pakeičiu kompaktą… My precious…
(8 h 02 min)
Žaidimas instaliuotas! Laikas užsiimti registravimu. Matyt šiuo metu esu ne vienas toks alkanas… Europos serveriai atsisako bendrauti su manimi, nuolatos lūžinėja ir siūlo kreiptis į Tech. pagalbos puslapį, kuris… irgi lūžęs. Vis tik po valandos kitos prievartavimo ir įkalbinėjimo vargšas serveris priima mano prašymą, indentifikacijos numerį ir slaptažodį… Atsargiai! Durys atsidaro.
(8 h 45 min)
Manau, jau padoru skambinti kolegai Max. Esam sutarę, kad kovosim viename serveryje, viename pasaulyje, vienoje pusėje, vienoje gildijoje, vedami vieno tikslo. Taigi, norint pradėti žaisti, teks sulaukti jo komandos, kur jungtis ir už ką žaisti…
(9 h 39 min)
Arghhhh… Negi viskas gyvenime turi būti taip komplikuota?! Aš jau noriu keliauti, ir tas amžinas
„palauk“ mane žudo!
— Alio, po šimts!
— Burning blades realm‘as, — praneša šaltas balsas, — būsi „undead‘ų“ „priest‘as“ (gyvų numirėlių šventikas).
— Tu įsitikinęs, kad tai veža? Skamba nykokai!
— Taip, veža. Pažaisi — įsitikinsi… Profesijas pasirenki — inžineriją ir „mining‘ą“ (šachtininkas:)).
— Okay. Kaip pasakysi. Susimatysim ten arba ten :).
Na taip, jis žaidė beta… Jis žino. Šventikas, tai šventikas.
(10 h 00 min)
Em… Pirmi bandymai prisijungti nepavyko — tai jiems mano slaptažodis „nelimpa“, tai dar kažkas. Galų gale susirinko minia bendradarbių ir ėmė visi „siurbliuoti“ bei naršyti Interneto platybes. Pikas. Nieko nebus, teks ir pačiam atsiduoti darbo teikiamiems „malonumams“.
(15 h 00 min)
Hurrahhh… Valdžia kažkaip ėmė ir išsinešdino į Vilnių, iki ten tik 100 km, bet tai pakankamai toli, kad kiti kolegos susiprastų… Ir jie susiprato. Penktadienis. Ką čia bepridirbsi, pamažu visi ėmė skirstytis, Internetas „atsikimšo“, važiuojam!!!
Esu šventikas vardu Artojas ir priklausau tamsiai gyvų numirėlių rasei. Keldamasis iš kriptos, stengiausi nekreipti dėmesio į braškančius kaulus, buvo malonu justi, kad jie juda. Esu prikeltas tam, kad stočiau į kovą už naują tvarką, po naujosios mūsų karalienės banšės Sylvanos sparnu. Tai ji sugebėjo išvaduoti mus iš plieninių Numirėlių Karaliaus gniaužtų. Tai ji padėjo mums suvokti save ir įkurti nuosavą karalystę. Buvusios žmonių žemės Lordareonas, dabar priklauso mums. Po karališkąja mene, kur kadaise princas Arthas nužudė savo tėvą, slypi mūsų požeminis miestas. Tai milžiniškas labirintų junginys, kuriame mūsų kariai ir mokslininkai kaupia jėgas ir kuria planus… susijusius su pasaulio užvaldymu, žinoma.
Tačiau ne viskas iš karto. Kol kas mūsų padėtis ne iš gerųjų: mūsų pasieniai yra nuolatinėje karo būsenoje, miškai užtvindyti milžiniškų monstrų, pasienio kaimai nuolat puldinėjami. Numirėlių Karalius be paliovos siundo ant mūsų savo pavaldinius, Lordaerone likę žmonės, taip pat nesėdi rankų sudėję, tad Dalarano magai ir Bažnyčia nuolatos rengia išpuolius prieš mūsų karius ir karavanus.
Siekdami galutinai atsiskirti nuo Karaliaus Rykštės bei įtvirtinti savo statusą kaip „nepriklausoma karalystė“, mes sudarėme trapią sąjungą su laukiniais Orkais ir išdidžiaisiais Taurenais. Šiame etape mums jie pravers… taip susiformavo Orda, kurios pagrindinė jėga, žinoma, esame mes, Prakeiktieji, su ledi Sylvana priešakyje. Dabar manęs nesustabdys niekas, vienas negali mirti du kartus…
Prakeiktos Lordaerono žemės pasitiko mane su joms būdingu nykumu. Cha… Žmonių laikais čia tikrai nebuvo taip niūru… Tik išėjęs iš kriptos, susidūriau su šešėlių šventiku Sarvisu. Pasirodo, jis turi man naujienų. Įteikęs man šventą raštą, Sarvis primygtinai rekomendavo jį perskaityti, ir nedelsiant keliauti pas šventikų mokytoją, tamsųjį šventiką Duetseną. Ką gi.. Matyt atėjo laikas įrodyti savo vertę.
Pirmosios užduotys atrodo juokingai, tačiau nemanau, kad mane grąžino juokingų tikslų vardan. Mūsų padermėje duodami įsakymai turi prasmę ir paskirtį, mes jau nebe žmonės — nekariaujame ir nežudome be priežasties. Viskam yra priežastys. Tai vienas, tai kitas Deathknell gyventojas ar valdininkas paprašo atlikti vieną ar kitą darbelį. Didžiąją laiko dalį praleidžiu apylinkės miškuose medžiodamas milžiniškus vorus, šikšnosparnius ar vilkus. Visi jie turi svarbių ingredientų naujai ligai, kurią kuria mūsų vaistininkai. Negaliu atsistebėti jų sumanumu… Planas— vieną ligą (Numirėlių Karaliaus armiją) nugalabyti kitos ligos pagalba — skamba itin įtikinamai.
Tiesą pasakius, negaliu atsistebėti ir atsidėjimu, su kuriuo į pasaulį yra prikeliami nauji ledi Sylvanos kariai. Tik išlindęs iš kriptos, pamačiau vieną kitą dešimtį po kaimą besiblaškančių mirties karių. Šventikų sutikau mažai, dauguma jų buvo magai. Dabar grįžęs su pilna kuprine voro nuodų liaukų net pakraupau — apie šventyklą zuja kone šimtas karių. Supratau, kad į miškus pasitraukiau laiku… Jei visa ši banda būtų pasiųsta medžioti vorų, kas žino, ar bent vienas jų išliktų gyvas… tai būtų panašu į… į tikrą „ vorocidą“. Mano apmąstymus nutraukia pavojaus signalas… Pačiame kaimo viduryje iš po žemių ėmė lįsti Numirėlių Karaliaus skeletai… pasitikrinau ginklus, pasižymėjau naujai išmoktus užkeikimus ir leidausi ginti kaimo…
— Nu, kaip? — sudundėjo visa aplinkui nustelbiantis balsas. Apsidairiau… Nieko tokio, kas galėtų turėti tokį balsą, nemačiau, ir tuomet pajutau sunkią ranką ant savo peties…
(16 h 22 min)
Pajutau sunkią ranką ant savo peties, ir buvau priverstas atitraukti akis nuo ekrano. Už nugaros stovėjo kolega Rezidentas. Pastebėjęs apsiblaususį mano žvilgsnį, ir matyt supratęs, kad ką tik grįžau, jis šyptelėjo ir paklausė:
— Na, tai kaip?
— Oooooo, —netgi labai gerai!
— Už ką žaidi?
— Už gyvus numirėlius, už Prakeiktuosius, už Ordą. Bet dar buvo galima rinktis trolius, orkus arba taurenus Ordos pusėje, arba žmones, gnomus, dvarfus ir naktinius elfus Aljanse. Pasirinkau šventiką, nes komandai, kaip supratau, reikalingas medikas, dabar jį auginu…
— Ir kaip einasi?
— Pamažu. Pirmi lygiai pasiekiami gana lengvai, bet šiaip šventiku būti sunkoka… Kol kas.
— Aišku… Na tai žaisk žaisk… Pasistengsiu neblaškyti…
Gera mintis, pagalvojau… Pėdintum tu savais keliais Sonico vaikyti. Pasisukau veidu į ekraną, kur dėjosi neįtikėtini dalykai. Nežiūrint į tai, kad „Warcraft“ pasaulis, keliaujant pėstute, sudarytų kokias dvi – tris Lietuvas, atrodo jis stebėtinai gražiai. Žaidime aiškiai juntamas „Blizzard“ meistrų stilius. Žaidimas atrodo taip, lyg būtum eilinis vienetas „Warcraft III“ žaidime. Detalių nei per daug, nei per mažai, skoningi ir, svarbiausia, pažįstami pastatai ir nepakartojamai keista augalija. Na visa tai tikrai nėra grafikos aukštybės, tačiau svarbiausia, kad čia jautiesi kaip namie. Viskas pažįstama ir matyta, viskas tvarkinga ir skoninga. Antras šokiruojantis dalykas — tai personažų animacija. Visa, kas juda, žaidime atrodo gyva. Vėlgi po pievas klajojantys skeletai ar murlokai savo išvaizda atrodo identiški personažams, matytiems WC III, tačiau dabar juos matei visai kitoje perspektyvoje. Pavyzdžiui, nepažaidę WOW, jūs niekada nesuprasite, koks baisus yra iš mėsgalių susiūtas Ogras. WCIII — tai tiesiog galingas kovinis vienetas. WOW… Tai kažkas makabriško ir labai, labai, labai didelio. Jis netgi dalina „kvestus“, bet reikia būti labai drąsiam, kad prie jo prieitum…
Žaidimo garsas taip pat puikus. „Kvestai“ pateikiami tekstiniame režime, tačiau kiekvienas „kvestų“ davėjas garsiai pasisveikina su mumis, taip pat ir atsisveikina. Žaidime naudojamos WCIII melodijos. Jos neskamba nuolat, tik kartais sugroja, kad sustiprintų intrigą vienu ar kitu momentu. Ji suskamba, atvykus ar išvykus iš kaimo, taip pat lankantis miestuose… Turiu pastebėti, kad muzika kone nepastebima… Ji sugroja kažkur pasąmonėje ir tik tiek, kad švelniai tau primintų… „Dabar tu numirėlių mieste, jis milžiniškas, tamsus ir galingas“ arba „Atsargiai, netrukus užvirs mirtina kova…Tu esi pavojuje…“
Aš buvau pavojuje. Šventikui vienas skeletas — ne kliūtis… Sudoročiau net ir kokius du, bet ne visą dešimtį, kuri braškėdama kaulais ir žvangindama surūdijusiais kalavijais artinosi manęs link… Sugrubusiais pirštais ėmiau versti savo užrašus… Juk turėtų būti kažkas, kas juos „išjungtų“.
Štai štai… Naujai išmokti žodžiai. Šešėlių žodis — skausmas ir Galios žodis — Tvirtybė. Tai turėtų man pagelbėti, bent jau atremti artėjančius skeletus, kovos baigtį lems sėkmė. Nusižiūrėjau artimiausią numirėlį ir ėmiau bėgti link jo, tuo pat metu sukdamasis taip, kad maksimaliai nutolčiau nuo jo bendražygių. Rėkte išrėkiau Šešėlių žodį — Skausmas, šis žodis turėtų kelti nuolatinį skausmą mano oponentui ir taip gadinti jam sveikatą. Skeletą šis mano triukas įsiutino, tad jis tik paspartino žingsnį. Susikaupiau. Ruošiausi smogti jam šventąja galia, tačiau užtrukau per ilgai, skeletas buvo jau čia pat… Vis tik spėjau smogti, jam dar neužsimojus kalaviju, tačiau to nepakako, kad jį nudobčiau. Tvirčiau suspaudžiau kuoką ir nuleidau ją laikančią ranką taip, lyg bandyčiau pasiduoti. Skeletui tai padarė įspūdį, pajutęs pranašumą, jis padarė milžinišką klaidą, abiem rankom suėmęs aprūdijusią kalavijo geležtę, iškėlė ją virš galvos, norėdamas pribaigti mane vienu smūgiu. Šiam judesiui sugaišto laiko pakako, kad aš stipriai atsispyręs nuo pusiau sulenktos kojos, šokčiau į priekį. Ranka, laikiusi kuoką, kaip iš lanko paleista strėlė lanku ėmė kilti aukštyn… Triuškinantis kuokos smūgis nuplėšė apatinį skeleto žandikaulį, ir jis sukdamasis nulėkė į šalį. Burtai, laikantys skeletą, išnyko, ką tik buvęs grėsmingas priešininkas virto dūlančių kaulų krūva, tarp kurių kažkas žybsėjo. Tai buvo du variokai, pirmieji mano uždirbti pinigai. Suspaudęs monetas saujoje, pasisukau kitų skeletų link, ir iš mano burnos išsiveržė nusivylimo aimana. Skeletai buvo naikinami be jokio gailesčio. Dešimtys gyvų numirėlių, karių, magų, burtininkų ir plėšikų tvatino tik pasirodžiusius skeletus be jokio gailesčio… Grėsmės nebeliko, šansų įvykdyti užduotį irgi… Manęs prašė nudobti 11 skeletų… Pajutau troškulį, tad prisėdau, iš kuprinės išsitraukiau stiklinaitę šaltesnio už patį šaltį pieno. Jis padėjo atgauti dvasines jėgas, tačiau troškulys liko… Užsimerkiau.
(17 h 05 min)
Atsimerkiau… Troškulys, pasirodo, buvo iš šio pasaulio. Pasitryniau traiškanotas akis ir pajutau, kad kabinete susidariusi prieblanda nežada nieko gero. Įjungiau šviesą, atsigėriau „mineralkės“ ir patraukiau virti kavos „3 viename“. Eidamas vaikiau niūrias mintis apie priklausomybę, kuri, be jokios abejonės, vystėsi manyje. Taip pat vaikiau mintis apie šį straipsnį, nes norint jį rašyti, teks nustoti žaisti… Dar galvojau apie ateities „kvestus“. Jei tokia minia žmonių sieks vieno tikslo, kokie šansai, kad jis bus pasiektas? Skeletų visame Deathknell kaimelyje net su žiburiu nerasi, o mano sąskaitoje kol kas tik 1. Dabar yra tik du keliai. Vienas jų — jungtis į partiją (party:)) su kitais naujokais, ir taip dalintis „kvestais“, tuo pat metu aukojant dalį patirties taškų, dalinantis grobį ir pasmerkiant savo judėjimo laisvę. Būdamas partijoj, negali daryti ką nori, privalai žygiuoti kartu su ja. Kitas kelias kiek sudėtingesnis ir painesnis — prisirinkti visą krūvą „kvestų“ ir bandyt juos vykdyti pasitaikius progai. Ilgai negalvojęs, pasirenku antrąjį kelią, prieš ieškodamas naujų draugų, noriu susipažinti su žaidimu. Partija palauks.
Stebėdamas pamažu įsisiūbuojantį elektrinį virdulį, mąstau apie tai, kas yra talentas. Talentas kurti žaidimus. „Blizzard“, be jokios, abejonės jį turi. Daug kartų mačiau žmones, žaidžiančius vieną ar kitą MMORPG, daug kartų su jais apie tai kalbėdamas girdžiu skundus. Paprastai jie liečia ryšį. Ką gi, WOW ryšio problemų neturi, jam visiškai nereikalinga žvėriška sparta, ir veikia jis gan nekaprizingai. Mūsų ofise esantis Internetas nėra pats lėčiausias pasaulyje, tačiau darbo metu skaitinėjant Games.lt portalo naujienas, kartais turiu palaukti minutę kitą, kol puslapis užsikraus. Dabar, kirpdamas „3 viename“ kavos pakuotę, pats stebiuosi, kad kone per visą žaidimo dieną mačiau gal vieną kitą „lag‘ą“, kuris, tiesa, įtakojo tik kosmetinę žaidimo pusę. Nieko blogo (mirties ar nenumatytos žalos) „lag‘o“ metu neįvyko, tiesiog sušlubavo personažo animacija, ir monstras mirė, nors personažas vizualiai nesmūgiavo.
Kitas dažnai minimas MMORPG minusas susideda iškart iš kelių elementų: sudėtingas įsiliejimas į egzistuojančią bendruomenę, sunkus bendravimas su kitais žaidėjais, painus valdymas, neaiški valdymo sąsaja ir t.t. „Blizzard“, atrodytų, pagalvojo apie viską. Socialiniams santykiams ir bendravimui WOW‘e prikurta aibės „chat‘o“ kanalų, taip pat palikta galimybė kurti savo nuosavus pokalbių kanalus. Yra viešo kalbėjimo funkcijos, kuomet jus girdės visi šalia esantys žaidėjais. Be to, yra galimybė siųsti žinutę visiems suburtos partijos, kuriai priklausote, nariams, taip šnabždesio forma asmeniškai bet kuriam prisijungusiam žaidėjui. Jei žaidėjas, su kuriuo norisi pleptelti, neprisijungęs, galima pasinaudoti žaidime esančiu paštu. Kone kiekviename kaime rasite pašto dėžutę, iš kurios galite pasiųsti laišką (arba banderolę!) kitam žaidėjui, net ir tuo atveju, jei jis ne „online“. Prisijungęs gavėjas ras ikoną, žyminčią, kad pašte jo lauke siuntinys, tad viskas, ką jis turi padaryti, tai nukeliauti į artimiausią miestą ir jį atsiimti. Dar žaidėjų bendravimui yra sukurta gildijų sistema, bet apie ją vėliau… Gal net kitame numeryje — kad galėčiau pasakoti, reikia išbandyti pačiam… Taigi su žaidime esančia bendruomene, bendravimo atžvilgiu problemų nėra. Kaip gi su prisijungimu prie žmonių, žaidžiančių jau kuris laikas ir į naujokus žiūrinčius iš aukšto… Ogi jokių problemų. Pirmas ir kone svarbiausias žingsnis, kurį žengė „Blizzard“, — tai naujų serverių kūrimas bei primygtinis prašymas naujus personažus kurti būtent juose. Taip palaikomas balansas, ir kiekviename serveryje yra pakankamas kiekis naujokų, su kuriais malonu bendrauti :). Antras žingsnis — „kvestų“ sistema ir teritorijų skirstymas bei laisvai klajojančių monstrų išdėstymas. „Kvestai“ paskleidžia žmones po milžinišką WOW pasaulį taip, kad eidamas jų vykdyti, matai + – 5 lygiais atitinkančius tavąjį lygį personažus. Penki lygiai gali atrodyti kaip didelis skirtumas, tačiau iš esmės taip nėra, ypač žaidimo pradžioje. Pačios teritorijos taip pat suskirstytos pagal žaidėjų lygmenį. Aišku, niekas nedraudžia eiti kur nori, tačiau paprasčiausiai nėra prasmės kišti nosies ten, kur blaškosi 20 lygio monstrai, kaip pats esi 7 lygio Šventikas. Paprasčiausiai gausi kruopų ir kitą kartą galvosi, ar tikrai verta 60 minučių pėdinti miškais, kad tave vėl „ataustų“ DI valdomas 19 lygio Vile Fin Murlokas. Taip nejučia imi lankytis tik ten, kur reikia, ir bendrauji su žmonėmis, kurie į tave žiūri kaip į sau lygų. Visiškai jokio diskomforto ar savigarbos žlugdymo…
Lygis lygiu, bet niekas negerbs tavęs, jei tu nemokėsi normaliai suvaldyt personažo, pagalvosite jūs. Pildamas vandenį iš elektrinio virdulio, taip pagalvojau ir aš. WOW valdymas, kaip ir visų „Blizzard“ žaidimų, tiesiog idealus. Kol naujokai gali žaisti vien tik su pele, kylant žaidimo patirties lygiui, jie patys savaime įsisavins visas kūrėjų paliktas galimybes. Galimybes aprašyti personažo veiksmus, kalbą, elgseną ir t.t. Pats judėjimas vyksta su pele ir WASD mygtukais, burtai, sugebėjimai ir savybės užima visą viršutinę skaičių dalį nuo 1 iki =. Personažas pats automatiškai atakuoja pasirinktą taikinį, tad atakos mygtukas nėra reikalingas. Dar smagiau, kad yra kelios burtų ir savybių panelės, pavyzdžiui, šventikui tai labai aktualu. Žaisdamas vienas, mygtukus nuo 1 iki = paverčiau kovinių ir apsauginių burtų arsenalu. Tuo tarpu, kai žaisiu partijoje, atsisakysiu kai kurių artimos kovos burtų, ir jų vieton sudėsiu galingus gydymo bei kitų personažų stiprinimo burtus, o iš kovinių pasiliksiu tik tuos, kurie veikia dideliu atstumu. Taip sudarysiu dvi paneles, kurias galėsiu keisti vienu pelės paspaudimu. Ateityje galėsiu pasidaryti ir daugiau tokių panelių inžinerijos savybėms, galingiems ilgo poveikio (30 min ir daugiau) burtams ir t.t.
Taip pat idealiai sutvarkyta ir personažo lavinimo sistema. Žaidėjas pats renkasi profesiją, specialybę, klasę, talentus ir t.t. Tačiau dauguma atributų sudedama automatiškai, pagal jūsų žaidimo stilių. Atrodytų tai palengvina žaidimą? Tačiau ne. Tai padaro jį tikresnį. Jau įpratome, kad surinkę patirties taškus, patys juo paskirstome personažo sugebėjimams, bet mąstykime logiškai. Kaip šventikas, naudodamasis kuoka, gali įvaldyti durklą? Niekaip. Norint įvaldyti durklą gyvenime, kaip ir WOW‘e, reikia naudotis durklu. Pats žaidėjas pasirenka, kokiais drabužiais rengtis, kokius ginklus naudoti, kokį talentą lavinti. Visa tai formuoja savitą žaidimo stilių, tad ir šventikas, sutvertas būti gydytoju, labai pasistengus, gali tapti nesustabdoma burtininkų naikinimo mašina.
Ir iš ko gali žmogus nuspręsti, kada žaidimas yra idealus? Ogi tada, kai vos po kelių valandų žaidimo tau atrodo, kad žaidi jį visą gyvenimą. Kai supranti viską, įskaitant ir tai, kad dar turi daug ko išmokti, kai aplinka, kurioje esi, atrodo miela ir pažįstama. Kai žaisdamas jauti visą cunamį įvairių jausmų, tarp kurių vienas ir stipriausias yra malonumas žaisti…
Maišydamas kavą „3 viename“, grįžtu į savo darbo vietą — metas keliauti toliau, vienas sargybinis prašė nunešti laišką į netoliese esantį Brill miestelį…
Vienas sargybinis paprašė nunešti laišką į netoliese esantį Brill miestelį… Ką gi, Deathknell‘e, kur dabar esu, sumaištis: skeletai, kuriuos turėčiau medžioti be atvangos, naikinami, tas pats liečia ir netoliese esančioje stovykloje įsikūrusius bažnyčios pasiuntinius bei vietinę kasyklą terorizuojančius vorus. Pasitikrinu kuprinės turinį. Per šiandien dieną uždirbtas kelias dešimtis variokų susižeriu į maišelį ir prisitvirtinu prie juosmens, vietinio kalvio paprašau patvarkyti kiek išsiklibinusius kuokos spyglius bei įkalti porą vinučių į prasižiojusį bato padą. Palikęs jam keletą variokų, patraukiu išėjimo iš miesto link — laukia pavojingas kelias per miškus, kuriuose knibždėte knibžda įvairiausio plauko gyvūnija bei Numirėlių Karaliaus kariai. Kiek baugoka, nes ten tikrai nesutiksiu Prakeiktųjų sargybos, saugančios kiekvieną ledi Sylvanos kaimelį. Ką gi, pats laikas išmokti pakovoti už save.
Keliaudamas į Brill‘ą, laikiausi esančio trakto, kurio pakraščius terorizavo ganėtinai nepavojingi priešininkai, su kuriais be vargo susidorojau. Pačio miestelio prieigose mane pasitiko raitas Mirties Karys, kuris gan maloniai papasakojo, kaip rasti visas Brille mane dominančias vietas. Iš karto patraukiau į smuklę, kur, anot gandų, buvo apsistojęs aukšto lygio šventikų mokytojas. Manau, surasiu būdų jį sudominti ir tapti jo mokiniu. Eidamas Brillu, buvau nustebintas čia apsistojusių žmonių kiekiu. Atrodytų, didžiausia pramoga jiems — dvikovos. Vienas po kito jaunieji magai ir šventikai kelia dvikovų vėliavas ir kaunasi iki paskutinio atodūsio, bet, dėkui jos tamsenybei, ne iki mirties. Mums dar prireiks šių karių… O būdas — lavinti sugebėjimus kovojant tarpusavyje — man atrodo netgi labai pagirtinas. Hm… Aljansas teikia savo pranašumų, pasirodo, mes šio bei to galime išmokti ir iš karingųjų Orkų.
Užsukau į arklides… Buvau naivus, manydamas, kad galėsiu sau leisti bent jau nugaišusį arklį. Jų kainos plėšikiškesnės, nei galėjau pagalvoti. Šimtinė auksinių už paprastą žirgą, keli tūkstančiai už kovinį… Auksinių! AUKSINIØ! Bus gerai, jei per savaitę „užkalsiu“ bent dešimtį kitą sidabrinių…
Nusispjaunu ant mėšlinos žemės ir patraukiu smuklės link. Įeidamas pastebiu vietinį paštą, kuriame manęs laukia laiškas.. Hm, tiksliau, siunta… Įdomu. Pasirodo, mano senas pažįstamas Zorgelf iš Ogrimaro atsiuntė man keletą kelioninių maišų. Ką gi… Nežinau, kas galėjo mane nudžiuginti labiau, į dabartinę savo kuprinę galiu susidėti tik reikalingiausius daiktus.
O Brill‘o smuklė visai nieko, smagu, kad dabar didesnę laiko dalį praleisiu čia. Rūsyje įkurdintame laikiname kalėjime kali keli į mūsų žabangas patekę Dvorfai bei bažnyčios kariai. Nuėjau pažiūrėti, apie karingus nykštukus girdėjau daug, bet gyvo nebuvau matęs. Tiesą pasakius, jis visai atitiko mano vaizduotę — stambaus sudėjimo plačiapetis žemaūgis barzdyla. Labai grėsmingas tipas, tačiau jo dvasia jau buvo palaužta. Net po kelių replikų jo barzdos atžvilgiu jis nepasiūlė jokios krypties, kuria galėčiau eiti… O gal knygos meluoja, ir jų keiksmų biblioteka ne tokia turtinga?…
– Šeštą ryto būk pasiruošęs, — vėl sudundėjo iš dangaus.
— Ką?
(19 h 57 min)
— Ką? Kaip? Kur? Kodėl, galų gale, — sujudau. Kabinete stovėjo viršininkas, kuris, tiesą pasakius, nieko nesupranta apie žaidimus, jei tai ne LAN ir ne „Call of Duty“.
— Šeštą ryto išvažiuojam, ką pamiršai?
— Em… Tiesą pasakius, neplanavau niekur važiuoti…
— O komandiruotė į Vokietiją?
— O tai bus ne poryt? — negalėjau patikėti netikėtai pasisukusia pokalbio eiga.
— Tai TURËJO būti poryt.
— Taaaaaiiiiiii…
— Bet bus šiąnakt. Šeštą ryto būni išsivalęs dantis, susišukavęs ir su taše dantyse.
— O gal galima… — bandau laimę atsisakyti.
— Ne, negalima, — kaip kirviu nukerta — susimatysim už 10 valandų. Gerai išsimiegok.
Valdžios atstovas pasiima popierius ir išsinešdina. Sėdžiu suglumęs. Į kelionę nutariau pasiimti nešiojamą kompiuterį, tad esu tikras, kad šios eilutės „email‘u“ pasieks redakciją, ir tu jas skaitysi naujausiame žurnale… Bet kažkaip jaučiu, kad to bus mažai… Spaudžiu „logout“ ir pėdinu namo… Žinau, kad dar grįšiu, ir, kai grįšiu, tikrai bus daugiau…
