Pradžia bei įkvėpimas

„Geriausiai patirčiai  žaidimo patirčiai įgyti, žaiskite naktį, tamsiame kambaryje, su ausinėmis. Būkite atsargūs, viską tyrinėkite, nemirkite, „pasilinksminkite“.“

Tokie žodžiai mus pasitinka vos įsijungus žaidimą. Kaip iš pastarųjų ir galima nuspėti, šis žaidimas bent iš dalies priklauso siaubo žanro atstovams. Didžiąja dalimi „Grimind“ yra 2D platforminis galvosūkių žaidimas, siaubo bei keli „mistery“ elementai teprideda šiek tiek prieskonio į žaidimo atmosferą. Verta paminėti, kad šį žaidimą tris su puse metų kūrė vienas vyrukas iš kaimyninės Lenkijos savo paties kurtu varikliuku C++ kalbos pagrindu. Tai ne tik pateisina vietomis kiek lėkštus veikėjų ar aplinkos modelius ar įgarsinimo trūkumą, bet ir suteikia įkvėpimo kada nors pabandyti kažką tokio sukurti pačiam.

Spalvos ir garsai

„Grimind“ atmosfera tamsi ir niūri, grafinis stilius panašus į žaidimą „Limbo“ ar „Badlands“ tik su kiek daugiau spalvų nei pirmasis ir mažiau nei antrasis, o arčiau praslenkantys augalų ar uolų siluetai sukelia šiokį tokį gilumo įspūdį. Kai kurias olas reikia „atrasti“, t.y. paprasčiausiai suvokti, kur jos yra ir eiti į visišką tamsą. Tyrinėjimas yra netgi skatinamas, nes žaidime yra keliolika paslėptų ar tiesiog itin sunkiai pasiekiamų vietų, kuriose atsidūrus laimėsime visiems taip patinkančius pasiekimus. Pagrindinio veikėjo modelis nupieštas ne per detaliausiai, žaidžiant ekrane, palaikančiame didesnę rezoliuciją jis atrodo net kiek susiliejęs. Veikėjo animacijos taip pat prašytųsi šiokių tokių patobulinimų, pavyzdžiui, jis „eina“ net kai bando įsisiūbuoti liana iš vietinės floros. Juokinga. Minėtieji baisūs padarai, rodos, mena dar 8 bitų žaidimų laikus, nes atrodo kaip bėgiojantys juodi kvadratėliai su ragais ir raudonais kvadratėliais vietoje akių. Tik neapsigaukite – jie vis viena gali netikėtai išgąsdinti. Vien dėl to, kad apsiginti nuo jų, bent jau žaidimo pradžioje, neturėsite kaip. Šiaip galima drąsiai teigti, jog grafika nėra kažkuo labai originali ar įspūdinga, tačiau estetinio malonumo suteikia.

Žaidimas neturi jokio tikro įgarsinimo. Visi dialogai yra perteikiami tekstu virš veikėjų galvų, kas kartais trukdo suprasti kieno tai žodžiai, jei veikėjai (kurių yra visi 2, neskaitant priešų!) stovi vienas šalia kito. Viskas, ką iš tikro girdės žaidėjas, tebus tikrai gera, neįkyri ir tyli foninė muzika, ir juokingi, pasikartojantys veikėjo žingsnių bei kvėptelėjimų (panašesnių į žagsulį) garsai kartais praturtinami garsaus kvėpavimo, kuris tikriausiai turėtų mus išgąsdinti. Taigi, taip, garsai tikrai nėra stiprioji „Grimind“ pusė, bet dialogai yra dar prastesni. Meniu galima pasirinkti žaidimo kalbą: anglų arba lenkų, ir žaidžiant tikrai gerai jaučiasi, kad su anglų kalba žaidimas kartais šiek tiek „streikuoja“ – yra smulkių gramatinių klaidų, sakiniai itin paprasti ir sunku įsijausti į veikėjo vaidmenį. 

Keista istorija ir paprasti galvosūkiai

Žaidimo istorija yra paprasta, tačiau toli gražu ne lengvai suprantama. Tu neturi atminties, nežinai kas esi, nežinai kur esi. Veikėjas, kažkuo primenantis kurmio ir ežio palikuonį, prabunda kažkokiuose apleistuose urvuose, kuriuos tyrinėja, norėdamas suprasti, kas vyksta. Retsykiais jį užpuola baisūs padarai, tebijantys šviesos, o betyrinėdamas tunelius sutinka paslaptingą šviesą, besivadinančią draugu. Mano nuomone, tokį paslaptingumą ir keistą neišbaigtumą ir lemia anksčiau minėtieji neišbaigti dialogai, nesugebantys perteikti veikėjų emocijų ar minčių. Paprasto trumpučio sakinio „So he was lying to me“ nepakanka perteikti būtent tos akimirkos svarbos.

Pagrindinis žaidimo tikslas – galvosūkiai, taigi bent ši žaidimo dalis turėtų būti nušlifuota tobulai. O kaip gi iš tikrųjų? Pastarieji nėra nei labai sunkūs atlikti, nei savo sudėtingumu, nors kartais pamąstyti „Kokį aš čia dalyką turiu padaryti, kad liftas veiktų?“ teks. Kad žaidėjas nors kiek suvoktų, ką reikia daryti, veikėjas kartais pasikalba „su savimi“, kad reikėtų atrasti būdą kaip nusigauti ten ar kitur ir pan. Galvosūkiai yra labiausiai paremti fizika, tad teks galvoti, kur ir kaip numesti kokį akmenį ar neaiškios kilmės gniutulą. Didžiausias „Grimind“ minusas, mano nuomone, ir yra galvosūkiuose. Pastarųjų tikrai gerų ir įdomių galima aptikti tik kelis, dauguma kitų tėra pasikartojantys „Aš turiu nunešti šiuos akmenukus ton duobėn“, kas tikrai nei suteikia malonumo sprendžiant, nes sprendimo būdas būna visiškai akivaizdus, nei kažko pasiekimo jausmo juos įveikus, ką geras žaidimas tikrai sugeba sukelti. Tačiau „Grimind“ bent jau turi tikrai nesudėtingą ir gan gerai veikiančią valdymo sistemą, kas yra itin svarbu platforminiams galvosūkiams. Žaidimui įveikti mums teprireiks kelių klaviatūros mygtukų, kuriuos galima visiškai pakeisti jei dėl kažkokių priežasčių jums neįtiks jų išdėstymas, o kraštutiniu atveju galima prisijungti ir Xbox valdymo pultelį (nors man klaviatūros ir pelės kombinacija atrodo žymiai patogesnė).

Akmenų lysvė

Na, o kad „Grimind“ nepasirodytų pernelyg geras, pažersim ir dar keletą akmenukų jo daržan. Nemažų akmenukų. Pavyzdžiui, žaidimo trukmė? Tokia beveik neegzistuoja. Įsijautus žaidimą galima pereiti per nepilną darbo dieną. Bent jau aš, ne pats geriausias galvosūkių sprendėjas, neretai užstringantis panašaus tipo žaidimuose bent keliose vietose, žaidimą įveikiau maždaug per 4 valandas. Gal tai ir nebūtų toks didelis minusas jei galvosūkiai ir istorija būtų labiau išplėtoti, tačiau taip nėra. Atmetus kelis tikrai gerai apgalvotus galvosūkius, fizika paremtas žaidimo modelis bandant įveikti kokią sudėtingesnę užduotį neretai pakiša koją, nes netyčia sugriebus ne tą lianą ar nukritus ne tiksliai į reikiamą vietą mūsų valdomas veikėjas mirs. Visa laimė, kad žaidime yra „checkpoint“ sistema, o patys išsaugojimo taškai išdėlioti visai netoli vienas kito, taigi nesėkmės atveju neteks vėl kankintis kartojant pusę žaidimo. O visas didžiulis Puntukas krenta tiesiai į programinio kodo lysvę ar kur ten kitur, kur yra nulemiamas kompiuterio ssu žaidimu suderinamumas. Nes dėl kažkokių mistiškų priežasčių „Grimind“ sugebėjo visiškai neįsijungti dviejuose (!) kompiuteriuose, kurie sugeba tvarkytis su „Crysis“ žaidimais. Na, nors trečias bandymas buvo sėkmingas, nes kitaip šios apžvalgos neskaitytumėte.

Dauguma platforminių siaubo žaidimų remiasi tamsia atmosfera, šiurpuliukus keliančiais garsais, piktais, gąsdinančiais priešais ir gera istorija – „Limbo“, mano nuomone, yra geriausias pavyzdys. „Grimind“ viso to taip pat gausu, bet… Žaidimas man nepasirodė baisus nė per nago juodymą, nors ir nuoširdžiai stengiausi įsijausti į žaidimo atmosferą, kaip ir buvo rekomenduota, žaidžiau neapšviestame kambaryje, naktį, su ausinėmis (kad nepažadinčiau kambarioko). Viskas tikrai kiek pasikeistų jei veikėjo išgąstį žaidimas nebandytų perteikti paprasčiausiu garsiu kvėpavimu. Turiu omeny, c‘mon, tai gi yra viena iš didžiausių klišių įmanomų siaubo žanrui.

Ar verta žaisti?

Ilgai delsiau bandydamas parašyti „Grimind“ apibendrinimą. Nors ir radau bent kelis man nepatikusius dalykus beveik kiekviename šio žaidimo aspekte jis tikrai nėra toks jau blogas. Tačiau ir lyginti su tokiais žaidimais kaip „Limbo“ būtų labiau nei truputėlį per daug. Jei yra geri ir blogi žaidimai, šis papuola į tokių „meh…“ kategoriją, reiškiančią, kad sužaisti galima ir tikrai verta, bet tik belaukiant geresnių žaidimų, siekiant prastumti laiką žaidžiant nesudėtingus galvosūkius baugesnėje atmosferoje arba nusipirkus su kokiu „Humble Bundle“.