Iš daugelio rinkoje esančių (šiuo atveju senųjų) siaubo žaidimų, ko gero, labiausiai įsiminė pirmosios „Resident Evil“ bei „Silent Hill“ dalys. Neneigsiu, tais laikais akis į akį susidurti su piktuoju Nemesiu troškau mažiausiai. Bet tie laikai prabėgo, atsirado eilė naujesnių siaubo žaidimų, kaip, pavyzdžiui, „Amnesia ir „Penumbra“ serijos, „Outlast“, „Dead Space“. O šalia jų ir šios apžvalgos kaltininkas – „Dementium 2: HD

Iš tiesų, „Dementium“ serija nėra itin nauja – pirmoji „Dementium: The Ward“ dalis pasirodė dar 2007 metais ir buvo skirta tik „Nintendo 3DS“ konsolei. Po trejų metų pertraukos išleistas „Dementium 2“ taip pat neskubėjo pamaloninti kitų sistemų vartotojų, iki, jau praeitų metų, gruodžio 17 dienos. Kitais žodžiais tariant, „tie patys kaulai, kitokia mėsa“.

Pagrindiniam žaidimo veikėjui Viljamui, kurį ir imsimės valdyti, po atliktos smegenų operacijos emė sapnuotis siaubingi košmarai, sulieję realybę ir fantaziją į vieną visumą. Deja, kuomet atrodo, kad viskas baigta ir košmarų nebeliko, Viljamas pabunda „Šviesiosios Aušros“ „gydymo centre“, kur paaiškėja, kad tie košmarai iš tiesų niekur nedingo. Dabar jam vėl reikės bėgti tarp suplonėjusių realybės ir demoniškų košmarų sienų, ieškant išsigelbėjimo.

Iš tiesų, niekuomet nesupratau tų siaubo žaidimų, kuriuose pagrindinis veikėjas į kelionę leidžiasi apsiginklavęs tik fotoaparatu, prieš tai nepasirūpinęs maža samdinių armija, liepsnosvaidžiu ar bent minimalistiniu pistoletu ir peiliu. Gal tuo kūrėjai nori parodyt žmogaus bejėgiškumą? Bet vėlgi, tai galiotų tik tokiu atveju, jei veikėjas toje padėtyje atsidurtų ne savo noru (pavyzdžiui, po avarijos būtų nugabentas į ligoninę, kurioje daromi baisūs eksperimentai ir pan). Laimei, šis žaidimas yra vienas tų, kuriame pagrindinis veikėjas gali pasigirti turintis plieninę „porą“ ir gebantis demonus pasiųsti ten, iš kur jie ir atėjo, „Doom‘o“ stiliumi. Apskritai, būtų galima teigti, kad žaidimas yra daugiau veiksmo šaudyklė su išgyvenimo ir siaubo elementais nei tiesiog siaubo-išgyvenimo žaidimas. Tik nepamanykit, kad tai blogai. Ne, šaudyti į milžiniškus demonus tikrai smagu.

Pats lygių dizainas (omenyje turiu tai, kaip išdėstyti kambariai ir kaip lengva pačiame žaidime progresuoti) ganėtinai paprastas. Šio paprastumo priežastis yra patogus, pasiklysti neleisiantis mini žemėlapis, kuriame, tam tikru atstumu rodomi visi kambariai ir visos durys, pro kurias galima pasiekti kitas patalpas. Toks aplinkos vaizdavimas praktiškai panaikina klaidžiojimą, nes užtenka judėti iki dar neatidengtos vietos.

Nepaisant palengvinto klaidžiojimo, visa ligoninės tematika, visais laikais buvo, yra ir greičiausiai bus šiurpoka. Ypač, jei ant paprastai švarių grindų matosi kruvino vilkimo žymės, žiaurių eksperimentų pėdsakai, keista medžiaga apaugę šarvuotos durys, garuojantys katilinės įrenginiai. Tiesa, visa aplinka, išskyrus pramušamas duris ir ant žemės randamas korteles bei kitokius, žaidimo istoriją praplečiančius ar tiesiog daugiau paslapties pridedančius raštelius, yra neinteraktyvi. Deja, negalėsime savo valia papjauti prie lovos pririšto paciento, ar tiesiog sugadinti visą pakeliui pasipainiojusią įrangą.

Kaip jau minėjau, čia tikrai nebūsime beginkliai. Priešingai, žaidime esantį arsenalą galima prilyginti senosios mokyklos šaudyklėms. Čia rasime paprastą peilį, pistoletą, kūjį, vinčesterį ir net liepsnosvaidžio alternatyvą. Žodžiu, pasipriešinti galėsime be didesnių problemų. Tiesa, pati kovos mechanika skurdoka. Daugeliu atvejų tiesiog užteks atsitraukiant mosuoti peiliu. Kitais atvejais, sudavus daugiau smūgių, priešas nuvirs ir atsikels „lentos“ forma, o tai padarys bent kelis kartus, o siaurose vietose keli susigrūdę priešai atrodys mažų mažiausiai komiškai. Galiausiai, visi šie susirėmimai retai kada bus netikėti – priešai išdygs iš po žemių, apie tai pranešdami geltonu apskritimu. Ko gero nuobodžiausia tai, kad kartais bus bent kelios bangos. Prie tokios „mechanikos“ tikriausiai galima pridėti keistą veikėjo šokinėjimą, kuris, atrodo, sukelia didžiausius skausmus, o šokama taip, kad keliai prisitrauktų prie pilvo bei masturbaciją primenantį kopimą: aukštyn – žemyn – aukštyn…

Nepaisant to, visi šie monstrai – demonai atrodo neblogai: lyg kokie chirurgiškai patobulinti filmo „Padaras“ („The Thing“) sutvėrimai. Na, o jei neužteks to, čia rasime ir iš „Half Life“ atkeliavusį, apkabinimus mėgstantį krabą. Žaidimo eigoje pasitaikys ir tokių „dalykų“, kurių pakutenti peiliu nepavyks, tad liks viena – pabėgti.

Įdomu, jog žaidime mirtis nėra pabaiga. Nespėjus pabėgti nuo kokio nors vaiduoklio, ar išsekus gyvybių stulpeliui, būsime nuteleportuoti į atskirą zoną, kurioje turėsime nugalėti tam tikrą priešų kiekį. Sėkmingai įveikę šią užduotį būsime perkelti į „pagrindinį“ žaidimą. Žaidžiant aukštesniu sudėtingumo lygiu tai gali nutikti dažniau, kadangi progresą išsaugoti galėsime tik tam skirtose vietose.

Pabaigai galima sakyti, kad „Dementium 2: HD“ tikrai nėra baisus tokiame lygyje, kuris verstų krauti į kelnes. Aišku, atitinkama tam tikrų vietų ir priešų maurojimų kombinacija sukels šiokius tokius „nepatogumus“, bet tikrai nieko rimto. Tai labiau vidutiniškas veiksmo žaidimas su siaubo elementais, kuomet norisi visokius demoniškus reikalus sutvarkyti ginklu, ne video kamera.