Jei esi diktatorius, teroristas, prekeivis ginklais, vergvaldys ir negana to gimei Afrikoje ar Vidurio rytuose — būk ramus. Pasaulis pasirūpins tavęs izoliavimu nuo visuomenės, išrašant palatos numeris 13 režimą. Tik šiuo atveju tau nereikės niekur važiuoti, registruotis ir stypsoti eilėse. Ne, ne… Palata 13 pati atvyks ir parūpins amžiną lovos režimą. Tarptautiniai savo amato ekspertai garantuoja!

Nors šiaip aišku aš čia ironizuoju ne laiku ir ne vietoj, nes „Unit 13“ tradiciškai apolitiška, aherojiška ir afanfariška šaudyklė, kurioje stereotipai naudojami tik todėl, kad patogu. Bet ką šiame žaidime galima pakeisti bet kuo ir viskas vis tiek bus gerai, nes ne tame čia esmė.

„Unit 13“ — iš piršto laužtas dalinys, kurį sudaro elitiniai JAV ir Europos spec. pajėgų kariūnai, kolekcionuojantys arabų galvas. Dalinyje šių kariūnų šeši, kiekvienas jų turi ryškų kilmės akcentą, tačiau tai pastebėti sunku, nes siužetas čia nevystomas, dialogų nėra. Iš esmės „Unit 13“ tėra SOCOM dvasioje iškeptas misijų rinkinys, su neblogai integruotais socialiniais mechanizmais, labai dailia grafika, šaunia veiksmo dinamika ir tik iš reikalo integruotomis lietimo funkcijomis. Nes, na… Dabar jau griežtai draudžiama gaminti žaidimus kurių negali liesti.

Šiaip „Sony“ šaunuoliai, kad tokį žaidimą darė, padarė ir išleidimui parengė būtent dabar. Nežinau ką apie jį rašyčiau po metų ar panašiai, bet šiandien jame telpa viskas ko reikia. Žaidimą sudaro per 30 misijų, kurios dalinamos į keturis tipus, greta jų dar siūlomi atrakinami kontraktai, visaip kaip tik įmanoma integruota leaderboards sistema ir dienos užduotys. Kiekviena misija gali turėti nuo vieno iki kelių tikslų ir apima plataus spektro veiklą nuo sabotažo, įkaitų vadavimo iki taikinių likvidavimo. Kiekviena misija priskiriama tam tikrai kategorijai, kurių smagiausia ir laisviausia — „direct action“. Iš esmės tai eilinė SOCOM tipo misija, kurioje tikslo gali siekti atviru „run and gun“ metodu, ar naudodamas slaptumo techniką, ar ieškodamas alternatyvių praėjimų. Apart tikslo ar taikinio, šiose misijose žaidėjas daugiau negauna jokių nurodymų, tik taktinį žemėlapį ir ginklą. Panašiu principu veikia ir „Elite“ misijos, tik šiuose nėra išsaugojimo taškų ir savaiminės gyvybių regeneracijos.

Taip pat komplekte turime „covert“ misijų, kurių metu negalima būti aptiktam kamerų, daviklių ar karių. „Deadline“ yra savotiškas „Time Atack“ atitikmuo, kai kiekvienam užduoties etapui skiriamas tik tam tikras laiko tarpas. Suvaržytą pasirinkimo laisvę čia kompensuoja didesnės amunicijos atsargos.

Kiekviena misija reitinguojama taškais, misijos metu jų galima prisirankioti dirbant greitai ir išlaikant „combo“ skaitliuką aukštumoje. Po misijos dar skiriami apdovanojimai už slaptumą, už visų lygyje buvusių niekadėjų likvidavimą ir panašiai. Ši informacija automatiškai išsaugoma ir pateikiama sulyginimui su pasauliniais rodikliais, draugu sąrašu, pagal gyvenamą vietą ar naudojant PS Vita „Near“ funkcijas. Tai ko gero ir bus pagrindinis peržaidžiamumo rodiklis, mat taškų kaupimui įtakos turės tiek geras žemėlapio ir priešų išsidėstymo išmanymas, tiek pasirinkto agento klasė, jo ginkluotė ar pasiektas lygis.

Kiekvienas agentas kaupia patirties taškus , o augant lygiui plečiasi tiek jo galimybių ribos, tiek arsenalas. Ginklų ar aksesuarų žaidime nėra daug, bet tikrai pakanka, ypač turint galvoje, kad su savimi į užduotį pasiimam labai nedaug.

Nepaisant to, kad lietimui jautrus ekranas naudojamas iš reikalo, pačiam valdymui priekaištu neturiu. „Unit 13“ buvo smagus nuo pirmos akimirkos, o kiek apsipratus su analoginėmis svirtelėmis ir išvis puikus. Žaidime naudojama taikymosi pagalba veikia „sticky“ principu, tačiau tik spaudžiant mygtuką. Kamerai judant nuo trečio asmens perspektyvos, prie vaizdo „nuo peties“, taikiklis transformuojasi iš taško į kryžiuką, o naudojant „zoom“ funkcija pateikia pirmo asmens vaizdą per taikiklį. Abiem atvejais vaizdas susifokusuoja ir prilimpa prie taikinio, bet tik tada, kai prieš atliekant funkciją buvo nusitaikyta. Kitaip tariant, jei kautynių metu užvedžiau taikymosi taškelį ant kojos, vaizdą artinant, taikiklis prie jos ir prilips. Na tai ne naujiena konsoliniuose žaidimuose, tačiau paprastai šią funkciją išjungiu, o štai žaisdamas su Vita palikau ir labai ja džiaugiuosi. Toks taikymosi metodas vis tiek išlieka pakankamai smagus žaismo prasme ir nesukuria įspūdžio lyg kažkas, kažką darytų už tave.

Kas liečia lietimui jautraus ekrano naudojimą, jis praverčia atliekant užtaisymo, šokimo per kliūtis, ar objektų interakcijos atvejais. Esmė tame, kad net jei šioms funkcijoms yra priskirti mygtukai, jas atlikti leidžiančios ikonos ekrane pasirodo tiesiai po analoginę rankenėlę laikančiu nykščiu, tad užsitaisyt spaudžiant ekraną patogiau. Norint pasiekti tą pačią funkciją atliekantį mygtuką žemyn, reikia šiek tiek pasukti pirštą, o štai bakstelti per ekraną gali to nedarydamas. Vėlgi, šioje vietoje pasirinkimas priklausys nuo rankų dydžio, bet šiaip nors lietimui jautrius sprendimus išvadinau bereikšmiais, neneigiu, kad jie gerai apgalvoti.

Kas dar… A… Kiekvieną misiją galima žaisti co–op, ko aš deja kol kas negalėjau išbandyt, bet vertinant žaismą, DI elgseną ir tikrai kruopščiai padarytus žemėlapius, spėju, kad tai smagi patirtis, gražinsianti į klasikinio Spec. Ops. laikus. „High Value Target“ režimas tiesiog siūlo sunkesnes ir truputį ilgesnes misijas, nei standartinės, o „Daily Mission“ tiesiog pasiūlo pasivaržyti visiems vykdant vieną ir ta pačią užduotį. Turiu pastebėti, kad jų sudėtingumo lygis irgi juntamai aukštesnis nei standartinių misijų, nors tokį įspūdį galėjo sukelti ir mano elgsena vardan laiko ir rezultato paminant atsargumą.

Kai leidžia pasirinkti snaiperį aš imu snaiperį.Tačiau už viską labiau šiame žaidime aš vertinu tai, ką bet kuriame kitame sumenkinčiau. Siužeto nebuvimas ir misijų trukmė! Užduočių tarpusavyje nesieja jokia istorija, nors kiekviena užduotis turi pakankamą aprašą, kad suprastum kur ir ko tave siunčia. Viskas perskaitoma maloniu operatorės balsu, kuri kažkiek paplepa ir pačių misijų metu. Kiekviena iš užduočių vidutiniškai trunka nuo 5 iki 15 minučių, žinoma daugeliu atveju laikas ir rezultatas yra žaidėjo valioje, tad jas galima įveikti ir per 3 ar 30 minučių. Nepaisant visų stereotipų, „Unit 13“ yra labai dalykiškas, vengiantis heroiškos natos, perteikiantis tik tas detales kurių reikia. Visa tai sukuria šaunią ir neįpareigojančia atmosferą žaisti, tad „Unit 13“ labai smagiai kramtosi pietų pertraukų metu, prieš miegą ar net nusprendus kiek ilgiau pasėdėti ant puodo. Ar skirsi žaidimui 8 minutes, ar pusvalandį, tas laikas nebus prastumtas, o pražaistas. Man kaip žaidėjui tokia alternatyva visada patiks labiau nei „Angry Birds“ ar kiti panašūs. Šiame kontekste labai gerai „limpa“ ir „daily“ užduotys.

Po metų Vita veikiausiai turės daugiau veido bruožų, nei marketingo uždėtas grimas ir mes daugmaž jau žinosim dėl ko iš tiesų perkamas įrenginys ar jam skirta programinė įranga (nebūtinai žaidimai). Galbūt tuo metu ir apie „Unit 13“ kalbėsiu kitaip, bet šiandien jame radau viską, ko man taip trūko pirmą pusmetį su PSP.

Ekrane „Unit 13“ atrodo nepriekaištingai. Nieko gniaužiančio kvapą, tiesiog tvarkinga, išvaizdi, gražiai apšviesta ir maloni tyrinėti šaudyklė. Kadangi Vita leidžia patiems daryti ekrano paveikslėlius, tai vienas tų retų atveju kai tekstą iliustruoju tik savo darytais paveiksliukais. Juokinga, bet realiai žaidimas atrodo geriau, nei fotošopu pagražintuose ir kūrėjų išplatintuose paveikslėliuose.