Koks tikslas žaisti „roguelike“ tipo žaidimus? Ne, rimtai, koks? Juk viskas atrodo taip beprasmiška: kapojiesi, kol neišvengiamai miršti, o tada viską pradedi iš naujo, tik kitokiose aplinkose. Taip, taip, juk ir senesniuose žaidimuose nuolat mirdavom, mirę viską pradėdavom iš naujo, o patį procesą „grindindavom“ iki kol pareidavom žaidimą, tačiau visa tai turėjo kažkokį tikslą, ne paprastą „eik iki kol mirsi“ modelį.
Iš tiesų, kaip bebūtų keista, „Tinykeep“ turi kažkokią (netgi įgarsintą!) istoriją, besisukančią apie iš tvirtovės pabėgti bandantį kalinį. Įdomu, kelintas tai bus žaidimas, veiksmą pradedantis kalėjime. Aš suskaičiuoju bent penkis, o kiek jūs? Bet nepaisant to, tai – dar vienas, eilinis mažiukas „indie“ projektėlis. Turbūt ne atsitiktinai žaidimo pavadinime egzistuoja žodis „Tiny“.
Patį žaidimo procesą galėčiau apibūdint kaip bejausmį ir betikslį. Galbūt tame nėra nieko blogo tiesiogine prasme, bet žaidimui tiesiog kažko trūksta, kas jį išskirtų iš visos masės kitų, net nebūtinai į jį panašių žaidimų. Negalėčiau sakyti, kad procesas yra labai kabliuojantis: miriau kartą, miriau du kartus, miriau tris kartus, bet nei entuziazmo bandyti toliau, nei kokių nors emocijų.
Galbūt, nebent, per kokią kavos pertraukėlę įsijungčiau pažaisti toliau, bet ei, tam yra skirti mobilieji įrenginiai, turintys šimtus panašios kokybės žaidimų.
Taigi, iš pradžių gausime susikurti norimą veikėją: jokių rasių ir klasių – tik bendri estetiniai odos ir drabužių spalvos pakeitimai. O tada – nesibaigianti pelės klavišų spaudymo tirada.
Atvirai tariant, tikėjausi, kad jau pirmosiomis minutėmis žaidimas bandys mane visais įmanomais būdais nudaigot. Suklydau. Viskas pasirodė ganėtinai paprasta: daugelis priešų griūna iš kelių smūgių net nespėję atsikirst ir reikia būti visiškai žiopliu, kad mirtum nuo spąstų. Visgi, jau pirmasis bosas buvo „N“ kartų stipresnis už visus prieš tai sutiktus priešus, o dar tolimesniame lygyje prasidėjusi skeletų invazija pasirodė tiesiog neadekvati (Žaidimas pataria naudoti spąstus prieš priešus, arba tarpusavyje supjauti gyvus ir mirusius). Bėda ta, kad spąstai ilgainiui susidėvi, o gyvybes atstatantis ir toliau kovoti leidžiantis maistas nebeatsiranda vos tik jį paimame.
Kapodami priešus galėsime rinkti monetas ir jas vėliau leisti įvairiems patobulinimams, kurių vieni pridės kritinės atakos tikimybę, paspartins judėjimo greitį ir panašiai. Čia taip pat galėsime rinktis tarp silpnesnių ir stipresnių patobulinimų, atitinkamai kainuosiančių labai mažai ir ganėtinai daug monetų.
Verta pažymėti, kad žaidimas nėra pats griežčiausiais „roguelike“ tipo variantas. Nepaisant to, kad žaidime turėsime vos vieną gyvybę (laimei, ją bus galima atstatyti), mirę, visgi, galėsime pradėti nuo aukščiausio pabaigto lygio, tiesiog prarasime visus turėtus patobulinimus ir surinktas monetas.
„Tinykeep“, be abejonės, turėtų patikt užkietėjusiems „Roguelike“ fanams, kuriems patinka kopti per vis sudėtingėjančius lygius, kurie nesuka galvos, jei reikia kartoti nemažą dalį praeito proceso kelis kartus iš eilės. Tačiau ieškantiems gilumo, savarankiško veikėjo tobulinimo galimybės, rekomenduočiau žiūrėti kitur.
