„The Battle for Middle Earth“ nepadarys jūsų filmų dalimi daugiau, nei buvote kai juos žiūrėjote. Taip pat tai nėra nepaprastai epinio dydžio RTS. Vietoje to, tai tvirtas, smagus, kiek kvailokas RTS, suteikiantis nemažai gero veiksmo. Jis neprivers ant nugaros užaugti spygliams ar pavers jūsų akis raudonomis, tačiau bent jau žaidimas įrodo, kad tamsiose pasaulio vietose yra blogesnių dalykų, nei prekės pagal populiarius filmus.

Joe Dodson, „Game Revolution“

Pono Džeksono užmojai sukurti kino filmą pagal pono Tolkieno knygas sukėlė daug toliau siekiančias pasekmes, nei kažkas galėjo pagalvoti. Jau kultine tapusi trilogija suteikė fantasy mėgėjams daugiau kaip devynias valandas nuostabaus laiko kino teatruose, tačiau tai toli gražu ne viskas…

Iki Džeksono žaidimų apie „Žiedų Valdovą“ tokių irgi buvo, jei neklystu, net penki. Tačiau tai galima paaiškinti: laikai buvo tokie, kad licencijų pirkimas (ypač jei kalbame apie knygas) nebuvo itin madingas. Taigi dauguma kūrėjų pasirinkdavo kitą kelią — kurti fantasy žaidimus be licencijos, tačiau su mažu „Tolkienizmo“ prieskoniu. Mūsų dienomis, kai licencijų pirkimas tapo paskutiniu mados klyksmu, Džeksono filmai, galima sakyti, laiku ir vietoje pasimaišė po EA „kojomis“…

Ir ne tik po EA. „Vivendi Universal“ taip pat suskubo pirkti licencijas ir kartu su „Black Label Games“ ėmė „kepti“ žaidimus ta pačia tematika. Tiesa, EA turėjo licenciją kino filmų perkėlimui į žaidimą, kai tuo tarpu, VUG galėjo naudotis tik knyga. Prasidėjo teisinės kovos, nes teoriškai VUG Hobitai turėjo nepriminti Džeksono Hobitų, bet Džeksono Hobitai buvo tokie, kokius juos aprašė Tolkienas. O VUG juk naudojosi tomis pačiomis knygomis… Žodžiu, komiška situacija…

Vis tik labiausiai nustebino EA LOTR, frančizės perkėlimui į žaidimus pasirinkusi ganėtinai gražią, bet itin banalią „slasher“ formą. Pasaulis sulaikęs kvėpavimą laukė, tačiau EA „kepė“ „slasher‘ius“. VUG tuo metu „dėjo“ akibrokštą ir sukūrė (tai ko visi laukė!) strategiją („LOTR: War of the Ring“ 2003 lapkritis) „a la“ „Warcraft“ (7 / 2003 PC Klubo numeryje Bogardas, pavadinęs žaidimą „Žavia Vagyste“ davė jam 7,6 balo). Kad ir kaip būtų keista, žaidimas patyrė fiasko. EA toliau „kepė“ „slasher‘ius“…

Ir štai praėjus kone metams po paskutinio kino filmo pasirodymo, EA pakeitė požiūrį į frančizę. Ką tik startavo du nauji LOTR žaidimai — ne visai vykęs „The Third Age“ (RPG su japoniškojo RPG prieskoniu) konsolėms ir „Battle for the Middle Earth“ strategija mūsų brangiajam PC. Apie šį darbą ir pakalbėsime…

Saldu kaip du medu

Ir vėl… EA taip rimtai ėmėsi „kepti“ saldainiukus, kad pastaruoju metu darosi net bloga (nebūtinai blogąja to žodžio prasme). EA žaidimų kūrimo stilius dabar jau tapo visiškai aiškus. Visų pirma kreipiamas dėmesys į vizualinę ir garsinę žaidimo dalį. Pastaruoju metu pasirodę EA kūriniai išties pasižymi puikia grafika ir stiliumi (tiesa, išimčių yra) bei pasakišku garsu ir muzika (išimčių nėra). Problema slypi žaidimo eigoje ir novatoriškose idėjose.

Tai sužlugdė ir MOH seriją, tai neleido LOTR „slasher‘iams“ pakilti aukščiau vidutiniško žaidimo lygio. Turiu prisipažinti, kad „Battle for the Middle Earth“ mane labai nustebino… Žaidime išties galima rasti naujų idėjų strategijos žanro mechanikai. Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad „Battle for the Middle Earth“ — išties smagus ir geras žaidimas, tačiau žaidimo eigoje likusios „skylės“ liūdina, ypač jei kalbame apie kampanijos režimą…

Nepriklausomybės troškimas

Labiausiai, turbūt, nuvylė kai kurie netikslumai kampanijos režime. Viena vertus, norėjosi gauti išvis nereguliuojamą veiksmų laisvę Viduržemyje ir vesti savo armijas taip, kaip mums atrodo geriausiai. Tai iš esmės įmanoma, bet prieš tai privalu atlikti tuntą siužetinių misijų (kartas nuo karto pačiam pasirenkat regioną), ir tik prieš paskutiniajame suteikiama laisvė pasiblaškyti po Viduržemį. Kadangi kampanija yra „varoma“ siužetinėmis misijomis, norėtųsi bent šiokio tokio tikslumo ir tikrosios istorijos paisymo. Tačiau šioje vietoje kūrėjai nutaria suteikti mums laisvę, tad Gendolfas, nugalėjęs Balotą, toliau sau keliauja su žiedo brolija, Boromiras nežūna nuo Lurtso lanko, jei tik mes suskumbame jam į pakalbą, o Šelobą mes nužudome ne tik Semo jėgomis, jam talkina ir nemažas Gondoro karių būrys. Žaidžiant už blogiukus, situacija panaši…

Tik įpusėję žaidimą, nužudome Semą ir Frodo bei atimame iš jų žiedą, kurio galia palyginus juokinga… Viso labo — 10 taškų į galios sąskaitą…

Kukliu mano įsitikinimu, siužetinę kampaniją galima buvo padaryti nuosekliai susietą su kino filmu, bei pasiūlyti žaidėjams papildomų režimų, kurių vienas būtų ir dabar esantis „Skirmish“ (pasirenkate žemėlapį, oponentus, sudėtingumo lygį ir kaunatės), o kitas koks nors „Conquest“, kuriame vienu metu viduržemyje startuotų kelios armijos ir grobtų teritorijas. Tiesiog galėtų būti kažkas labiau panašu į „Total War“ seriją.

Truputį panašu į „Total War“

Dabar žaidimas tik šiek tiek primena „Total War“, ir, deja, to nepakanka, kad baigę žaidimą, pradėtumėte jį iš naujo. To nepakanka ir tam, kad šis žaidimas būtų pavadintas ilgalaikiu. Abi kampanijos įveikiamos per 2-3 vakarus. Vėliau dar galima pažaisti „Skirmish“ režimą, tačiau esu tikras, jis greitai atsibos… Dar galite žaisti tinkle, jei tik turite tokią galimybę, bet ir čia, patys žinote, yra kiek geresnių ir senesnių žaidimų.

Kampanijos metu jūs valdote vieną iš kelių gerajai arba blogajai pusei priklausančių armijų. Būdami „geriečiais“, startuojate su žiedo brolija, o vėliau jūsų domėn pereina kelios armijų grupės — Rohane ir Gondore. Blogiukų išeities taškas — Aizengardas, kur, valdydami Sarumaną, imsite kurti goblinų armiją, vėliau prie jo prisijungs Lurtsas su savo armija. Kai Aisengardas įsibėgės, Rohane, Mordoras jau bus sutelkęs pakankamai jėgų, kad pradėtų savo karinę kampaniją rytinėse žemėse bei Minas Tirito prieigose.

Žaidimo mechanika ganėtinai paprasta — atlikus kelias siužetines misijas, galima atlikti keletą savarankiškų, tiesiog paimant armiją ir perkeliant ją į kaimyninį regioną, kur iškart įsiplieskia mūšis. Kiekvienas regionas turi savų pliusų, kurie ima veikti iškart, kai tik regionas užimamas. Pavyzdžiui, užėmę Vakarų Emnetą, gausite +20 prie savo vadovavimo įgūdžių ir +10 procentų prie visų misijos metu surenkamų resursų ir t.t. Taigi žaidėjas gali šiek tiek koreguoti žaidimo eigą ir bandyti kovoti tik dėl ekonominių ar galios rodiklių. Deja, žaidimo eigai tai įtakos beveik nedaro.

Gerbk karį, stojusį po tavo vėliava

Vienoje misijoje mūsų užauginti ir išgyvenę kariai su visais patobulinimais ir patirties taškais persikelia į sekančias misijas, kuriose dalyvaus ta pati armija. Tai, žinoma, labai smagus, tačiau tuo pat metu ir žaidimą išbalansuojantis aspektas. Daliniai, „sudalyvavę“ bent keliuose mūšiuose ir pasiekę 4-5 lygį, bei gavę visus „upgrade“ , tampa nesustabdomomis žudymo mašinomis, prieš kurias neatsilaikys jokios DI pajėgos.

Tai liečia visus dalinius, tad gan gerai įgyvendintas strateginis elementas išnyksta jau po kelių misijų. Matote, žaidime išties puikiai išdėlioti skirtingų kovinių vienetų pliusai ir minusai. Kavalerija žvėriškai gerai atakuoja, tačiau yra lengvas grobis lankininkams ar ietininkams, tuo tarpu pėstininkai puikiai susidoroja su visais priešais, išskyrus kavaleriją. Dar yra itin grėsmingos erelių ir nazgulų oro pajėgos bei milžiniški Mumakil‘ai ir kalnų troliai, bijantys tik degančių strėlių.

Pirmose misijose tai juntama, ir net pats nustebau, kaip smagu regzti metodiškas ir tvarkingas atakas. Kaip puiku klaidinti priešo dalinius ir atakuoti jų flangus, vilioti juos į lankininkų pasalas ir t.t. Tačiau saugant savo dalinius, ilgainiui paaiškėja, kad jų patirtis leidžia jiems elgtis bet kaip. Rohano raiteliai, pasidabinę penktojo lygio žvaigždutėmis, gali spjauti ant visų karinių doktrinų ir atakuoti priešą kaip tinkami.

Jiems nebaisūs net kalnų troliai ar mumakilai… Vieninteliai, galintis juos sustabdyti, — tai Nazgulai, tačiau… Tačiau Rohano raitelių tarpe yra ir lankininkų, kurie pasiekę aukštesnį lygį, Nazgulus nutupdo taip mikliai, kad net mirktelėti nespėsit. Tas pats liečia ir blogiukų pusę. Nėra reikalo sukti galvos — kepkite Uruk–Hajų pėstininkų ir lankininkų būrius, junkite juos į vieną grupę, patobulinkite juos ir saugokite pirmųjų misijų metu. Vėliau jų nesustabdys niekas.

Iš vienos pusės, galimybė saugoti savo karius ir vadovauti veteranams yra labai smagi, tačiau kūrėjai galėjo leisti tą patį daryti ir DI…

Nauji sraigtai strategijų mechanikai

Žaidime galima rasti ir daugiau ar mažiau RTS žanrui šviežių naujovių. Pavyzdžiui, kariai yra samdomi daliniais (panašiai kaip „Warhammer 40000“), sudarytais iš keleto karių. Žuvę kariai kartas nuo karto atsistato, tad iš mūšio grįžęs bent vienas karys po kurio laiko suburia apie save trūkstamą karių kiekį, maža to, jis išsaugo visus daliniui nupirktus „upgrade“ bei surinktus patirties taškus. Kitas dalykas — tai jau minėti „upgrade“, juos, kaip įprasta, užsakome kalvėse ar kareivinėse, tačiau kariai jų efektą gauna tik tada, kai patobulinamas pats būrys.

Labai smagi ir verta dėmesio savybė. Dar viena maloni smulkmena — tai galimybė vienu pelės paspaudimu sujungti lankininkų ir pėstininkų būrius į vieną naują būrį. Lankininkai tokiu atveju visada slėpsis už pėstininkų nugarų ir netaps lengvu grobiu mūšyje. Tačiau čia pat yra ir minusas. Paprastai atakuojant lankininkams, pėstininkai lieka be darbo ir netobulėja. Kvaila. Ypač dėl to, kad pėstininkai visais atvejais stovės kaip įkalti priekinėje linijoje, ir jei lankininkus priešas užpuls iš užnugario, pėstininkams tai bus nė motais. Į tokį pėstininkų pasyvumą panašiai žiūri ir lankininkai.

Jie neims šaudyti į priešų lankininkus, jei jų leidžiamos strėlės kliudys tik pėstininkus. O kai pagalvoji, reikėjo visai nedaug darbo su DI, kad toks formacijų būrimas pilnai pasiteisintų.

Dar viena miela, bet, mano galva, nevisai tobula naujovė, tai pastatų tobulinimas. Šiame žaidime pastatai tobulinasi patys, t.y. kuo daugiau darbo pastatui duodame, tuo greičiau jis tobulinasi. Tačiau ir čia yra savų minusų. Pavyzdžiui, aš jau turiu krūvą lankininkų iš ankstesnių misijų, o mano turimų karių kiekis jau pasiekęs maksimalią ribą. Ir štai aš sugalvoju patobulinti savo lankininkus, įteikęs jiems degančių strėlių, tačiau to padaryti negaliu. Kodėl? Ogi todėl, kad tam reikalingos antro lygio kareivinės, kurios netaps antro lygio kareivinėmis tol, kol aš nepagaminsiu tam tikro kiekio karių, kurių gaminti negaliu, nes jau ankstesnėje misijoje pasiekiau maksimalią ribą.

Ką daryti? Žudyti savus, jau tapusius veteranais karius? Žaidžiant už orkus, tai paprasta — pasiuntei į mėsinę, ir juos sukapojo pašarams… Bet net ir tokiu atveju, ką daryti su sąžinės graužatim?.. Juk tie vaikinai kovėsi su manim ir Rohane, ir Emnete ir Helm‘s Deep‘e?

Nebent tik kaip stotelė…

Tačiau Internetas „mano“, kad šis EA kūrinys vertas dėmesio vien tik dėl to, kad jame galima pamatyti daug kovotojų vienu metu. Pamatyti, sutinku, galima daug, valdyti, deja, ne. Tiesą pasakius, ir matymo prasme esu matęs daugiau, tiesa, galbūt ne visada tokių dailių karių.

Štai kampanijos režime galima surinkti maksimum 600 komandavimo taškų (tai tikrai nereiškia 600 karių), jei ir surinksite daugiau, niekas jų neužskaitys. Taigi 600 taškų — tai daugių daugiausia 150 dėmesio vertų karių. Negi tai galime vadinti didele armija? Antra vertus, kartais mūsų 150-čiai karių į pagalbą atskuba kita tokio pat dydžio armija, tačiau tokiais momentais, kai vienu metu ekrane vieni kitus žaloja 450 padarų, žaidimas ima nevalingai trukčioti.

Jei netoliese stovi pilis, kadrų kaitos greičio nuopuolis neišvengiamas.

Tai kaip gi vertinti šį žaidimą? Aišku viena, visi prisiekę „Žiedų Valdovo“ fanai privalo išmėginti šį žaidimą. Vis tik EA pavyko sukurti kažką tokio… nepakartojamo, netgi nežiūrint į tai, kad pusė žaidimo paprasčiausiai neveikia arba veikia ne taip, kaip norėtųsi. Paslaptis glūdi žaidimo išvaizdoje ir atmosferoje… Niekada nesijaučiau toks galingas magas, kaip kad žaisdamas už Sarumaną ir jo nesustabdomus Uruk-Hajus.

Antra vertus, jei „Žiedų Valdovo“ visata jums tolima kaip mėnulis, „Battle for the Middle Earth“ nėra tas žaidimas, kurį būtina įsigyti. Nebent turite pakankamai lėšų, kad leistumėte sau savaitėlei stabtelėti ir padėti „Rome: Total War“ ar „Warcraft III“ į šalį.

Pirmas įspūdis 9,8

Tiek žaidimo išvaizda, tiek eiga pirmomis valandomis mane tiesiog pavergė.

Grafika 9,0

Nuostabus, gražus ir nepakartojamas žaidimas. Tiesą pasakius, tik žaisdamas šį žaidimą, supratau, koks milžiniškas ir puikus yra Minas Tiritas.

Garsas 9,6

Puikus ir talentingas įgarsinimas, prašmatnūs specialieji efektai ir nuostabi muzika iš kino filmo.

Valdymas 9,0

Puikiai pritaikyta, patogi valdymo schema.

Siužetas 7,5

Sprendimus priiminėti būtina. Žaidimas turi būti arba pagal filmą/knygą, arba ne. Dabar gavosi „truputį nėščia“ efektas.

Išvada 8,5

Tikrai neblogas žaidimas, bet, kaip ir daugumai pastaruoju metu leidžiamų žaidimų, šiam trūksta žaidimo eigos išbaigtumo ir iššūkio. Jei nuspręsite žaisti šį „Battle for the Middle Earth“, tikrai nesigailėsite, tačiau tai nereiškia, kad ilgai būsite patenkinti. Jei tai ne pirma strategija jūsų gyvenime, žaiskite aukštesniame sudėtingumo lygyje.

NPC