Tobuli žaidimai niekada nenusibosta, iki pat pabaigos nepaleidžia, niekada neužsimiršta, ir, svarbiausia, tobuli žaidimai neegzistuoja. „L.A. Noire“ mėgina įrodyti, kad tobulų žaidimų visgi yra ir pirmąsias valandas atrodo, kad jam tai pavyksta. Deja, „L.A. Noire“ žavesys visai kaip kokia pavargusi banga – kuo toliau, tuo labiau darosi silpnesnis.
„L.A. Noire“ palieka tikrai gerą pirmą įspūdį. Taip yra dėl šio žaidimo naudojamos „MotionScan“ technologijos, sukėlusios revoliuciją video žaidimuose. „MotionScan“ atliekamas 32 kameromis visais įmanomais kampais filmuojant aktoriaus galvą. To rezultatas – į „L.A. Noire“ galima perkelti kvapą gniaužiančiai realistiškas veido animacijas.
Sakydamas, kad „MotionScan“ sukėlė revoliuciją veidų animavime video žaidimuose, nei kiek neperdedu. „L.A. Noire“ personažų veidų animacijos atrodo fenomenaliai realistiškai. Pirmąją pusę valandos negalėjau atsistebėti, kad jau 2011 metais matau taip tikroviškai animuotus video žaidimų veikėjus. Ypatingai stingdo lupų sinchronizacija su balsu. Galima tikėtis, kad visi žaidimai per artimiausius metus privalės arba skolintis „MotionScan“ arba kurti jos ekvivalentus, antraip jie atrodys nepataisomai atsilikę.
Iki skausmo detali veido animacija „L.A. Noire“ buvo panaudota ne be reikalo. Bet prieš šešis metus „Team Bondi“ pradėjus kurti „L.A. Noire“ apie „MotionScan“ dar nebuvo nė kalbos. Ankstyvoje „L.A. Noire“ planavimo stadijoje buvo žinomas tik vienas dalykas – žaidimas bus noire stiliaus (5-dešimtmečio kriminaliniai/draminiai filmai), o svarbiausias akcentas bus šviesos ir šešėlių žaismas. Tam idealiai tiko dar tuo metu neišmatuojamai didelė „PlayStation 3“ galia, leidusi atgaminti kokybiškus realaus laiko šešėlius. Įpusėjus darbams prie žaidimo, išdygo vienas nesklandumas – svarbi „L.A. Noire“ dalis turėjo būti galimybė žaidėjui vien tik iš veido mimikos nuspręsti kada kiti veikėjai meluoja ar ką nors slepia. Tuometinės technologijos negalėjo taip betarpiškai perteikti emocijų veiduose. „Team Bondi“ neliko nieko kito, tik kaip pradėti kurti visiškai naują technologiją, kurią šiandien ir žinome „MotionScan“ pavadinimu.
Bet tikrai ne vien tik „MotionScan“ paverčia „L.A. Noire“ puikiu žaidimu. Kad ir kokia ta technologija būtų įspūdinga, praėjus kuriam laikui prie jos įpranti ir laikai savaime suprantamu dalyku. Prie „L.A. Noire“ žaidimo eigos priprasti nebus taip lengva. O ypač ieškantiems „Grand Theft Auto“ pakaitalo.
„L.A. Noire“ valdysi Cole Phelps, Antrojo pasaulinio karo dalyvį, kuris pasibaigus tarnybai grįžta namo ir užsidirbti pragyvenimui bando pradėdamas dirbti policininku. Pradėjęs nuo eilinio patrulio darbo, Phelps‘as mikliai kopia karjeros laiptais ir greitai tampa tyrėju, kuriam patikimos rezonansinės Los Andželo bylos.
„L.A. Noire“ istorijai ir jos pateikimui „Team Bondi“ skyrė didelį dėmesį. „L.A. Noire“ istorija yra tartum padalinta į tris dalis. Žaidimo siužeto pagrindą sudaro Cole Phelps darbas detektyvu ir laipsniškas kylimas karjeros laiptais. Tačiau tarp bylų, kurias spręsi, matysi dar ir trumpas ištraukas iš įvykių Ramiojo vandenyno fronte, kur Phelps‘as su kitais bendražygiais atlikinėjo pareigą ir galiausiai buvo apdovanotas sidabrine žvaigžde. Trečioji siužetinė linija išnyrą bylų tyrimo metu renkant laikraščius, kurie pasakoja istoriją apie ekscentrišką psichiatrą ir jo klastingą būdą praturtėti platinant vogtą morfijų.
Iš šono gali pasirodyti, kad tai gana skirtingos ir autonomiškos siužetinės linijos, bet „L.A. Noire“ einant į pabaigą viskas susijungs ir sudarys vieną bendrą schemą. Pradžioje jausi tik tam tikrų įvykių pasekmes ir visą žaidimą mėginsi išsiaiškinti tų įvykių priežastis.
Trys siužetinės linijos, 20 valandų bendra visų dialogų trukmė, daugiau kaip 300 profesionalių aktorių atliktas įgarsinimas ir „MotionScan“ pagalbą atliktas jų įžmoginimas realistiškomis veidų animacijomis – sakytum, „L.A. Noire“ siužetas neturėjo jokių prošvaisčių nuvilti žaidėjus. Gal tarp filmų jis ir būtų vidutiniokas, bet tarp žaidimų „L.A. Noire“ galima be kliučių statyti šalia tokių darbų kaip „Heavy Rain“ , „Shenmue“ ar „Alan Wake“. Bet „L.A. Noire“ siužetas turi keletą nenušlifuotų briaunų.
Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo Cole Phelps asmenybė. Nepaisant to, kad jis yra pagrindinė „L.A. Noire“ žvaigždė, jo charakteris gerokai nublanksta prieš kitus, kur kas geriau realizuotus veikėjus. Problema tame, kad Cole Phelps nepalaužiamai laikosi įstatymų, mandagaus elgesio normų ir kaip tikrų tikriausias Britų džentelmenas kiekvieną kartą stengiasi neparodyti savo jausmų. O jeigu ką nors Phelps‘as ir iškrečia, tai būna visiškai keista, nenatūralu ir nesuprantama.
O tai video žaidimuose nėra įprasta. Cole Phelps yra visiška policininkų iš Holivudo filmų priešingybė. Phelps‘as niekada nepasakys kietų frazių, tokių kaip Briusas Vilisas iš „Die Hard“. Phelps‘as neturi kietų akinių nuo saulės ir nežudo blogiukų šiaip sau, kaip mėgsta Silvesteris Stalonė iš „Cobra“. Ir kaip jau minėjau, jis kartu su partneriu niekada nelaužo taisyklių, kaip tai darydavo Merdokas su Rigsu iš „Lethal Weapon“. Sutinku, minėti kultiniai herojai nė kiek neprimena policininkų iš realaus pasaulio. Bet taip yra ne be priežasties – tikrovėje tyrėjo darbas yra didelio krūvio, monotoniškas ir visiškai neįkvepiantis nuotykiams Apie jokius šaudymus į žmones vidury baltos dienos negali būti nė minties. Nejaugi „L.A. Noire“ yra toks realistiškai nuobodus? Ir taip, ir ne.
„L.A. Noire“ iš viso yra 21 byla, kurią reikės išaiškinti. Viskas prasideda policijos skyriuje, kur viršininkas paskirs Tau ir partneriui bylą. Nuvažiavus į įvykio vietą reikės apžiūrėti aplinką, ieškoti naujų ir apžiūrėti jau rastus įkalčius. Paskui, dažniausiai, vyksta su byla susijusių žmonių apklausinėjimas, preliminarių įtariamųjų suradimas. Vėliau, surinkus pakankamai įkalčių ir gerai iškvotus įtariamą nusikaltėlį, jam pateikiam kaltinimai ir byla yra baigta. Šitas bylos šablonas daugiau ar mažiau taikomas per visą „L.A. Noire“. Keista, bet niekur neįsismelkia monotonija.
Taip yra dėl skirtingos kiekvienos bylos specifikos ir žmonių kamantinėjimo. Vienose bylose bus paskirta tirti tyčinius padegimus, todėl reikės tirti priežastį, dėl ko kilo gaisras. Kitose bylose teks išaiškinti nužudymus, dėl to nemažą laiko dalį praleisi ieškodamas nusikaltimo įrankio. Dar kitose bylose reikės tirti narkotikų perdozavimo atvejus, o tada jau reikės mėginti surasti iš kuri atkeliavo narkotikai, kas ir kaip juos platina. Bylų scenarijai nesikartoja (gal išskyrus vieną serijinio žudiko atvejį) ir kiekvieną jų papasakoja po labai įdomią istoriją.
Visą bylos eigą koreguoja tai, kaip Tau sekis tardyti žmones. Tardymo metu reikės įsiklausyti ne į tai, ką žmogus pasakoja, bet ir stebėti kaip jis elgiasi. Po to, kai jis atsakys į Tavo klausimą, turėsi nuspręsti, ar tas žmogus sako tiesą, kažką slepia ar tiesiai į akis meluoja. Jeigu ką nors apkaltinsi melavimu, turėsi pateikti įrodymų. Vienais atvejais galima vien iš veido pasakyti, kad žmogus meluoja, kitomis aplinkybėmis reikia atsiversti savo virtualią užrašų knygutę ir pažiūrėti, ar apklausiamojo pateikiama informacija neprasilenkia su realybe. Progresuojant „L.A. Noire“ bus vis sunkiau suprasti, kada žmogus meluoja,o ir žinant kad meluoja, pateikti svarių įrodymų.
Yra plačiai paplitusi nuomonė, kad „L.A. Noire“ yra daug mąstymo reikalaujantis žaidimas, ypatingai priešpastatant jį įvairioms tiesinėms šaudyklėms ir veiksmo žaidimams. Teisybės dėlei atskleisiu, kad tai nėra visiška tiesa. „L.A. Noire“ yra labai lengvas ir daug mąstymo nereikalaujantis žaidimas. Sprendžiant bylą labai sunku pakliūti į aklavietę ir nežinoti ką daryti toliau. Jei nepatingėsi išvaikščioti nusikaltimo vietą, tikrai susirinksi visus būtinus įkalčius ir nuorodas, kur reikia keliauti toliau. Jeigu ko nors labai svarbaus nepastebėsi, partneris pasakys kokią nors užuominą. Tardant leidžiama labai daug kartų suklysti. Be to, dar yra vadinamieji intuicijos taškai, kuriuos žaidėjas gauna keldamas savo veikėjo lygį ir teisingai nuspręsdamas ar įtariamasis sako tiesą. Už tuos taškus galima nusipirkti tris pagalbas: vieno neteisingo atsakymo iš trijų panaikinimą, statistiką, rodančią kurį atsakymą dažniausiai rinkosi kiti žaidėjai ir informaciją apie visus įmanomus bylos įkalčius.
Kad ir kaip nesisektų žaisti, bylą galiausiai vistiek išspręsi. Žaidžiant labai prastai (praleidžiant kai kuriuos įkalčius, prastai kamantinėjant liudininkus ir įtariamuosius) byla tiesiog trunka ilgiau, nes reikia po kelis kartus grįžti pas įtariamuosius ir surinkus bent minimalų įrodymų skaičių pateikti jiems kaltinimus. Dar retkarčiais pasitaiko galvosūkių. Jie nėra sunkus, nieko panašaus į tuos, kuriuos, pavyzdžiui, galima sutikti „Silent Hill“ žaidimuose. „L.A. Noire“ galvosūkiai yra trumpi ir smagūs mini žaidimai, paįvairinantys įkalčių rankiojimą.
O kur gi visas veiksmas? Norėdama sukurti žaidimą, kuris būtų kaip įmanoma panašesnis į filmą, „Team Bondi“ turėjo kiek apkarpyti veiksmo scenas. Jų „L.A. Noire“ yra nedaug ir jos padarytos perdaug nesistengiant. Bus epizodų, kada reikės šaudytis „Grand Theft Auto IV“ ar „Red Dead Redemption“ stiliaus kovose, bet jie labai trumpi. „L.A. Noire“ valdymas nerangus ir sudėtinga greitose scenose laviruoti nuo priedangos prie priedangos. Priešų ir kolegų dirbtinis intelektas žemo lygio ir labai glumina, kai jie atrodydami ir judėdami taip tikroviškai elgiasi neišpasakytai kvailai.
Atsainų „Team Bondi“ požiūrį į veiksmo scenas gerai įrodo faktas, kad jas galima visai praleisti. Jegu porą kartų iš eilės pralaimėsi, bus pasiūlyti tiesiog žaidimą tęsti iš karto po tos įkyrios veiksmo scenos. Kita vertus, „Team Bondi“ labai rimtai žiūri į „L.A. Noire“ siužetą, todėl didžiosios dalies vaizdo intarpų negalima prasukti, net juos ir žiūrint šimtąjį kartą.
Šaudymas ir priešų vaikymasis automobiliais dar visai nieko, bet man savaime nesuprantama, ką sau galvojo „Team Bondi“ į „L.A. Noire“ įdėdama tokius epizodus, kur reikia eiti link milžiniško sietyno balansuojant ant geležinės grandinės arba kai teko išsilaikyti ant griūnančios platformos filmavimo aikštelėje. „L.A. Noire“ daug ko atsisako norėdamas būti filmu, bet iš kitos pusės, jis pasižymi tokiais elementais, kurie nedera prie viso likusio žaidimo tono ir tik griauna iliuziją, kad žiūri noire stiliaus filmą.
Jei vis tik Tau nepatinka tyrinėti įkalčių, klausytis ilgų pokalbių, spręsti galvosūkius ir skaityti užrašus – „L.A. Noire“ tikrai ne Tau. Būtent tai yra stipriausi žaidimo elementai, kurie labai greitai įtraukia ir priverčia pasijusti tikru 1947-tųjų Los Andželo detektyvu. Antra vertus, veiksmo mėgėjams yra paliktos papildomos užduotys. Važinėjant po Los Andželą gali gauti iškvietimą į su siužetu nesusijusias vietas. Per papildomas užduotis reikia nemažai muštis, šaudytis ir persekioti nusikaltėlius. Šalutinių misijų yra 40. Visų jų scenarijai yra skirtingi: tai ką nors apiplėšė, tai kažkoks keistas tipas trinasi prie automobilių, tai kas nors bando apvogti banką ir t.t. Nors ir scenarijai skirtingi, kiekvienoje papildomoje misijoje reikia elgtis panašiai, ypač dažnai ką nors vytis automobiliu.
„L.A. Noire“ tikrai nėra panašus į „Grand Theft Auto“ žaidimus. Los Andželas, kaip kad buvo „Mafia II“ Empire miestas, tėra tik Cole Phelps istorijos scena, o ne papildomas veikėjas. Kad ir kaip „Team Bondi“ stengėsi tikroviškai atkurti tų laikų Los Andželą jis atrodo tuštesnis, nykesnis ir butaforiškensi net labiau už Empire miestą.
Įveikęs „L.A. Noire“ netgi padariau išvadą, kad ateityje visi žaidimai turėsi „sandbox“ stiliaus žemėlapius. Tai taps standartu. Nes „L.A. Noire“ galėjo pilnai tapti linijiniu žaidimu. Tokiu žaidimą padaryt galima netgi ir pačiam: tereikia praleidinėti keliones automobiliu ir atsitiktinis stebėtojas pagalvos, kad „L.A. Noire“ yra tiesinis žaidimas su nedidelėmis, aptvertomis teritorijomis.
Iš pradžių „L.A. Noire“ versija skirta „Xbox 360“ išsiplėtė iki gigantiškos 6 DVD apimties. Galutinis „L.A. Noire“ variantas buvo suspaustas į tris diskus. Tie diskų skaičiai pernelyg daug nereiškia. „L.A. Noire“ yra daugiau tiesinis žaidimas, nei kiti leidžiami po „Rockstar“ vėliava, todėl jo trukmė siekia maždaug 20 valandų kartu su papildomomis užduotimis. Kaip tokio pobūdžio žaidimui tai yra tikrai daug. Ateityje žadama išleisti atsisiųsti papildomų nusikaltimų bylų.
„L.A. Noire“ yra kažkas naujo, originalaus ir kokybiško šiuolaikinių video žaidimų plejadoje. Bet jo skirtingai nei, sakykime, „Red Dead Redemption“ negaliu rekomenduoti visiškai visiems. „Red Dead Redemption“ ar „Grand Theft Auto IV“ Tu gali žaisti rimtai, gali žaisti kvailiodamas ir atsipalaidavęs. „L.A. Noire“ nėra toks lankstus. Jį reikia žaisti rimtai, susikaupus ir pasinėrus į noire stiliaus Los Andželo nusikaltėlių pasaulį. Tik tokiu būdu žaidėjas bus apdovanotas už „L.A. Noire“ įsigijimą.
Follow @Agnyz
22 Komentarai
Dejauas
mintis gal ir gera,bet labai jau pasikartojantis,visada zinai kur ziureti,jei tai lavonas,gali tik rankas galva ir kisenes apziuret,beje,bylos labai jau primityvios,tas pats per ta pati tik aktoriai kiti..zaisdamas jautiesi kad tave tiesiog laiko uz rankos,galvosukiai labai paprasti ir kitas dalykas,kam reikalingi visi tie pokalbiai,jei tavo pasirinkimas neturi jokios itakos zaidimo eigai,viena kart tave mala su sh,bet kitoj misijo giria kaip geriausia..nera jokio veiksmo,bylos ir galvosukiai elementarus,labai paprastas zaidimas,greiciau tai ne zaidimas,o interaktyvi knyga..
Almuts69
Visiskai sutinku su tavim. Be to neveltuj apzvalgoje raso „Nusikaltimas ir bausme“ tai sitame zaidime beto ir duagiau nieko nera ka veikti.