Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/02. Teksto autorius: Opis

Kartais žmogui reikia atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ir virtualioje realybėje sušaudyti keletą šimtų komunistų. Šio žmogiškojo fakto nepaneigsi, tad galima net ir nebandyti. Tokios džiugios minties vedinas ėmiausi žaidimo Rogue Warrior. Buvau girdėjęs begalę prastų atsiliepimų (be to, man Bethesda beveik niekada neimponavo), tačiau visgi nutariau, kad žaidimas, kuriame pagrindinį veikėją įgarsina Mickey Rourke, negali būti absoliučiai tragiškas. Deja, rūstus pasaulis ir vėl sudaužė mano optimizmą į šipulius.

Rogue Warrior valdai veteraną jūrų pėstininką Richardą Marcinko, kuris su dar dviem piktais pagyvenusiais dėdėmis išsiunčiamas į Šiaurės Korėją sužlugdyti balistinių raketų kontrabandos. Kaip ir priklauso, jau pačioje žaidimo pradžioje lieki vienas, todėl teks sunaikinti daugiau ar mažiau viską, kas priklauso Šiaurės Korėjos ginkluotosioms pajėgoms, o tuomet pėstute nukeliauti į Rusiją ir įrodyti, kad taip pat pasielgti gali ir dar kartelį.

3D Pacman

Pats žaidimas vyksta pagal paprastą „eik ir žudyk“ scenarijų. Per visą laiką Tau nė karto neteks: a) taupyti šovinių, b) pritaikyti ginklo situacijai, c) stengtis neatkreipti į save priešų dėmesio, žodžiu, MÀSTYTI. Negalėčiau išskirti nė vienos misijos: pirmoji lygiai tokia pati nesudėtinga, kaip paskutinė ar visos kitos, vykdomos pakeliui. Čia nesutiksi nė vieno išskirtinio priešo. Tiek rusai, tiek ir korėjiečiai kovoja tais pačiais ginklais ir naudoja tą pačią taktiką, kuri susideda iš trijų veiksmų: slėptis, laukti, kol priartėsi, šaudyti. Jei trokšti gražių vaizdo intarpų tarp misijų, teks nusivilti, mat nerasi nei gražių, nei negražių. Galų gale, jei tikiesi (kaip ir aš) peiliu nudurti CK sekretorių, teks nusivilti dar labiau.

Žaidimą lyg ir norėtųsi pavadinti labiau arkadine Project IGI versija, tačiau galų gale tai anaiptol neatskleistų šio gaminio tragizmo. Įsivaizduok 3D Pacman su barzda ir automatu ir daugiau ar mažiau suprasi Rogue Warrior esmę. Žemėlapiai beveik tokie pat sudėtingi, skirtumas tik tas, kad reikia nuspausti vieną kitą mygtuką ar užlipti kopėčiomis. Priešų intelektas skiriasi tik tuo, jog jie sugeba judėti ne tik į priekį, bet ir atgal! O pats „Pacmanas“ unikalus tuo, kad moka keiktis ne prasčiau už jūreivį. Beje, Marcinko pasisakymai yra ko gero labiausiai širdį džiuginanti Rogue Warrior dalis, gaila tik, kad po 15 minučių atsibosta, kaip ir nuostabiai brutalūs pribaigimo veiksmai.

Kaip paskutinį minusą norėjau įvardinti tai, kad nuo pradžių iki galo įveikti Rogue Warrior užima viso labo dvi valandas (neperdedu, gal net ir mažiau), tačiau viską įvertinęs galiu pasakyti, jog tai visgi greičiau žaidimo pliusas. Rogue Warrior siūlyčiau žaisti tik tokiu atveju, jei turi dvi valandas laisvo laiko ir dėl neaiškių priežasčių vienintelis alternatyvus to laiko praleidimo būdas — skaityti Rogue Warrior knygą, pagal kurią šis „perlas“ buvo išvemtas.