Nesuvokiamai daug ažiotažo prigeneravęs nuo 2009 metų kurtas žaidimas pagaliau jau čia ir visas jo sukeltas šurmulys per šią vasarą dingo kaip ašaros lietuje. Bet tai, ką „Watch_dogs“ visgi atsinešė su savimi ir ką kūrėjai per šį žaidimą perleido savo žaidėjams – neįkainojama. Žaidžiant neabejotinai jaučiasi, kaip prie jo sėdėję žmonės bandė per prievartą padaryti tai, ko dar niekas nebuvo padaręs ir nors priforsuotai – jiems pavyko.

Kaip nors atskirai pristatinėti „Watch_dogs“, manau, būtų kvaila. Tai jau – žaidimas-legenda, kurią vieni mato kaip tik trumpam suspindusią žvaigždę, kiti – kaip beskonį pirmą blyną, o treti žaidžia iki šiol. Kiekvienas su šiuo žaidimu turi individualų santykį, bet kaip ne tęsiniui „Watch_dogs“ skirtas dėmesys yra milžiniškas. Aš tik džiaugiuosi, kad kūrėjų pūstas burbulas apie žaidimą nedangsto nepabaigtų darbų ar nemaloniai plyno lauko. Ir dar man patiko tai, ko turbūt net nepastebėjo tie, kurie laukdami „Watch_dogs“ iš tikrųjų laukė ir norėjo GTA V: net pavienės naujojo „Ubisoft“ žaidimo dalys atrodo ir žaidžiasi lyg atskiri žaidimai.

Vertybės

Visi esminiai „Watch_Dogs“ istoriją varantys personažai yra asmenybės ir daugelis jų parodo ne vieną savo sluoksnį, kas šiaip gana reta trečio asmens veiksmo žaidimuose (atsiskleisti (arba išsiskleisti) tespėja vos pagrindinis herojus). Žinoma, šiuo atveju visų žaidimo veikėjų tarpusavio konfrontaciją bei neišvengiamą trintį išeskaluoja nedidelis, nors tyčinis auto įvykis: kažkas kėsinosi į Aideno Pearce gyvybę, tačiau kilusio incidento metu žūsta jo dukterėčia Lena. Po šio įvykio pagrindinis žaidimo veikėjas vis neatsisako savotiško, individualaus keršto minties, tuo pačiu dar labiau nei anksčiau bandydamas apsaugoti savo sesę Nikolę bei sūnėną Džeksoną. Tačiau idiliškam Aideno troškimui išsipildyti nevalia – iš netolimos praeities išniręs buvęs bendrininkas Demienas Brenksas prieš Aideno valią priverčia jį įsitraukti į užslėptą ir nuo visuomenės akių saugomą šešėlinę veiklą bei iš jos išpešti tai, kas patenkintų jo poreikius. Taip prasideda brutalios lenktynės su laiku ir skirtingas vertybes siekiančiais išsaugoti veikėjais. Finale viskas išsivysto į žaidimą, kuriame nelieka vietos nugalėtojams…

Asmenybės

Man „Watch_Dogs“ – vienų įsimintiniausių veikėjų kalvė. Be pakankamai išskirtinio Aideno Pearce, kuris puikiai atgaivina jau kiek įgrisusias pagrindinių veikėjų tendencijas, čia žaidėja pasitinka visa eilė charakteringų personažų. Pradėti vardinti norisi nuo hakerės Klaros (sužavėjo ne tik pati veikėja, bet ir įsimintinai išrašytas santykis tarp jos ir Aideno), to paties nenuspėjamo Damieno ir spalvingo, „Watch_Dogs“ kontekste šmaikščias situacijas sukeliančio Aideno partnerio Džordžio. Kiti personažai taip pat išsiskiria ir beveik apie kiekvieną vienaip ar kitaip galima rasti nemažą kiekį papildomos informacijos – apie ką iš dialogų ir vaizdo intarpų, o apie ką iš įvairių surinktų audio įrašų. Džiugina ir tai, kad šiame žaidime kiekvieno veikėjo arka yra užbaigiama, todėl perėjus visą „Watch_Dogs“ matytuose bei pažintuose personažus tikrai neliks neužpildytų skylių.

Miestas

Nors užduotys „Watch_Dogs“ pateikiamos žaidimų serijos GTA principu, t.y. nuvažiuok į tašką, aktyvuok naują misiją ir ją įvykdęs važiuok į kitą tašką, čia šis iki kaulų smegenų įsisenėjęs procesas taip nesijaučia grynai miesto dėka. Visas „Watch_Dogs“ yra dedikuotas vienam miestui – Čikagai, bet šio miesto, visame jo gražume ir detalume, pilnai pakanka tam, kad mėgautumeisi tiek jame vykstančiomis siužetinėmis misijomis, tiek laisvalaikiu, kurio, patikėk, Aidenui siūloma tikrai per akis. Ši, sakykime, virtuali kelionė į Čikagą patraukia ir tuo, kad tai gana kompaktiškas miestas, todėl jame smagu bei patogu keliauti tarp skirtingų vietų ar leisti laiką pasirinktose jo dalyse. Be to, žinant, ką Aidenas krečia vien su savo mobiliuoju telefonu, visa Čikaga žaidėjui tampa asmenine žaidimų aikštele, kurią tikrai greitai prisijaukini ir sunkiai paleidi – t.y. įsižaidus „Watch_Dogs“ pasidaro labai sunku iš šio miesto ištrūkti.

Ryšys

Neabejotinai viena svarbiausių „Watch_Dogs“ dalių – Čikagos valdymas per internetą, nes vienaip ar kitaip beveik viskas prie jo turi prieigą. Todėl realiai žaidime didžiausiu ginklu bei žaisliuku tampa išmanusis telefonas, kuris Aideno rankose virsta visuomenei ir visiems jo priešams pavojingu įrankiu. Žinoma, nepamanyk klaidingai – pistoletu ar kitais šaunamaisiais ginklais čia teks pleškinti taip ir tiek, kiek dar niekur neteko (žaidimas susišaudymų kiekiais drąsiai konkuruoja su žaidimų serijos „Max Payne“ dalimis), bet telefonas čia vis tiek išlieka pagrindiniu teisingumo rimbu. Galima sakyti, kad visa kontrolė pereina į Aideno rankas: gali stebėti kitų žmonių asmeninį gyvenimą, reguliuoti šviesoforų šviesas, o per jas – ir patį eismą, laisva valia sekti norimus asmenis per stebėjimo kameras persijungiant iš vienos prie kitos. Visos šios su ryšiu susijusios pramogos yra įvilktus į mini žaidimus, kurie bus dažni, bet įtraukiantys ir gana malonūs, todėl tik dar labiau didins azartiškumą žaidžiant. Kažkas buvo minėjęs, kad visi mini žaidimukai numažina gylį bei „Watch_Dogs“ mąstą – neva jis nebėra toks įspūdingas bei ambicingas, kai tų ambicijų įgyvendinimui pasirinktas vos toks apipavidalinimas, tačiau aš nesutikčiau, nes visi mini žaidimai ir ryšio pajautimas žaidime atlikti gana naujai ir patraukliai tiek naujajai kartai, tiek šiaip naujovių ištroškusiems žaidėjams.

Pagundos

Vykdant pagrindines misijas, beveik garantuoju, neišvengiamai teks nuklysti ar įsitraukti į tai, kas Čikagoje neprivaloma, bet masina ir vilioja. Tai yra visa gausybė šalutinių užduočių, kurių vienos įtrauks susišaudymus, kitos – detektyvinį darbą, o trečios, ketvirtos, penktos ir t.t. – dar kažką kardinaliai skirtingo nuo visos žaidimo veiklos. Akivaizdu, kad su šiuo žaidimu draugystė tęsis ištisas savaites, nes norint viską įveikti bei pamatyti (o to, patikėk, norėsis), teks praleisti ne vieną užsitęsusį pusdienį. Be to, visos „Watch_Dogs“ pagundos žaidėją vilioja ir dėl to, kad jos yra originalios arba visiškai netikėtos šio žaidimo kontekste – pavyzdžiui „šotų“ gėrimas. Taip pat šios visos veiklos savo ruožtu didina Čikagą – tai tikrai gyvas, veiklomis ir atrakcijomis pulsuojantis miestas, kuriam linksmybių prasme paprasčiausiai nėra pabaigos.

Driver

Vieną šalutinių veiklų aš tiesiog privalau išskirti atskira pastraipa, nes žaidžiant niekaip neapleido su ta veikla susijusi mintis. Esmė ta, kad „Watch_Dogs“ yra 40-ties užduočių serija, kurių metų vyksta viskas, kas susiję su automobiliais – jų pristatymas iš karšto taško A į tašką B, bėgimas nuo policijos ar kitokių persekiotojų, nuvairavimas automobilio per nustatytą laiką ir t.t. Bet žaidžiant apėmė jausmas, kad visos šios misijos yra tiesiog nauja, neįvardinta žaidimų serijos „Driver“ dalis, kurios „Ubisoft“, panašu, bent jau kol kas nesiruošia krutinti. Bet tiems, kas šios serijos žaidimų išsiilgę tiek, kiek aš, „Watch_Dogs“ yra tobula „Driver“ pamaina (o ypač tiems, kam patiko tiesiog pats pirmas „Driver“). Ir, žaidžiant konsole, absoliučiai nekliūna automobilių valdymas, kuris labai mėgstamas eskaluoti aptarinėjant žaidimo versiją, skirtą asmeniniams kompiuteriams. Pamąstymui: galbūt pultelis galėtų tapti išeitimi? Apskritai žaidime vairavimo yra per akis, bet jo tariamą (ar ir esamą) netobulumą tikrai stipriai maskuoja viskas, ką vairavimo metu gali daryti su aplinka – sprogstantys dujų vamzdynai po kelių, besikilnojantys tiltai, eismas ir t.t. Tai – jau visai kitoks žaismas, nes esame įpratę, todėl visa kita, natūralu, nublanksta. Vienok net ir čia neapleidžia jausmas, kad kūrėjai viską darė nenatūraliai forsuodami, nes jų užduotis buvo visų pirma ne gerai išdirbti tai, kas dar nematyta ir negirdėta, o padaryti būtinai kuo naujau, netikėčiau ir moderniau.

PS4

Žaidimą pasitaikė progą išbandyti bei įveikti žaidžiant būtent naujos kartos konsole, „PlayStation 4“, bet, turiu pripažinti, slapta pavydėjau keliems draugams, kurie paraleliai žaidė asmeniniais kompiuteriais. Vėliau, žinoma, tas jausmas nuslopo, nes pats žaidimas įtraukė, bet kalbu grynai per „Watch_Dogs“ grafikos bei veikimo prizmę. Kita vertus asmeniškai man po kokio „Infamous: Second Son“ grafiškai „Watch_Dogs“ atrodė silpniau, bet apie tai („Watch_Dogs“) grafika jau daug ir visokiom progom kalbėta, todėl neapsistosiu. Galiu pasakyti tik, kad nepaisant įvairių (didesnių ar mažesnių) nusivylimų, atrodo šis žaidimas gražiai ir kuo daugiau žaidi, tuo gražiau ir maloniau jis ima atrodyti. Bet kad „Xbox360“ ar „PlayStation 3“ konsolių turėtojai žaisdami savo konsolėms skirtas versijas kažką prarastų – teigti nedrįsčiau. Bet šių naujos ir senesnės kartos konsolių skirtumai kalbant apie vaizdą ir grafiką artimi tiems, kurie buvo skirtingoms plaftormoms skirtose „Assassin`s Creed IV: Black Flag“ versijose. Rašau tai pamatavęs iš akies.

Fonas

Žaidimą lydintis garso takelis parinktas negailint dainų atrinkimui nei laiko, nei pinigų (ar bent taip atrodo žaidžiant), tačiau gana keistas dainų pasirinkimas važiuojant automobiliu. Bet labiausiai erzina tai, prie ko pripratau žaisdamas GTA V arba žaidimų serijos „Saint`s Row“ žaidimus – išlipus iš automobilio ir po kelių akimirkų vėl įlipus (galbūt man reikėjo tik susirinkti tai, ką žaidimuose paprastai tenka rinkti…) skamba ta pati daina, kurios klausei prieš tai. O štai „Watch_Dogs“, nors mašina ta pati ir stotis ta pati, įsijungia visiškai nauja daina. Tai kartais varė į neviltį, bet pripranti, žmogus, prie visko.

Tęsinys

Kad ir ką besuoktų „Ubisoft“, tęsinys, panašu, bus. Tuo suabejoti neleidžia labai jau filmą „Baudėjas“ (2004 metų) primenanti pabaiga ir kelios kitos atsargios detalės. Bet net ir numanant galimo tęsinio gaires ar veikėjus, ši, pirmoji „Watch_Dogs“ dalis baigiasi gražiai, visi veikėjai, siužetas, maži papildomi siužetai ir personažų garso įrašai apsijungia į darnią visumą, todėl pabaigus žaidimą lieka pilnatvės jausmas, kurio šiaip šiais laikais pritrūksta ne vienas žaidimas. Ar tai keičia faktą, kad kūrėjai, panašu, su šiuo žaidimu gerokai forsavo? Ne. Bet ar net forsuojant jiems išėjo geras, kokybiškas (turinio prasme) ir vertas dėmesio žaidimas? Tikrai taip.