Jei prisėstume ir pagalvotume, kas įkvepia žaidimų kūrybą, pirmiausiai pamatytume, jog didžioji dalis remiasi garsiomis frančizėmis, („Warhammer“, „Star Wars“, „Alien“, ar „Predator“), knygomis („Metro2033“, „The Witcher“, „The Howler“) arba kiek retesniais atvejais, filmais. Aišku, daugelis filmų, pagal kuriuos sukuriamas žaidimas vis tiek priklauso arba garsioms frančizėms, arba knygoms, todėl juos galima priskirti prie to pačio, pagal frančizes kuriamo tipo. Todėl, kaip tuose rusišką įgarsinimą turinčiuose filmuose, „games.lt pictures predstavliaet, a review of „Rest in Peace Department: the game“. O lietuviškai, tiesiog „RIPD: the game“- žaidimas pagal filmą, kuris buvo sukurtas remiantis komiksu. Įdomiausia tai, jog šis žaidimas buvo išleistas kartu su filmo premjera, lyg savotiškas preliudas, arba desertas tiems, kuriems neužteko pačio filmo. Kadangi Lietuvoje viskas stringa, t.y, apie filmą negirdėt anei menkiausio pirstelėjimo, pabandysiu papasakot, ką gi pats supratau iš „youtubėje“ rasto treilerio, minutės trukmės žaidimo antro ir greito akių užmetimo į „wikipedijos“ puslapį.

Tataigi. Filme veiksmas sukasi apie vienos misijos metu mirusį pareigūną, kuris buvo perkeltas į dangų, kovoti su visokiais mirti atsisakančiais zombiais („deados“). Aišku, zombių labai daug, todėl jis paskiriamas kaip pagalbinis, jau seniai tuo reikalu užsiimančiam maršalui, savo pareigas atliekančiam nuo 1800 metų. Trumpiau tariant, filmas atrodo lyg „apsirūkęs Starskis ir Hačas“, su savotiškais „Vyrai Juodais Drabužiais“ elementais. Arba tiesiog eilinis „buddy-cop“ filmas.

Kaip ir visuose „buddy-cop“ filmuose, herojai vieni dažniausiai veikia retai. Juk dviese žymiai smagiau. Ši bendradarbiavimo-bičiulystės dvasia kuo puikiausiai perkeliama ir į pati žaidimą, o tai reiškia vieną: „co-op“. Aišku, galima žaisti ir vienam, bet dviese įdomiau, smagiau, linksmiau, greičiau ir lengviau. Ir dar tas jausmas, kuomet nušauni iš nugaros draugą užpuolusį priešą.

Kaip ir filme, čia žaidėjai perims dviejų pagrindinių veikėjų valdymą ir, pridengdami vienas kito šikną, spardys suzombėjusius numirėlius. Aišku, pirmiausiai šiuos reiks apginkluoti. O arsenalas tikrai nemažas. Čia rasime paprastą „glock‘ą“, harpūnų šaudyklę, dviejų rūšių vinčesterius, „dramblį“, granatų „laistytuvą“, stympankinius „UZI“ ir „Schmeisser“ variantus, bei bananą ir plaukų džiovintuv..KÀ?? Atsižvelgiant į pastarųjų kainą, pastarieji skirti tik grynam pasilinksminimui, kuomet žaidime nebėra ką veikti, tad „nušauti priešą bananu“ idėja skamba gana juokingai. Tačiau ar tikrai to reikėjo? Gal geriau tokius dalykus palikti visokiems, nesąmonėms daryti skirtiems žaidimams, kaip „Garry‘s Mod“, ar „Team Fortress“.

Kalbant apie pačias ginklų kainas, matyt siekdami ilgiau išlaikyti žaidėjus, kūrėjai kainas užkėlė iš peties, todėl susipirkti visus ginklus tikrai užtruks. Ką jau bekalbėti apie 250000 kainuojantį bananą, kuomet brangiausias „normalus“ ginklas tekainuoja 12000. Negana to, kiekvieną ginklą (išskyrus bananą ir plaukų džiovintuvą), galima tris kartus visapusiškai patobulinti. Aišku, už didesnę kainą, nei ginklas buvo pirktas.
Lyg savotiška duoklė senosioms šaudyklėms, veikėjai gali turėti ir mini-arsenalą, skirtą įvairiems gyvybės atstatantiem dalykam, ar kitaip pagelbėjantiem žaidimo metu.

Prieš pradedant žaidimą, įvesta įdomi rungčių sistema (panašiai kaip Legolasas ir Gimlis varžėsi, kuris nukirs daugiau orkų). Nors rungtys yra labai paprastos, reikalaujančios užmušti daugiau priešų, daugiau kartų pataikyti į galvą, ar tiesiog nemirti, bet suteikia papildomos motyvacijos stengtis. Keista pasirodė dvikovos rungtis, kurioje į partnerį, užteko pataikyti vos kelis kartus, kuomet priešams reikdavo „sušerti“ ir po pusę apkabos.

Žaidime veiksmas vyksta vienoje iš kelių galimų vietovių: „Antano“ fabrikėlyje, bibliotekoje, metro, saugykloje, naktiniame mieste ir t.t. Nors zonos nėra labai didelės, tačiau pakankamai detalios, pilnos įvairiausių perėjimų, ar kitokių, žaidimo metu praverčiančių užkampių. Šios zonos taip pat yra pusiau interaktyvios. Kuomet draugas, „miniguno“ švinu aplaistęs skulptūrą nusistebėjo, kodėl ši nesubyrėjo į gabalus, aš taip pat nustebau, kuomet nuo į stovėjusią statinę paleisto šūvio ši sprogo, ar kuomet, nuo priešo šaudymo į šalį nuvirto dėžės, už kurių slėpiausi. Be šių interaktyvių dalykų zonos būtų visai negyvos ir nuobodžios.

Na, o „šaudymas ir gaudymas“ – taip pat, kaip ir visuose šaudykliniuose žaidimuose, su keletu smulkučių išimčių. (veikėjas valdomas WASD klavišais, R mygtukas užtaiso, vienas klavišas šaudo, antras priartina, ratukas keičia ginklus ir t.t.). Kiek nustebino veikėjų gebėjimas sprintuoti ar vartytis į šonus, lyg šie būtų ką tik apsilankę „Dark Souls“ pasaulyje. Keisčiausia, jog tai jie gali daryti be jokio nuovargio (Matyt todėl, kad realiai jie yra mirę?) Visgi, šie veiksmai žaidimui suteikia tą veiksmo filmų pojūtį, kuomet herojus tiesiog neria pasislėpti, nuo kulkų audros.

Žaidžiant sudėtingesniuose, nei „easy“ rėžimuose (čia sudėtingumo lygiai pavadinti pagal aštrumo laipsnius: mild, spicy ir hot), pastoviai truks kulkų, todėl veikėjai moka tiek spardytis, tiek mojuoti kumščiais. Kartais atrodo, jog tai jiems sekasi geriau, nei šaudyti iš ginklų. Taip pat pasirodė keista, jog laikant ištobulintą ginklą, kumščiai darys daugiau žalos, nei smūgiuojant neištobulintu, tačiau kurio daroma žala bendrai yra didesnė.

Aišku, žaidime visuomet galima vaidinti „Berserko“ „Gatsą“, pulti į minią ir bandyti visus iki vieno pasmaugti savomis rankomis, tačiau tokia drąsa teves į greitą mirtį. Apskritai, žaidime galioja viena taisyklė – „Nesirauk. Slėpkis už kampo“. Tai yra lyg ir savotiškas „exploitas“, nes priešai negalės pataikyti, atbėgs po keletą, o didesnieji tiesiog užstrigs.

Kalbant apie pačius priešus, pirmiausiai į akis krentą ganėtinai aukštas AI – kaip jie puikiai išvenginėja kulkų, o pribėgus prie valdančių ilgiau užsitaisančius ginklus, jie išsitrauks turinčius spartesnį šaudymą. Kad priešai nebūtų visiškai nuobodūs, priešai taip pat valdo skirtingus ginklus. Kiti, dargi, kaip skydus pasiima automobilių dureles, arba laksto iš paskos ir gydo saviškius. Visai kaip „Team Fortress“. Dar didesnę įvairovę atneša kiekvienoje bangoje pasirodantys mini bosai ir pačioje pabaigoje išlendantis pats pikčiausias iš visų. Tiek vieni, tiek kiti kartais su savimi tamposi „miniguną“, kurį vėliau galima nusavinti. Tačiau čia iškyla klausimas – o kodėl negalima nusavinti kitų priešų naudojamų ginklų, ar automobilio durelių?

Žaidimo metu neišvengiamai teks mirti. Keisčiausia (ir pikčiausia) tai, jog nerodomo gyvybės taškai – apie artėjančią mirtį praneša tik papilkėjęs fonas. Laimei, tie nematomi taškai palaipsniui atsistato, o numirus visuomet gali padėti draugas.

Bešaudant priešus, taip pat galima vykdyti ir įvairias netikėtai pasirodančias šalutines užduotis, kaip per tam tikrą laiką užmušti nustatytą kiekį priešų, ar tą raundą išlikti gyvam.

Su priešais susidoroti padeda ir žaidimo eigoje užsikraunantys specialūs veiksmai, kurių viso yra 6. Pats paprasčiausias pagydo, vidurinysis pastato šaudantį bokštelį (vėlgi, visai kaip „Team Fortress“ inžinierius), o paskutinis atlieka magišką „AOE“ ataką, visus priešus perveriančią iš po žemės išlindusiais lediniais spygliais.

Atskirai reikia pakalbėti apie žaidimo techninę pusė. Didžiausią pliusą suteikia gera optimizacija – žaidimas veikia be priekaištų ir, priešingai savo „inde“ kategorijos kolegoms, nepasižymi nei šokinėjančiu „fps“, nei kaistančiais kompiuterio viduriais. Tiesa, labai nepatiko priverstini pačio žaidimo krovimo langai, o pirmą kartą susidūriau su netikėtais užstrigimais.

Ir visgi, nepaisant visų papildomų veikslų ar bandytų suteikti paįvairinimų, žaidimas yra labai monotoniškas, todėl žaisti ilgiau nei vieną ar du mačus tiesiog nesinori. Užtat, tie vienas ar du mačai būna ganėtinai smagūs.

Štai, ką apie šį žaidimą mano, mano „buddy-cop’u“ buvęs „Games.lt“ komandos narys Hoonablee:

„The Game“. Šie žodžiai, esantys pagal filmus ar (komiksų) knygas sukurtų žaidimų pavadinimuose, visada neša nelaimes tiek žaidimo kūrėjams, tiek patiems žaidėjams arba, tiksliau, jų prarastiems pinigams – tą žinojau jau po kelerių metų draugavimo su kompiuteriniais žaidimais. Aišku, ne visi jie yra nepasisekę. Kaip pavyzdį galime paimti labai sėkmingą ir iki šiol besitęsiančią Betmeno žaidimų seriją („Batman Arkham Asylum“, „Batman Arkham City“ ir šiuo metu kuriamas trečiasis žaidimas – „Batman Arkham Origins“), kuri jai kuriančiai kompanijai uždirbo daug pinigų ir žaidėjams pristatė tai, ko jie jau seniai laukė šio veikėjo žaidimuose. Kitaip sakant – ir kine, ir žaidimuose „Tamsos riteriui“ sekasi puikiai! Priešingas likimas ištiko „Old School Games“ studiją su „Rest In Peace Department“ (toliau – tiesiog „RIPD“) filmo, sukurto pagal komiksą, perkėlimu į kompiuterinių žaidimų pasaulį. Visai kaip ir filmas, žaidimas nugrimzdo į prastų įvertinimų bei nesiliaujančios kritikos liūną. Kodėl? Tam yra kelios priežastys. Skaitykite toliau ir sužinosite, kodėl šis žaidimas neturėtų atsirasti jūsų kolekcijoje…

Kadangi „RIPD“ skirtas būtent dviem žaidėjams, co-op turėtų būti žaidimo stiprioji pusė. Bet, kad ir kaip bebūtų gaila, komandinio darbo šiame policijos „košmare“ beveik nėra. Gali prikelti sužeistą draugą, naudojantis tam tikra magija jį pagydyti ir viskas! Tai ne koks „Orcs Must Die 2!“, kuriame be savo bendražygio nepereisi net pirmųjų lygių… Ne, šis žaidimas iš tavęs nereikalauja bendradarbiauti, nes viską gali padaryti ir vienas, jei tik, aišku, sugebėsi: neišsenkančios amunicijos rasi dėžėse, kurios mėtose keliose pasirinkto lygmens vietose, pasigydyti gali ir pats, o priešai normalaus sudėtingumo lygyje yra įveikiami, bet ne taip ir paprastai. Žaidžiant sunkiausio sudėtingumo lygyje netgi mums abiems susižaidžiant nepavyko išgyventi iki trečios bangos (kurių, iš viso, yra penkios) – greitai buvome įveikti ir nusprendėme, jog „Medium“ yra pats tas šio žaidimo naujokams.

O dabar trumpai apie priešus. Jų yra keli tipai: bėgantys į tave ir žalojantys iš arti, šaudantys iš artimųjų (šratinis šautuvas, automatas) arba tolimųjų ginklų (snaiperis), pagydantys saviškius (jie moka teleportuotis iš vienos vietos į kitą!) ir mini bosai – dideli, steroidų persivalgę raumenų kalnai, rankose laikantys šešiavamzdį arba stulpą. Aišku, tik trys skirtingi pagrindinių priešų tipai yra šiek tiek per mažai žaidimui, kainuojančiam virš 30Lt, bet yra viena paguoda – kiekviena priešo rūšis turi po dvi skirtingas išvaizdas, o gal net ir po tris? Tiksliai pasakyt neina, nes „RIPD“ priešai yra padaryti labai greiti (išskyrus į „Hulk‘ą“ panašius mini bosus) ir per tą chaosą neina susigaudyt, į ką tu šaudai. Dauguma blogiukų moka šokinėti į šonus ir taip išvengti kulkų – visai kaip ir žaidėjai. Problema ta, kad kompiuterio valdomi blogiukai tai daro geriau nei patys žaidėjai! Jie tokie greiti, jog kartais atrodo, kad tu loši prieš tikrus žmones ir vienintelis būdas į kažką pataikyti yra šaudyti tada, kai jie tave puola grupelėmis. Šaudyti į vieną taikinį yra laiko gaišimas…

Beje, kiekvienas žaidėjas moka penkias magijas: pasigydyti save ir bendražygį; kelioms sekundėms surakinti prieš tave esančius priešus; trumpam pastatyti automatiškai į visus blogiečius šaudantį bokštelį, kas šiame žaidime man labiausiai pravertė; palikti savo netikrą kopiją ir kelioms akimirkoms tapti nematomu; ir paskutinis, bet ne toks ir geras triukas – aplinkui save iš žemės iškviesti ledo spyglius, kurie perduria šalia tavęs esančius priešus. Šios magijos tėra tik monotoniškumo paįvairinimas, kaip ir iššūkiai, kurie atsiranda viduryje kovos įkarščio (užimk tą vietą per tiek laiko, surink tiek kaukolyčių per šitiek laiko ir t.t.). Vienintelis mane nustebinęs dalykas buvo „susilažinimai“ (angl. Bets). Prieš pat prasidedant žaidimui tu su savo partneriu išsirenkat, kokių norit lažybų: kas daugiau nušaus priešų, padarys „headshot‘ų“ ar išliks ilgiau gyvas. Ši žaidimo dalis mums abiems patiko – juk pasivaržyti mėgsta visi!

Jei ne didelis ginklų pasirinkimas (prieš priešus galite kovoti ir bananu! Ne, ne policininkų kaulus laužančiu bananu, o valgomu!) ir lažybos, šis žaidimas būtų tik trečiojo asmens „betvarkė“. Šaudymo mechanika paprasta, o ir ginklų pojūtis lyg plastmasinių. Jeigu atsuktumėm laiką atgal, dar prieš pasirodant vienam iš geriausių trečiojo asmens žaidimų „Gears of War“, „RIPD“ bent būtų turėjęs, ką parodyti. Su tokiomis grafikomis, keliais skirtingais lygiais ir neįspūdinga garso kokybe tapo aišku, kodėl šio žaidimo niekas neperka. Ką aš noriu pasakyti yra tai, jog jeigu turi bendramintį draugą ir neturi kur dėti pinigų – gali ir įsigyti šį žaidimą, bet tik pirmosios kelios valandos jums suteiks šiek tiek džiaugsmo, o visa kita greitai atsibos. Priešingu atveju – net nebandyk pirkti šio žaidimo…