Aš gerbiu „Team Meat“ ir jų kurtus žaidimus. Ši studija yra sudaryta iš dviejų nepriklausomų kūrėjų, kuriuos sieja vienintelė aistra – kurti žaidimus, kurie patinka jiems. Pirmasis šių dviejų bičiulių kartu sukurtas žaidimas yra nemokamas, internete nesunkiai randamas „Flash“ pagrindu sukurtas platformeris, pavadinimu „Meat Boy“. Galiu drąsiai teigti, jog kūrėjai tokios šio žaidimo sėkmės tikrai nesitikėjo. Žaidimas tapo internetiniu hitu, o jo kūrėjai buvo pastūmėti sukurti tęsinį. Taip dienos šviesą išvydo ir „Super Meat Boy“, kuris žodį „platformeris“ iškelia į naujas, sunkiai pasiekiamas kitiems aukštumas. Dėde santechnike, kelkis iš sosto. Ateina naujas karalius.

Asmeniškai, “Super Meat Boy” aš jau karūnavau geriausiu 2D platformeriu, kuris išvydo dienos šviesą. Šioje apžvalgoje pabandysiu jums įrodyti, kodėl šis kepsnys yra geresnis už dėdę Marijų.

Faktai

Super Kepsnio istorija yra patrauklesnė. Tačiau pripažįstu, jog “Super Meat Boy” istorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nukopijuota nuo “Super Mario” žaidimų. Čia, kaip ir santechniko žaidimuose, pagrindinio veikėjo mylimąją pagrobia piktasis nedorėlis ir gerajam herojui reikia išgelbėti savo gyvenimo meilę pasitelkiant akrobatinius triukus, vikrumą ir greitą mąstyseną. Tačiau po šiuo gana paprastu fasadu slepiasi gili, už širdies griebianti istorija apie atstumtą Vaisių “sloinike” bei jo pastangas pagrobti Mėsiaus merginą – Pleistrytę. Jis pagrobia ją. Tačiau Mėsius nenori, kad taip atsitiktų, ir puola gelbėti Pleistrytę iš atstumtojo Vaisiaus glėbio. Šioje ilgoje kelionėje link mylimosios mums teks prasibrauti pro tankų mišką, baugią ligoninę, sūrią druskos gamyklą ir kitas vietoves.

Super Mėsius yra kupinas slaptų vietelių, lygių ir veikėjų. Tikrai taip. Atkaklūs žaidėjai gali rasti daugybę slaptų dalykėlių: veikėjai, išskirtinio stiliaus lygiai, lygiuose išbarstytus pleistriukus, kurie padeda atrakinti veikėjus (jie turi savas įpatingas savybes, tačiau apie tai kiek vėliau) ir daug daugiau. Tačiau reikia nepamiršti ir paslaptingų ir labai labai intriguojančių „keistųjų“ zonų, kurios atsiranda netikėčiausiose vietose netikėčiausiu metu. Perfekcionistams veiklos pabaigus žaidimą tikrai netrūks, kadangi atrakinti visus veikėjus reikės gana nemažai paprakaituoti renkant pleistriukus ar braunantis per lygius. Veikėjai šiame žaidime yra pasiskolinti iš kitų nepriklausomų kūrėjų sukurtų žaidimų. Galime rasti „Minecraft“ vaikiną, „Gish“ juodąjį rutulį, „Half-Life 2“ „headcrab“ ateivį ir daugybę kitų, spalvingų veikėjų. Vieni sugebės sklandyti ore, kiti prilipti prie sienų ar jas griauti. Veikėjai šiame žaidime yra savotiškas papildymas, kuris kiekvieną lygį gali paversti visiškai kitokiu.

Super Steikas yra drūtesnis. Šiame žaidime randame apie 400 lygių, o kūrėjų pridėta galimybė žaisti ir kurti savus bei kitų sukurtus lygius praplečia šį skaičių iki begalybės. “Team Meat” sukurti lygiai yra labai labai sunkūs. Dievaži, tokie sunkūs, jog gali įvaryti beviltiškumo jausmą ir pačiam atkakliausiam žaidėjui. Keletos lygių sudėtingumas man pakišo vieną idėją – panaudoti juos kaip auklėjimo priemonę. Tačiau dabar ne apie tai. Kuo šie lygiai yra tokie sunkūs? Įsivaizduokite šiuos dalykus: pjūklai, švirkštai, druska, robotai, raketsvaidžiai, lazeriai, bedugnės ir lavos duobės, kurios nužudo vos prisilietus ar nukritus. Tada pridėkite šiuos dalykus prie lygių, kurie reikalauja preciziško tikslumo. Štai jums ir fobijas keliantis žaidimas, kuris nepaleidžia ir reikalauja kad jį užbaigtum visu 100 procentų. Jei pasiryši tai padaryti, pasiruošk gerą cisterną kavos, užkandžių keletai mėnesių, atsisveikink su drauge ar mylimąja, giminaičiais, tėvais, augintinius atiduok jiems ir užsidaryk kambaryje. Sėkmės. Jos tau prireiks.

Apskritai, visas „Super Meat Boy“ branduolys yra valdymas ir jo mechanika. Meskite į sieną santechniką ir mėsos gabalą. Skirtumas akivaizdus – mėsos gabalas lėtai slys sienos paviršiumi, o santechnikas nukris lyg obuolys nuo obels. Mėsius klauso kiekvienos mūsų komandos – slysta sienomis, sugeba užšokti ant “kapeikos” dydžio platformos, gali bėgti žaibišku greičiu ir sustoti at tos pačios “kapeikos”. Santechnikas to niekada nepadarytų. Faktas kaip blynas. Be to, mūsų Mėsius sugeba pilotuoti save ore kaip koks erelis.

Žaidimas yra labai sklandus. Neįtikėtinai sklandus. Šoki per milžinišką prarają, nepataikai, tekšt ir stovi lygio pradžioje. Jei taip išsitėkšit ir milijoną sykių – vis tiek atsirandi lygio pradžioje. Štai taip. Viso gero gyvybių matuokliai ir skaičiuokliai, susitiksime prarajos dugne. Perėjus lygį kuriame buvo daugybė “tekšt”, galėsime pasigrožėti mūsų sukurta mėsainių armija, kuri pakartos visus tavo žingsnius. O, kad matytumėte kaip atrodo mėsos banga, mirus daugiau nei kelis šimtus sykių… Simfonija mazochistams. Tikra tiesa.

Super Bifštekso apipavidalinimas yra daug patrauklesnis. Tiesa, šį punktą piktaveidis kritikas gali paneigti vienu sakiniu – „Super Meat Boy“ yra suaugusiems. Tikrai taip. Šis žaidimas nebijo kiek tamsesnių „Happy Three Friends“ tipo scenų, juodojo humoro. Vieną akimirką braunamės pro mišką, kur voveraitės ramiai renka riešutukus, kitą akimirką stebime animacinį intarpą, kuriame stambiu planu yra nukertama tos pačios voveraitės galva. Juoda. Tačiau juokinga. Laikykite mane bjauriu žmogumi, tačiau žaidžiant ir jaučiant žaidimo atmosferą, tai atrodo labai juokinga. Ir visa tai įvyksta per pirmąjį žaidimo pusvalandį. Keliaujant tolyn susidūriau su demonu ir… Na, bosai šiame žaidime yra tokie įspūdingi, jog nenorėčiau jų atskleisti nežaidusiems. Tačiau žaidusieji manau sutiks, jog jie yra tikrai įspūdingi ir labai sudėtingi.

Muzika? Ne, menas

Jaučiu tvinksėjimą smilkinyje rašydamas šią pastraipą, nes muzika žaidimuose man yra labai svarbus komponentas. „SMB“ muzika yra geriausia, kas buvo panaudota tokio tipo žaidimuose per paskutinius (mažiausiai) penkiolika metų. Aš tikrai ne hiperbolizuoju. 8-bit‘ų tipo muzika puikiai tinka prie žaidimo stiliaus, tempo ir net istorijos. Kiekviena nata susiderina su širdies dūžiu ir kūną užlieja adrenalino pliūpsnis. Žinote, tai toks pliūpsnis, kai esi maksimaliai susitelkęs į žaidimą, ir atrodo niekas aplink neegzistuoja. Tai savotiška ambrozija ausims. Tokią muziką įsikėli į telefoną kaip skambučio garsą, pasiimi kitą telefoną kartu, ir eidamas per miestą skambinėji. Tam, kad visi išgirstų tavo skambutį.

Nostalgijos auka

Tiesą sakant, rinktis tarp šių dviejų žaidimų (taip, Mario žaidimų yra DAUG daugiau, tačiau aš juos laikau kaip vienalįčiu žaidimu) negalima ir to nereikėtų daryti. Kiekvienas žaidėjas šiuos du žaidimus žaidė ar žais, ir prisimins juos su nostalgija. Aš su nostalgija prisimenu kaip savo „Super Nintendo“ konsole žaisdavau „Super Mario Bros.“, o po keletos metų su nostalgija prisiminsiu kaip su savo super kompiuteriu žaidžiau „Super Meat Boy“. Ir tai yra gerai. Tai pasiekti ir yra skirti žaidimai. Mano nematomoje žaidėjo kortelėje yra įrašas, kuris reiškia, jog žaidimas man patiks, jei sugebės sukelti nostalgiją. SMB nostalgiją man sukėlė lygiai taip, kaip ją sukėlė prieš kiekvienas Kalėdas peržiūrimi „Vienas namuose“ filmai. Ir tai man patinka. Be nostalgijos gyvenimas būtų nuobuodesnis.

P.S.: Kaip kolega Artojas minėjo savo super apžvalgoje, „Super Meat Boy“ yra „absoliuti priešingybė viskam, kas buvo padaryta blogai kuriant Super Mario“. Štai taip.

P.S.S. Ši apžvalga (tikriausiai) sumušė žodžio „Super“ vartojimo rekordą.

Už suteiktą žaidimą apžvalgai dėkojame internetinei žaidimų parduotuvei „GamersGate“