Va – pagaliau pasirodė žaidimas, apie kurį aš tiesiogiai ir netiesiogiai rašiau, kalbėjau ir kitaip aušinau burną, manydamas, kad tai tik nekalta iliuzija. Prašom, jis jau čia ir vadinasi šis žaidimas „The Guided Fate Paradox“. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip eilinis nišinis jRPG žanro atstovas, kokių jau pastaruosius penketą metų dygsta kaip grybų po lietaus. Pagrindinė šio žanro problema jau eilę metų tapo jokio balanso nebuvimas, t.y. turinys visiškai sujauktas drauge su nesubalansuotu žaidimo procesu, o viską vainikuoja dažniausiai kokia nors atsitiktinė subanalinta istorija. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad visai netyčia ėmiau ir užtaikiau būtent ant tokio žaidimo, kuris iš visų mano išvardintų jRPG žanro pinklių išlaviravo, tuo užsitikrindamas sau daugiausia pozityvų dėmesį. Žinoma, „The Guided Fate Paradox“ yra ne be trūkumų, tačiau tai vienareikšmiškai unikalus, išskirtinis ir didžiąja dalimi gerai nuteikiantis žaidimas.

Žaidimo kūrėjai ir vėl išradingieji „Nippon Ichi Software“, kurie atsakingi ir už ne taip jau seniai mano kiek pagirtą, kiek papeiktą Disgaea. Greičiausiai šiuo atveju iš karto kyla natūralus klausimas, kiek labai „The Guided Fate Paradox“ yra persiėmęs „Disgaea“ serijos dvasia. Nemeluodamas atsakysiu, kad tam tikras stilistinis bei kažkiek kovų mechanikos panašumas juntamas, tačiau žiūrint bendrai – žaidimai skiriasi kaip diena ir naktis. Tiesa, kiek man žinoma, „The Guided Fate Paradox“ yra lyg antros eilės pusbrolis kadaise konsolei PSP pasirodžiusiam itin keisto pavadinimo „Z.H.P: Unlosing Ranger vs. Darkdeath Evilman“ (galbūt žinantys daugiau konkretesnes sąsajas tarp šių žaidimų nurodys komentaruose po apžvalga). Ir iš tiesų tarp šių žaidimų yra vienas nesunkiai įžvelgiamas dalykas – tiek viename, tiek kitame tenka toli gražu ne vieną kartą pakratyti kojas, tik „Z.H.P.“ pagrindinio herojaus mirtys yra viena kertinių žaidimo dalių, o „The Guided Fate Paradox“ – tai skaudžios pamokos už žaidėjo neapdairumą.

Jau vien „The Guided Fate Paradox“ pradžia pasufleruoja, kad įsijungei neeilinį ar bent jau neįprastą žaidimą: iš savo bendraamžių niekuo neišsiskiriantis septyniolikmetis Renya Kagurazaka prekybos centre yra įkalbamas sudalyvauti atsitiktinėje loterijoje, kurioje iš niekur nieko laimi pagrindinį prizą – dievo sostą. T.y. jaunuolis, laimėjęs loterijoje, tampa dievu. Po šio įvykio Renya žaibiškai perkeliamas į Celestiją, kur jo jau laukia septyni angelai iš kurių, didelis ir nuoširdus ačiū kūrėjams – tik du vyriškos lyties. Taigi sutrikusį Renya pagrinde pasitinka žavingai nusiteikusių merginų kompanija, kuri labai greitai suspėja ir kiek pasišaipyti iš jaunuolio, ir prisistatyti ir netgi užkrauti siaubingos atsakomybės pasiūlymą, kurio jis negali atsisakyti. Pačiu artimiausiu naujojo dievo angelu tampa Lilijelė, kuri, tuo pačiu, apsiima išmokyti Renya „dievo pagrindų“ bei lydėti jį pirmųjų misijų metu. Visos kitos angeliškos būtybės visuomet mandagiai bendrauja su praktiškai iš niekur atsiradusiu naujuoju dievu, bet toli gražu ne visi yra palankiai nusiteikę jo atžvilgiu, o nuoširdžiai tiki juo ir gerbia kaip naująjį viešpatį – nė vienas. Tačiau žavi ir tai, kad visa tai, ką aš čia dabar parašiau, kažkokiu būdu sugebėta pateikti ir gana šmaikščiai bei kūrybiškai, ir rimtai bei pakankamai dramatiškai tuo pat metu. O toks žaidimui pasirinktas tonas išlaikomas iki pat pabaigos.

Renya, dar nespėjęs susivokti savyje dėl staigaus posūkio savo gyvenime, greitais žingsniais yra vedamas per naujųjų savo pareigų pagrindus, kurie galiausiai susisumuoja į tai, kad dievas privalo pildyti šventai juo tikinčiųjų norus. Tuo tarpu jei dievas to nedaro – jį suryja kančia ir dievo nebelieka. Bet dėl to jaudintis nederėtų, nes žaidėjas įsigyja žaidimą ne tam, kad jo nežaistų. Taigi, visas tikinčiųjų žmonių norų, kuriuos jie dievui siunčia savo maldomis pildymo principas yra toks: dievas, t.y. Renya, drauge su vienu iš angelų persikelia į tikinčiojo pasaulį, kur juos ten perkėlusi dieviškoji mašina iš karto padaro to pasaulio kopiją, o dievas drauge su angelu šiame nukopijuotame pasaulyje aukštas po aukšto naikina demonus tam, kad tokiu būdu pakeistų tikinčiojo likimą bei išpildytų jo norą. Tuo tarpu kol dievas su angelu darbuojasi nukopijuoto pasaulio aukštuose, paraleliai rodomi vaizdo intarpai iš pačių tikinčiųjų, kuriems tuo metu padeda dievas, gyvenimo bei iš Celestijos, kur reziduoja tuo metu nieko svarbaus neveikiantys angelai.

Būtent iš skirtingų norų pildymo ir susideda visas „The Guided Fate Paradox“ žaidimo procesas, kuris kažko reikalauja iš žaidėjo, o visa kita siužeto dalis yra perteikiama vaizdo intarpais. Taip pat žaidimas nešykšti dialogų, kurie, laimei, šmaikščiai ir sumaniai parašyti, todėl sekti įvykius – vienas malonumas. Tuo tarpu atsidūrus Renya kailyje, teks dažnai įsijausti vis į kitokią istoriją bei nuoširdžiai į ją įsigilinti, nes nė vieno noro nepavyks suprasti ar išpildyti iš pirmo karto. Tiesa, tikslumo dėlei pasakysiu, kad ir patys tikintieji, prašantys dievo pagalbos nėra eiliniai: Pelenė iš visiems gerai žinomos pasakos ar animacinio filmo, taip pat žmonių smegenų trokštantis, bet baikštus ir silpnas kaip kiškis zombis, dėl savo sesers liūdinti undinėlė ir t.t. Akivaizdu, kad pagalbos besitikintys personažai parinkti išskirtiniai, todėl būtent dėl to įdomios bei išskirtinės ir jų istorijos. Aišku, žaidime pasitaikys ir kiek įprastesnių pagalbos prašytojų, pavyzdžiui dėl savo princesės galvą pasiruošęs paguldyti riteris, bet jie gana natūraliai įsipaišo tų neįprastųjų fone.

Neskaitant originalios ir dar niekur nematytos idėjos, išskirtinio žaidimo pateikimo, visapusiškai patrauklių veikėjų bei viso kito gėrio, kurį savyje talpina „The Guided Fate Paradox“, esminiu žaidimo varikliu bei vieta, prie kurios neišvengiamai teks praleisti marias laiko tampa kovos su priešininkais ir nukopijuotų pasaulių aukštai. Iš pradžių Renyai ir jo angelui (pirmus kartus palydovo/palydovės rinktis negalima – ja visuomet tampa Lilijelė) teks nesustojant pereit po penkis aukštus, vėliau – po dešimt ir t.t. O visas žaidimo sudėtingumas susideda iš to, kad jei pakeliui kažkuriame aukšte miršti (o tai itin tikėtina), tuomet prarandi visą savo inventoriaus turinį ir pusę pinigų. Žinoma, gauni patirties taškų ir taip padidini savo levelį, tačiau daiktų praradimas dažnu atveju labai skaudžiai atsiliepia, nes daiktus tenka tobulintis, kelti jų lygį, tad mirties atveju prarandant tokius daiktus gali būti labai liūdna. Taip pat sunkumą didina tai, kad žaidimas labai mėgsta būti neprognozuojamas: esi pasiekęs gana aukštą lygį, aukštas iš aukšto visus priešus tiesi beveik iš vieno smūgio ir tada staiga, iš niekur nieko, eiliniame aukšte iš vieno smūgio patiesia Tave. Iš tikrųjų „The Guided Fate Paradox“ yra turbūt pirmasis žaidimas, kuriame labai mažai reikšmės turi herojaus pasiektas lygis ir kur kartais net grindinimas ne ką tepadeda. Taigi, prieš įsigydamas šį žaidimą nusiteik, kad žaidžiant teks intensyviai dirbti smegenimis, o ne vien pirštais, bet net ir tokiu atveju pigių mirčių niekaip neišvengsi.

Veiksmas nukopijuotuose pasauliuose vyksta, iš pažiūros, paprastai: visų pasaulių paviršius padengtas vienodu tinklu, kuriuo vaikšto Renya, jo angelas bei visi konkrečiame žemėlapyje atsirandantys priešininkai. Svarbu įsidėmėti, kad kiekvienas veikėjo judesys – žingsnis, gydomojo daikto panaudojimas, įsakymas Lilijelei ir pan. – užskaitomas kaip Tavo ėjimas. O svarbu tai todėl, kad lygiai tokius pačius ėjimus pilnavertiškai atliks ir priešininkai, tik jie dažniausiai labai tiksliai ir įžūliai Tave atakuos. Arba puls angelą, kuriam kritus – neteksi visapusiškai labai vertingos pagalbos rankos iki pat paskutinio aukšto. Kita vertus patys aukštai nėra labai dideli, tad po juos bastytis ir medžioti priešus (arba bėgti nuo jų) bus pakankamai paprasta, o susidūrimai vyks greitai. Tik dar verta atkreipti dėmesį, kad nepaisant to, koks Renya levelis, kiekvieną kartą patekus į nukopijuotą pasaulį, jame skaičiuosis atskiras levelis ir kaskart prasidės nuo 1. Žinoma, perėjus kurį nors nukopijuotą pasaulį, jame pasiektas levelis bus anuliuojamas ir pervedamas į bendrą levelį. Iš karto sakau, kad veikėjo levelis čia kils kaip ant mielių – jau po gerų keturių ar penkių valandų, žiūrėk, turėsi 100-tąjį levelį pasiekusį veikėją, tačiau turint omenyje, kad vienas iš šio žaidimo trofėjų skatina pasiekti 9,999 levelį, gali maždaug pasiskaičiuoti, kiek laiko Tau tai potencialiai užtruks. Ir šis trofėjus, jei neklystu, viso labo bronzinis…

Didelį vaidmenį nukopijuotų pasaulių kovos lauke vaidina daiktai, kurių geriausi kartais tiesiog iškrenta nugalėjus priešus. Kiekvieną daiktą priskyrus savo herojui arba angelui, jis iš karto atsidurs ant to veikėjo ir atrodys gana detaliai. Bet kad ir kokia graži šie daiktai bebūtų puošmena, svarbiausia jų funkcija – pagelbėti žaidėjui laimėti kovą, o tai nutiks tik tuo atveju, jeigu uoliai tobulinsi tiek ginklus, tiek šarvų funkciją atliekančius daiktus pas Celestijos kalvį. Taip pat kiekvienas daiktas turės tam tikrą specialų veiksmą ar ataką, po kurio mažės atitinkamas herojaus galimybių indikatorius, ribojantis besaikį tokių galių naudojimą. Dar žaidime yra ir energijos indikatorius, kuris nuolat mažės ir kurį papildyti galima bus dažniausiai vien valgant obuolius, o jie, kad ir kaip to norėtųsi, nesimėto ant kiekvieno kampo. Tiesa, vienas vertingiausių daiktų žaidime yra durys, reiškiančios išėjimą: kada imi jausti, kad tikriausiai po sekančio priešininko smūgio jau krisi, pasinaudoji durimis ir kaip mat atsiduri Celestijoje. Taip, po tokio pabėgimo teks konkretų nukopijuotą pasaulį ar šiaip požemį pradėti vėl nuo pirmo aukšto, bet užtai tokiu būdu išsaugai visą savo inventorių bei sutaupai turimus pinigus.

Patys nukopijuoti pasauliai dažnai bus sudaryti iš tos aplinkos, kuri artima tikinčiajam, kurio norą dievas pildo, pvz. undinėlės pasaulis reikš, kad Renya bei jo angelas bastysis po vandeniu, tarp rifų ir smėlėto jūros dugno, zombio pasaulį sudarys kapinės ir antkapiai, riterio pasaulyje šokinėsim tarp stogų ir t.t. Visi šie pasauliai tikrai išradingai perteikti, juose pilna įvairių įdomiai integruotų detalių, o svarbiausia – visuose bus kažko, kas būdinga vien tam tikram pasauliui ir jokiam kitam. Na, visų smagiųjų detalių neatskleisiu, bet negaliu susilaikyti nepasakęs, kad tas galioja ir nukopijuotų pasaulių ar požemių bosams – visi jie dažniausiai atsišauks nuo paties tikinčiojo, tačiau visi iki vieno skirtingi bei pasižymi besiskiriančiomis taktikomis tam, jog juos įveikti. Žodžiu, žaidimas neleidžia nuobodžiauti ir juo labiau nesikartoja – kuo toliau, tuo viskas įdomiau, bet, tuo pačiu, ir gerokai sunkiau.

Kai pereini žaidimą visą (o tai, patikėk, tikrai užtruks), Tavęs lauks visa krūva slaptųjų požemių, kuriuose patirsi jau kaip reikiant solidų iššūkį. Tiesa, netgi ir šie papildomi požemiai yra pateikti su kūrėjams būdingu švelniu humoru ir net įtraukia tiek „Nippon Ichi Software“ gerbėjams, tiek šiaip žaidėjams puikiai pažįstamus veidus, kaip pavyzdžiui pirmosios bei penktosios „Disgaea“ dalių protagonistas Laharlas. Tiesa, nesitikėk lengvai jo priveikti – kaip ne kaip tai dabartinis anapusinio pasaulio valdovas, turintis kompiuterinių žaidimų apie save! Taip pat, manau, kai ką pradžiuginsiu pasakydamas, kad bent jau man „The Guided Fate Paradox“ savo požemiais ir besikeičiančiais šių požemių aukštais ne vieną sykį labai priminė vieną geriausių konsolės „PlayStation 2“ žaidimą „Shin Megami Tensei: Persona 3“. Be to šį panašumą nulemia dar ir tai, kad tam, jog toliau vystytųsi žaidimo siužetas, tiek viename, tiek kitame tenka pereiti konkretų požemį.

Hm, atskira pastraipa, manau, vertėtų išskirti vieną žaidimo aspektą, kurį, bent jau aš, būčiau linkęs vertinti gana neigiamai, tai – divinigrama arba toks tinklas, kuriame galima bus tobulintis Renya bei jo angelus. Iš karto pasakysiu, kad Renya automatiškai tobulėja kylant bendram jo leveliui (o kylant papildomam leveliui nukopijuotuose pasauliuose ar požemiuose jis papildomai tobulėja vien to pasaulio rėmuose), dar jo tobulėjimą lemia nuolat tobulinami ginklai bei daiktai ir galiausiai – divinigrama… Tiesą pasakius per savo gyvenimėlį spėjau prisižiūrėti pačių įvairiausių veikėjų tobulėjimo tinklų (pradedant „Final Fantasy X“ ir baigiant tipiniais RPG), bet „The Guided Fate Paradox“ vienareikšmiškai pretenduoja į vienos komplikuočiausių sistemų titulą. Iš esmės čia viename tinkle reikės užsiimti trejopa veikla: atrakinti uždarytas plyteles, kurios kartais išmes mums kokį nors daiktą, tuomet aktyvuoti tam tikrus šventorius, apie juos išdėti plyteles, kurios didina ataką, gynybą ir kt. ir galiausiai ant tų atakos, gynybos ar kitokių plytelių uždėti dieviškąjį artefaktą. Visas šis procesas, pageidautina, turi būti atliktas taip, kad tą artefaktą stiprintų šventorius, o tą daryti jis gali būtent grandininiu būdu per visas tas prieš tai žaidėjo išdėliotas plyteles. Šiaip, viskas lyg ir suprantama, bet kiek būtent šis procesas sustiprina herojų ar kur konkrečiai gauti papildomų dieviškųjų artefaktų – neaišku. Taip pat viską apsunkina tai, kad beveik viską, ką darai savo herojui, turi padaryti ir angelams, tad būna pasimeti, ar būti gobšam ir tobulinti save, ar skirti dėmesio ir angelų tinklams, nors tada susimąstai, kiek to reikia tam, kad jie bent jau išsilaikytų kovos lauke (kas dažniausiai jiems ir taip puikiai sekasi, mat dirbtinio intelekto atžvilgiu jiems jokių priekaištų negali būti, ypač kai dar pats gali skirti įvairias komandas lydinčiajam angelui).

Tarp skirtingų norų pildymo Renya trumpam sugrįš į savo kasdieninį gyvenimą Žemėje, tačiau tai tebus viso labo perteikta vaizdo intarpais. Kita vertus žaidėjui nevaržomai neleidžiama tyrinėti pačią Celestiją, kurioje be jau aprašyto kalvio bus daugybė kitų veikėjų, kurių vieni siūlys žaidėjui pagalbą, o kiti bet kada galės šiaip pasiplepėti. Vienas Celestijoje bestovinčių veikėjų siūlys tam tikrus ginklus ir daiktus ribotam laikui kada tik panorėsi permesti Tau į nukopijuotą pasaulį ar požemį, jeigu bijai žūti ir tuos daiktus ar ginklus prarasti, bet toks šio veikėjo pasiūlymas turi minusą: tokių permetimų per vieną požemį jis padarys vos penkis, o vienas permetimas galioja, berods, vos 30 ėjimų (o šiame žaidime, primenu, vienas ėjimas gali būti lygus vienam žingsniui; be to kaip ėjimai skaičiuojasi ir priešų atakos konkrečiam veikėjui). Dar yra veikėjų, siūlančių banko paslaugas (tam, kad nebūtų ko prarasti kojų pakratymo atveju), taip pat vienas iš personažų leis suteikti savo ginklams ar daiktams vardus, kas galbūt leis labiau prie jų prisirišti (apskritai, žaidime yra ne vienas elementas, primenantis pakankamai sėkmingą „Pokémon Mistery Dungeon“), tačiau tuo atveju žymiai skaudžiau sureaguosi į tokių daiktų praradimą po eilinės žūties.

Išskirtinai pagirti šį kartą noriu absoliučiai visų veikėjų įgarsinimą anglų kalba (nes japoniško, originalaus šįkart net neteko įsijungti!) – tikrai kažkas išskirtinio. Pradedant pagrindiniu veikėju Renya ir baigiant praktiškai visais iki vieno angelais ar pagrindinių veikėjų priešais, demonais – tikrai puikus bei pavydėtinai geras įgarsinimas. Aišku, žaidimas be kita ko dar ir gerai parašytas, bet tai, jog personažų charakteris kuo puikiausiai atsiskleidžia vien iš įgarsinimo ir dar aiškiai jaučiasi perėjimai nuo ironijos prie rimtesnių gaidų… Žodžiu, kvailai jaučiuosi tai aprašinėdamas, bet tai tikrai labai stiprus ir išskirtinis įgarsinimas. Ko gero tam, kad tuo įsitikinti, belieka įsijungti žaidimą ir įsitikinti pačiam, ką aš tikrai skatinčiau padaryti, jei dėl kokių nors asmeninių priežasčių nelaikai pykčio SONY ar „PlayStation 3“ konsolei.

Dar maga parašyti žodį ar du apie pačius veikėjus. Taip, iš esmės tai tėra eilinis pasakojimas apie gėrio kovą su blogiu (kalbant apie pagrindinį viso žaidimo siužetą, ne atskiras norų bei maldų istorijas), bet užtai kaip įtikinamai jis pateiktas! Didžiąja dalimi kūrėjų priėjimas prie visko yra gana satyriškas (kas visai puikiai „Nippon Ichi Software“ studijai sekdavosi visais laikais), bet tuo pačiu jie išlaiko ir sveiką dramatizmą, o liūdnumo gaidos, taip neįprastos šiai studijai, suskamba visame gražume. Patiko, kad veikėjai nėra idiotai, į kiekvieną vienas kitą provokaciją jie atsako turbūt maždaug taip, kaip atsakytų bet kuris iš mūsų ir aš jau nekalbu apie įvairias kasdieniškas reakcijas… Natūralūs, va! Štai tas žodis, gana tiksliai apibūdinantis „The Guided Fate Paradox“ veikėjus, kurių nei vienas nėra vienpusiai, kokius ypač mėgstama vaizduoti kine ar kompiuteriniuose žaidimuose. Kiekvienas personažų yra keliadimensiai ir tas jaučiasi tiek iš vaizdo intarpų, tiek iš paprastų, atsitiktinių dialogų. Ir visi jie yra komplikuoti, o ne paprasti, banalūs – pavyzdžiui viena angelė stambiu biustu, pasirodo, buvusi velniūkštė, todėl nuolat užsiima įvairiu gundymu, tačiau kai to iš jos reikalauja situacija ar kiti veikėjai, ji mikliai sugeba viską įvertinti šaltais nervais ir pavydėtinai skvarbiu požiūriu. Tuo tarpu kita pusė veikėjų, nelabieji, taip pat padaryti skoningai, jie nėra visiškai blogi, o daugiau pilki ir tai, kad žaidėjui vis leidžiama dirstelėti į jų dialogus lyg ir sukuria įspūdį, kad niekada nebūna vien juoda arba balta.

Galiausiai „The Guided Fate Paradox“ yra žaidimas, kuris bent jau man, tikrai paliko gilų įspūdį ir prie kurio aš, tikrai žinau, artimiausią mėnesį ar du dar ne kartą sugrįšiu. Žaidime labai įtikinamai sudėlioti akcentai santykiuose tarp veikėjų, tam tikrų įtikinančių realybės momentų vaizdavime. Nei veikėjai, nei siužeto vingiai, nei atskiros istorijos situacijos nėra susaldintos, bet net priešingai – išvelkamos į dienos šviesą ir parodomos tokios, kokios jos iš tikrųjų yra. Patys veikėjai atrodo kažkuo labai išskirtiniai ir savi (tiek jų piešimas, tiek įgarsinimas), todėl nesunku juos pamėgti vos per pirmąjį pusvalandį. Nuoširdžiai pastebiu, kad žaidėjo kontaktas su „The Guided Fate Paradox“ yra lengvas, neįpareigojantis ir jeigu ne tos pigios mirtys bei kartais klaikiai nesuprantama tobulinimosi sistema divinigrama, šis nuotykis būtų be didesnių priekaištų. Tiesa, dar pamiršau pasakyti, kad žaidime skamba ir labai šiltas, neįkyrus ir nesikartojantis garso takelis, kuriame rasis muzikinių temų įvairiems skoniams. Taip pat garso takelis gerai limpa prie kiekvieno pasaulio, kuriame atsiduria herojai bei turi pavydėtinai geras pagrindines muzikines temas.

Jei vis dar svarstai arba nesupratai daugiau negu pusės, ką visos apžvalgos metu surašiau, žaidimas, galbūt, ne Tau. Bet jei tuo pačiu visą laiką smalsiai dirsteldavai į tuos vis naujai kepamus jRPG žaidimus ir pagalvodavai, kad galbūt visai norėtum išmėginti, tik nežinai, kuris čia būtų tinkamiausias… manyk, kad „The Guided Fate Paradox“ Tave surado.