Niurzgiantis iškilmių vežimas

Ar esate kada žaidę žaidimą, kuriame vienas pagrindinių veikėjų (o taip pat ir esminis žaismo elementas) būtų vežimas? Man asmeniškai – ne. Būtent tai ir žavi labiausiai prieš metus pasirodžiusiame „Chariot“, kuris šiemet susilaukė pirmojo atsisiunčiamo turinio (naujų valdomų veikėjų bei įvairių daiktų, praturtinančių žaidimą). Kiek žaidimas su vežimu gali būti įdomus? Labai. Pirmą kartą nustebau jau pirmame lygyje, o vėliau periodiškai nustebdavau beveik iki pat titrų. Žaidime žavi tiek galvosūkiai, tiek kurioziškos situacijos, tiek ir visiškai netikėtas siužetas bei juodas humoras, kurio persismelkę kartais net gluminantys dialogai. O dar geriau yra tai, kad visa tai galima žaisti dviese ir realiai įsitikinti, koks jausmas, kai vienas vežimą tempia į vieną, o kitas – į kitą pusę…

„Chariot“ pasakoja visiškai nurautą istoriją apie princesę, kuri turi surasti savo karaliui tėvui tinkamą kapavietę. Bet problema yra ne tik kapavietė, bet ir tai, kad karalius – miręs, o jo surūgėliška siela tūno gausiai dekoruotame iškilmių vežime. Tačiau ne tik siela – karalius nuolat bambės, todėl princesė, temdama vežimą po gausybę šio platformerio lygių ir pakeliui rinkdama turtus, turėt nuolat klausytis savo bambančio tėvo. Tiems, kieno humoro jausmas savo vietoje – patiks, o tiems, kas yra patys niurzgliai – nepatiks. O kalbant rimtai, žaidimo humoras bei dialogai (ir istorija) tokie aptakūs, kad idealiai tiks tiek žaidžiantiems tėvams su vaikais, tiek ir porai, bandančiai pirmuosius žaidimus ar keliems „co-op“ sesijas mėgstantiems draugams. Taip pat žaidimas puikiai išsuka kelis žaidėjus – vienas žaidėjas valdo princesę, o kitas – jos sužadėtinį princą. Na, o naujas atsisiunčiamas turinys leidžia rinktis dar daugiau skirtingų veikėjų, tad „Chariot“ tikrai yra prikeltas naujam gyvenimui.

Žaismas. Ši dalis žaidime išdirbta taip pat gudriai kaip ir istorija. „Chariot“ žaidėjo tikslas – pertempti vežimą per visą lygį, pakeliui surenkant kuo daugiau brangenybių. Tačiau teks ne vien tempti: vežimą reikės perkelti per prarajas, užtempti į statų kalną ar permesti per lavą, spyglius ir dar ne vieną kliūtį. Tai daryti ir yra įdomiausia, nes viskas, ką savo rankose turės žadėjo valdomas personažas, tai virvė, kurios kitas galas pririštas prie vežimo. Iš pat pradžių tokie galvosūkiai bus išties paprasti ir leis žaidėjui apsiprasti, tačiau keičiantis lygiams viskas gana priimtinu greičiu sunkės, intensyvės, kol galiausiai bus tokie beprotiškai sunkūs ir neįsivaizduojami galvosūkiai, jog teks paprakaituoti ir, galbūt, net raminančios arbatos užsikaisti. Žodžiu, žaidimas leidžiasi išmokstamas, tačiau progresuojant visiškai neleidžia atsipūsti – tai išties kietas riešutėlis, o žaidžiant dviese, reikalai kartais ne palengvėja, bet dar labiau pasunkėja (tuo pat metu ir pasmagėja, tad sužaisti dviese tikrai verta).

Taip pat „Chariot“ taps tikru rojumi tiems, kam niežti nagai žaidimuose rinkti įvairiausius blizgančius ir ne tik dalykus – nuo žiedų iki paslėptų kaukolių ar pan. Viso to nors vežimu vežk (čia specialiai :)) rasis ir „Chariot“ – už visus surinktus brangakmenius (mažesnius ir didesnius), o taip pat ir rečiau pasitaikančias kaukoles laukia tikrai viliojantys vežimo ar veikėjų patobulinimai, nauji daiktai ir t.t. Žodžiu, rinkimas nenueis perniek, todėl juo susigundys ne vien tie, kas negali gyventi be tūkstančio daiktų, kuriuos reikia surasti žaidimo lygiuose. Na, o sudėtingų daugiasluoksnių žaidimų lygių gerbėjai galės medžioti slaptus išėjimus/įėjimus, kurie nukels į slaptas lygių vietas.

„Chariot“ turi akiai patrauklų vizualinį stilių bei tvarkingą, nors nelabai jau išskirtinį piešimo stilių. Tiesą sakant tai, kaip apipavidalintas „Chariot“, gerai įsivaizduoju, patiks ne visiems. Gali net būti taip, kad vaizdas suklaidins tuos žaidėjus, kuriems, tarkime, geriausiai pritaikytas žaidimo humoras ir atvirkščiai – tiems, kam toks vizualinis perteikimas bus patrauklus, liks nesusipratę dėl humoro. Kita vertus, apsipratus su apipavidalinimu, vizualinis stilius akių nebeerzins ir dėmesį perims gerieji žaidimo dalykai. Tačiau vizualinė „Chariot“ pusė nėra vienintelis apsipratimo reikalaujantis žaidimo aspektas – valdymas taip pat pareikalaus pastangų. Pirmuose keliuose lygiuose gali tekti pakilnoti antakius, nes tai nėra labai tradicinis valdymas. Kita vertus, žaismas nėra tradicinis, todėl natūralu, kad jis pareikalaus pripratimo. Nors žinau, kad ne visiems žaidėjams tai sukels malonius jausmus.

Visiškai netikėta (teigiamai nurauta) žaidimo idėja bei siužetas, puikus karaliaus-vežimo įgarsinimas, nenuobodus ir nuolat sunkėjantis žaismas yra stipriosios prieš metus išėjusio „Chariot“ pusės. Šis žaidimas vis dar užima tvirtas pozicijas mažesnių platformerių ir galvosūkių žaidimų gretose, tačiau jo pripratimo reikalaujantys valdymas bei vizualinė pusė kai kam gali nepatikti. Tačiau žinant, kad tokių žaidimų kaip „Chariot“ apskritai nėra daug, o už jo kainą žaidėjai dosniai gauna turinio bei net visai pavydėtinos trukmės kelionę, šį kartais juodu humoru persmelktą nuotykį tikrai norisi rekomenduoti visiems panašių žaidimų mėgėjams.