Paskutinėmis savaitėmis pasirodė galybė aukščiausio kalibro žaidimų, tačiau apie juos mes beveik nieko negirdėjome. Priežastis paprasta – Fallout 4 sukelta masinė psichozė interneto vandenyne paskandino tiek naująjį Call of Duty, tiek naująjį Tomb Raider ir greičiausiai paskandins dar ne vieną didelį žaidimą, nebūtinai todėl, kad tie žaidimai būtų kažkuo blogesni ar jų rinkodaros sprendimai neprilygtų didžiajai postapokalipsei, o tiesiog todėl, kad Fallout 4, kaip ir tikėtasi davė tiek veiklos, kad norėdami viską ištyrinėti greičiausiai turėtume žaidimo pasaulyje tūnoti iki pat Velykų.

Žaidimą pradėsime susikurdami veikėją ir nemeluosime – šiam procesui sugaišome ne vieną valandą. Veikėjo derinimo įrankių ir būdų susikurti tikrai unikalų veidą yra daugiau nei pakankamai. Internetuose tradiciškai plinta įvairūs paveiksliukai, kurie puikiai iliustruoja veikėjo kūrimo įrankių galimybes. Norite susikurti vilties netekusį ir todėl žiaurų veikėją? Laisvai pasidarysite kažką panašaus į Džiokerį. Norite dar pavojingesnio sociopato? Susikurkite Putiną. Tiesa nesame tikri ar pavyks susikurti Donald‘ą Trump‘ą, nes jo fiziologija netradicinė kaip ir pažiūros. Tačiau kai jau būsite apsisprendę, kad spuoguota veikėjo marmūzė, kurią matysite tik žaidimo dialogų metu jus tenkina, nedelsdami nė akimirkos keliausite ganytis po žaidimo pasaulį kuriame… dar nekrito bombos. Pasaulis gražus ir spalvotas, tikrai traukia akį, tačiau žaidimo kūrėjai davę trumpą skanėstą jus ir jūsų šeimą tuoj pat nugins į bunkerį neleidę kiek ilgiau pasidžiaugti utopiniu pasauliu kurį maitina atominė energija.

Bunkeryje 111 jūs su šeima užšaldomi ir taip prasideda pagrindinė žaidimo istorija kurios daug neatskleisime, tačiau galime pasakyti, kad jos metu bandysite surasti savo sūnų, o jums talkins nuo vienos iki keturių skirtingų frakcijų. Žodis talkins aišku galėtų būti ir kabutėse, nes Fallout 4 siužetas eilinį sykį pasakoja apie tai, kad jokia bomba taip nesuknisa planetos, kaip patys žmonės. Čia galima ginčytis apie istorijos gilumą ar gerumą, tačiau, šį kartą Fallout istorija turi serijai nebūdingo pozityvumo kruopelę, o tai jau unikalus bruožas. Senesnieji serijos žaidimai buvo prisodrinti beviltiškumo ir pilkos spalvos, tačiau Fallout 4 žaidimas yra apie viltį. Viltį pagaliau surasti savo sunų, viltį, kad net po tokios milžiniškos katastrofos, pasaulis gali grįžti į normalią būseną. Ir visai nesvarbu, kad žaidimo eigoje dažnai pagrindinė istorija pasimiršta ir neatrodo tokia svarbi, kaip žaidimas mums ją bando primesti. Tačiau pagrindinė žaidimo mintis – kad viskas gali būti gerai lieka ir už tai fallout 4 nusipelno atskiro pagyrimo, ar (jei labai mylėjote pilkąjį fallout) papeikimo.

Tiesa pats fallout 4 žaismas šiek tiek priešgyniauja tiek pasakojimui, tiek bendrai pasaulio atmosferai. Vieną akimirką šaukiame ant aplinkinių ieškodami savo prarastojo sunaus, reikalui esant griebiamės kankinimų, o jau po akimirkos statome pašiūres ir rūpinamės pabėgėliais. Pabėgėliai post apokaliptiniame pasaulyje turi labai panašių norų, kaip ir šiandien, tad privalome kurti darbo vietas, rausti šulinius ir rūpintis moderniausiomis esamomis ryšio priemonėmis. Tiesa postapokaliptiniai pabėgėliai labai gerai jaučiasi, jei pasaulį nuo jų atitveri siena, tad norint užtikrinti jų saugumą ir tai teks padaryti. Dėl šių priežasčių kiekvienas žaidime esantis daiktas gali būti sunaikintas ir paverstas naujų daiktų gamybai reikalingais komponentais. Tiesą pasakius vien Fallout 4 statybų sistema gali būti atskiru žaidimu, nes joje visko tiek daug, kad neretai užsimirštame turintys visą tyrinėjamą pasaulį aplinkui.

Vis tik anksčiau ar vėliau pasistatysime savo svajonių lušnyną, o tada kaip toje dainoje pradėsime savo klajones, kurios žaidime šiek tiek pasikeitė. Nuo šiol po dykyne klajosime nebe vieni – o su savo mylimu augintiniu, robotu ar net milžinišku mutantu, kuris ne tik gali padėti kovoje ištikus bėdai, bet taip pat mūsų paliepimu tyrinėti aplinkas, ar padėti ieškoti reikalingų daiktų. Tiesa kompanjono valdymo sistema nėra labai patogi ir dažnu atveju mes tiesiog ignoruosime ją leisdami palydovams mėgautis nepriklausomybe.

Kovoje, naujasis Fallout 4 tarsi išsižada šaudyklės ir RPG hibrido mechanikų ir virsta normalia šaudykle. Nepaisant to, kad čia tebėra ir V.A.T.S. ir PIPBoy, dabar šiuos dalykus traktuosite kaip reliktus, kurių prireikia norint pritrėkšti tarakoną ar uodą.

Nauja perk sistema dabar primena tradicinius, tiesinius įgūdžių medžius, tad pakėlę vieną lygį gauname tašką kurį galime naudoti kaip tinkami. Šiuo atžvilgiu gerai bent tai, kad dabar visada žinome ką tiksliai gauname už išleistą lygio tašką, tačiau ši sistema šiek tiek erzina kai tikrai reikalingi ir žaidimui būtini įgūdžiai kaip pavyzdžiui pinigų generavimas yra užrakinti kiek tolėliau, o jei nuo pat pradžių neinvestavome į charizmos perk’ų medį galime pajusti pinigų stygių. Ir atvirkščiai. Tiesa žaidime neliko lygių ribojimo ir savo veikėją galėsite pakelti, kad ir iki tūkstantojo lygio, tad norimą personažą anksčiau ar vėliau susikursite. Tačiau ankstyvoje žaidimo stadijoje, tikri serijos fanai pajus įvairovės stoką.

RPG pojūčio nebeliko ir dialoguose, kurie šį kartą parašyti prastai kaip niekad. Tiesa pasakius Fallout dialogai sukelia keistą pojūtį — atrodo, kad niekas ką mes sakysime pokalbio su NPC metu nesiskaito, o vienintelis dalykas kuris rūpi pašnekovui, tai mūsų charizmos taškų kiekis. Vėlgi… Bazinių atributų sistema kiek išbalansuota, tad jei neinvestavote į charizmą, labai nesisielokite. Prieš pokalbį šokite į kostiumą, čiupkit skrybėlę, skarelę ir disko akinius. Vien šių dalykų dėka apsuksite galvą bet kam, bet jei to nepakaks prisiminkite, po pasaulio pabaigos, nebus problemų, kurių neišspręstų alkoholis ir narkotikai.

Vis tik gera žinia ta, kad šiek tiek sumažinus RPG įtaką žaismui, į dėmesio centrą buvo stumteltos kovos mechanikos. Ginkluoti susirėmimai smagesni negu bet kada iki šiol ir už tai Bethesda verta pagirti. Smagūs susišaudymai laukia kiekviename piktadarių prigrūstame name ir visai nesvarbu ar kausitės įprastai ar naudodami V.A.TS. Tačiau Bethesda nusipelno ir terkštelėjimo per veidą už klaidas kurių nesugeba ištaisyti metai iš metų. Nors Fallout 4 buvo reklamuojamas kaip įspūdingai atrodantis žaidimas, kurdami postapokalipsę žaidimo kūrėjai stengėsi tik porinėmis dienomis, o ne porinėmis tingėjo. Vietomis pasaulis neatrodo gražus, ką jau kalbėti apie techninį novatoriškumą, kai dalis tekstūrų atrodo nepakitę nuo trečios dalies. Kenčia ir kai kurie žaidime esantys modeliai, žmonės atrodo šauniai, bet tarakonams kūrėjo meilės pritrūko. Apie elementarų ir nuolatinį kalbos ir burnos desinchroną dabar nė nekalbėsime.

Galiausiai negalime ignoruoti fakto, kad PC žaidimo versijoje vis dar likę daugybę mažų ir ne tokių mažų klaidų, kurios išveda iš pusiausvyros. Vieną akimirka su savo ištikimu šunėku gėrimės naktinės dykvietės panorama, kitą bandome jį ištraukti iš po pakelės akmens. Verta paminėti ir nežmoniškai ilgus krovimo langus. Įlipus į liftą kartkartėmis kyla jausmas kad leidžiamės ar kylame į kelių šimtų aukštų dydžio dangoraižį. Krovimo langai įeinant į pastatą, išeinant iš pastato – krovimo langai visur. Žinoma dalis klaidų išnyks, o krovimo langai gali sutrumpėti, bet po galais… Į pabaigą ritasi 2015-ieji, kažkaip jau norėtųsi sulaukti Bethesdos žaidimo, prie kurio neprisikabinsi. Tokio kuriame būtų ne tik šaunios idėjos ar tyri norai stebinti, bet ir realios pastangos pabaigti tai kas pradėta.

Tačiau susumuojant viską ir į viską pažvelgus ne seno Fallout fano akimis – Fallout 4 yra šaunus žaidimas. Taip, senieji Fallout fanai bus nepatankinti piktinsis visomis smulkmenomis, kaip piktinamės ir mes, tačiau postapokaliptinis Bostonas vis tiek turi tiek žavesio, kad nė kiek neabejojame, jog gyvensime jame ir toliau. Na bent iki naujo Fallout ar The Elder Scrolls išleidimo. Jei dar galvojate, ar Fallout 4 vertas savo kainos, būkite tikri kad vertas. Žaidimas ne toks tobulas, kokio laukėme, bet vis tiek… Jame tebėra daug kvadratinių kilometrų radiaciją spinduliuojančios žemės ir ta esminė savybė kurią visi mėgsta ir nekenčia. Net jei vakare išjungi žaidimą ne vedamas nuovargio, o iš pykčio, vos nubudęs kitą rytą vėl lauki progos pažaisti.