Prisipažinsiu, imdamas šį žaidimą apie jį nieko nežinojau, o pagrindinė galvoje tesisukus mintis buvo, „ech, čia bus dar vienas to amerikiečio žaidimų kūrėjo išmislas“. Nežinantys kame čia replės ir prie ko tie amerikiečiai, pirmiausiai reikia paporinti, kad stalo žaidimų industrijoje yra du „Styvai Džeksonai“ ir keisčiausia ne tik tai, kad abu gimę bei savo karjeras pradėję daug maž tais pačiais metais, bet kartu yra tikros garsenybės. Tik vienas jų gyvena Amerikoje, o kitas – Anglijoje. Tik vieno vardą galima sieti su „Munchkin‘u“, o kito – „Games Workshop‘u“ ir „Wizards of the Coast“. Būtent pastarojo kurtą, o gal greičiau parašytą, žaidimą man teko laimė apžvelgti.

Iš tiesų, pradžioje galvojau, kad tai bus kažkokio įprasto stalo žaidimo adaptacija (pavyzdžiui, „Witcher: the Board Game“, „Talisman“, „Space Hulk“, taip toliau ir panašiai), bet kuo ilgiau žaidžiau, tuo kilo didesnis įtarimas, jog čia ne įprastas žaidimas, o mano taip mylima „knygų – žaidimų“ („gamebooks“) serijos dalis. Žinot kodėl? Ne? Ogi, todėl, kad žaidime esantys pasirinkimai BAUDŽIA. Štai, vienu metu gali itin gerai sektis, tačiau vienas netinkamas pasirinkimas ir visas mūsų surinktas turtas, ginklai, maisto daviniai ir kiti dalykai pradingsta, o gerai prakutęs herojus virsta paprastu valkata.

Taigi, žaidime gauname valdyti vieną iš dviejų veikėjų: karį, kuris artimoje kovoje darys daugiau žalos ir magą, atitinkamai, žinosiantį visus esančius burtus. Na, o visa kita tiesiogiai priklausys nuo musų pačių daromų pasirinkimų. Verta pažymėti, kad žaidimas kai kuriais atvėjais nebeleis sugrįžti į prieš tai buvusius pasirinkimus, kad ir kaip logiška tai atrodytų. Štai, apžiūrinėdami pirklio prekes pagalvoti gauname tik vieną kartą. Arba apieškoję visas kaimelyje buvusias palapines nebegalime jų apžiūrėti dar kartą. Tiesa, „Sorcery“, labai neįprastai tokioms žaidimų knygoms, turi galimybę atsukti pagrindinius veiksmus atgal, tad jei vienu metu kažkoks sprendimas nepatiko, galima tiesiog laiką atsukti atgal, nereikia viso žaidimo pradėti iš naujo.

Žaidimo kovos sistema, priešingai visoms „Fighting Fantasy“ knygoms yra įgyvendinama ne atsitiktiniu kauliukų mėtymu, o pačiam žaidėjui daugiau interakcijos suteikiančia sistema. Paprastai tariant, tiek žaidėjas, tiek oponentas turi vadinamus ištvermės taškus, kuriuos gali išleisti atitinkamo stiprumo atakai. Tas, kurio ataka būna stipresnė – duoda oponentui žalos. Tačiau, ko gero įdomiausia tai, kad šone aprašomas kiekvienas žingsnis ir atliktas veiksmams, pagal kuriuos galima bandyti nuspėti tolimesnius priešo veiksmus. Reikia pažymėti tai, kad nors žaidimas neleidžia kartoti kai kurių pasirinkimų, kovas galime bandyti iš naujo.

Burtų sistema taip pat ganėtinai įdomi. Kaip minėjau, iš pradžių visus burtus žaidime mokės tik magas, o karys daugeliui jų turės turėt atitinkamus ingredientus. Burtai taip pat nėra toks dalykas, kad juos būtų galima leisti nuolat – kiekvienas jų kainuoja tam tikrą porciją gyvybių taškų.
Apskritai, „Sorcery“ verta pabandyti, vien todėl, kad tai nėra ta tradicinė „žaidimų knyga“, kokią mes įsivaizduotume – čia daug daugiau pačio žaidėjo interakcijos, o dažnai nubaudžiantys, ar į kitas vietas nuvedantys pasirinkimai užtikrins bent kelių peržaidimų galimybę.