Final Fantasy IV – tai ketvirtasis žaidimas Final Fantasy serijoje, jis laikomas vienu geriausiu serijos žaidimu. Originaliai išleistas 1991 metais Super Nintendo konsolei, žaidimas į kitas platformas buvo perkeltas dvylika kartų: 11-oji (iOS) ir 12 (Android) versijos yra DS žaidimo portai. Šioje versijoje nėra įžanginio filmuko, mini žaidimuose atsiranda sunkumo pasirinkimas.

Žaidimo istorija
Mums pasakojama apie tamsos riterį Sesilį, kuris ima abejoti savo veiksmų teisingumu. Dėl to karalius pradeda dvejoti Sesilio ištikimybe ir paskiria užduotį nugabenti siuntinį į vieną kaimelį. Kad viskas vyktų gerai jis kartu pasiunčia Sesilio draugą Keiną. Atvykus į vietą kaip „dovanėlės“ iš gausybės rago pasipila monstrai ir staiga įvyksta žemės drebėjimas. Sesilis atsibunda šalia mergaitės Ridijos, kurią karaliaus pakalikai nori pagrobti, tačiau mes neleidžiame to padaryti. Taip prasideda mūsų nuotykis. Iš pradžių mes ieškome savo draugo Keino, bet vietoj jo sutinkame kelis įdomius veikėjus: magą Tela ir bardą Edvardą. Pagrindinis priešas didžiąją žaidimo dalį bus karaliaus dešinioji ranka Golbezas.
Istorija tikrai įdomi ir turi daug siužetinių posūkių, bet man atrodo, kad žaidimas yra FFII tesinys dėl kai kurių elementų, tokių kaip būrio draugų herojiškas pasiaukojimas, tam, kad galėtų į grupe priimti naujų veikėjų. Kartais tai įvyksta taip ne vietoje ir ne laiku,kad net patys veikėjai pastebi.

Žaidimo eiga
Kaip minėjau, žaidime yra pasirinkimas tarp Normal ir Hard režimų, iš kurių pasirinkau Hard. Pasirodo, žaisti Hard režimu nėra lengva – priešai turi daugiau gyvybių, o mano draugai kaip niekada mėgsta bučiuoti žemę, ypač per bosų kovas, kurių iš pirmo karto neįveiksi. Geras dalykas tas, kad veikėjams žuvus nereiks pradėti žaisti iš naujo, o mus perkels į tą pačią vietą, kur įvyko „random encounter“. Šioje versijoje, kaip ir DS, yra „augmenų“ sistema, kuri suteikia veikėjams sugebėjimų, tokiu kaip kontratakavimas ir draugo apsaugojimas. Pašalinti mini žaidimai, vienas iškvietimas ir pridėta viena papildoma misija.
Žaidime, kitaip nei trečiamoje dalyje, visų veikėjų profesijos iš anksto nustatytos: riteris Sesilis, iškvietėja Ridija, magas Tela, dragūnas Keinas ir kiti.
Žaidime vaikščiosime po didelį pasaulį ir kartais įvyks keli „random encounter“ (kurių dažnumas žaidime ganėtinai didelis). Na, geras tas dalykas tas, kad „auto-battle f(x)“ leidžia greičiau pabaigti kovas, tačiau net ir su „auto-battle“ kovos yra ganėtinai lėtos ir niekaip negalima jų pagreitinti.
Žaidime didžiąją laiko dalį žaidėjas pats turi išsiaiškinti, kur reikia eiti toliau, nes žaidimo duodamos užuominos ganėtinai menkos. Mano manymu, tai ir geras, ir blogas dalykas. Geras todėl, kad skatina mąstyti pačiam, o blogas – nes taip gaištamas laikas. Žaidime galima keliauti ne tik pėščiomis, bet ir orlaiviais, laivais. Taip pat net yra galimybė skristi į mėnulį.

Grafika
Žaidimo grafika, palyginus su DS versija, žymiai pagerinta, tačiau vis tiek pikseliuota. Kas kai kuriose vietose kelia juoką ir sugadina ypač rimtas scenas. Pavyzdžiui, kai miršta vienas herojaus draugas, mums priartinamas Sesilio veidas, kuriame mes matome kvadratines akis ir kvadratinę mimiką. Na, aš užaugau prie žaidimų „zilitonui“, kurie negali lygintis grafika su šiuo žaidimu, tačiau tas kampuotumas kartais žudo.

Garsas
Žaidime yra visos legendinės „Final Fantasy“ melodijos, kurtos Nobu Uematsu. Veikėjai vaizdo intarpuose yra įgarsinti, tačiau įgarsinimo komanda kai kuriose vietose patingėjo,ir vienoje scenoje kai mūsų veikėjai kalbasi tarpusavyje, atrodo, kažkuris iš jų ką tik prabudo, nors kovoje su bosu prieš kelias minutes balsas buvo žvalus.

Žaidimo trukmė: žaidžiant „Hard“ režimu apie 38–40 valandų (be papildomu misijų)
60-70 valandų (Su NEWGAME+)

Verdiktas
Na, jeigu jums patinka klasikiniai vaidmenų žaidimai su įgarsintais intarpais ir puikia istorija, tai šis žaidimas kaip tik jums, bet jeigu jums nepatinka žaidimai, kuriuose veiksmas vyksta lėtai, geriau nepirkite.