Kažkada eksperimento vardan nusprendžiau pažaisti, imti ir aprašyti vieną iš senesnių „Paradox Interactive“ išleistų kitų kūrėjų žaidimų „Valhalla Chronicles“. Žaidimas pasirodė tikrai ne kaip. Dabar į panašią situaciją tik jau ne dėl eksperimento vardo, o dėl būtinybės pasiaukoti dėl „Headup Games“ leidėjo iš kurio ir gavau šį žaidimą. Na gerai, gerai… sutikau parašyti pasakojimą tik žvilgtelėjęs trumpai į „TRISTOY“ žaidimo paveiksliukus ir nepasidomėjęs, kas ten yra iš vis… Viskas atrodė tikrai neblogai… na… iki tol kol nepradėjau šio žaidimo žaisti! Tuomet teko tik atsidūsti, kad ką jau padarysi, kai per durną savo galvą pažadi kažką, vis vien reikia tęsėt. Pažadas yra pažadas!
Pirmas dalykas, kuris krito į akis – tai gana neįprastas grafinis stilius. Net ir vaikštant per meniu, susidaro toks įspūdis, tarsi viskas buvo piešta su kokia akvarele, bet dar kažkiek paredaguos ir kažkokiomis grafinėmis programėlėmis. Visgi, negaliu teigti, kad tai yra labai jau gražu. Kitavertus, juk sakoma, kad grožis tai skonio reikalas, todėl kiekvienam visa tai gali pasirodyti kitaip, bet kad ir kaip begalvotum dėl grožio, neįprastumo faktorius išlieka. Kažin, ar galėčiau aš taip lengvai prisiminti bent vieną dar žaidimą, pasižyminti panašiu grafiniu stiliumi.
Kalbant apie grafinę pusę reiktų paminėti, kad nežinia kodėl, bet žaidimo kūrėjai „Uniworlds Game Studios“ visiškai nepasistengė padaryti taip, kad žaidimas veiktų gražiai didesnės dalies kompiuterių ekranuose. Kažkodėl buvo nuspręsta apsiriboti maksimalia 1366×768 skiriamąja geba. Ten pat galima pasirinkti ir grafikos sudėtingumą, kurio lygiai iš tiesų nelabai kuo skiriasi. Bet nepaisant to, žvilgtelėjus į sistemos apkrovimo informaciją, atrodo, kad kažkas labai šiuolaikiškai gražaus veikia kompiuteryje. Procesorius būna apkrautas ne maksimaliai, bet tikrai daug daugiau nei tokios grafikos bei tokių efektų žaidimui, mano subjektyvia nuomone, derėtų. Yra daugybė daug geriau atrodančių žaidimų, ryjančių tuos pačius resursus. Subjektyviai žiūrint, man atrodo, kad žaidime vietoj laikmačių objektų (per)piešimui ekrane yra naudojami kažkokie ciklai (na gal vienas), todėl kompiuteris ir pradeda ūžti daugiau nei įprastai.
„TRISTOY“ siūlo du žaidimo variantus: lokalų bei globalų. Nežinia kodėl, bet prie lokalaus yra ženkliukas, kad būtent jis rekomenduojamas. Pirmasis režimas skirtas žaisti prie vieno kompiuterio, o antrasis – internetu. Keista, bet tai yra tik vienintelis šių režimų skirtumas. Žaidžiant prie vieno kompiuterio vis vien teks žaisti ne vienam, nes abu valdomi personažai negali būti žaidimo metu valdomi kompiuterio. Vietoj to, teks dalintis viena klaviatūra, naudoti kelis pultelius arba naudoti „UniPlay“ programėlę palaikančius išmaniuosius telefonus. Galbūt pastariesiems keliems būdams ir nereikėtų jokios papildomos konfigūracijos, tačiau žaidžiant su klaviatūra labai praverstų, nes negaliu teigti, kad mygtukų išdėstymas labai jau patogus.
Iš ties, iš pradžių galvojau, kad nepaisant to, kad „TRISTOY“ nėra skirtas žaisti vienam, visgi pagalvojau, kad jį galiu įveikti vienas. Ir viskas atrodė, labai gerai iki tos vietos, kai teko susikauti su pirmu bosu žaidime. Kovos metu reikėjo labai greitai su vienu valdomu veikėju prišokti bei labai greitai su kitu valdomu veikėju atšokti nuo atakuojančių monstrų, tuo pat metu bandant jam suduoti kelis lemtingus smūgius. Teko ieškoti pagalbininko. Prisiminiau tokį Tomą, kuris man sutiko pagelbėti. Tuomet supratau, kad kažkodėl vietoj dviejų žaidimų kopijų aktyvavus kodą, pas mane buvo vienas. Teko rašyti „Headup Games“ leidėjui ir aiškinti situaciją. Nors jiems tai pasirodė taip pat keista, bet laimė visgi be didesnių diskusijų sutiko duoti dar vieną žaidimo kodą su dviem žaidimo kopijom ir galėjom pradėti žaisti. Bet mano nelaimei, vėl teko kartoti peržaistus lygius iš naujo, nes nėra jokios galimybės lokalų žaidimą konvertuoti į globalų. Laimei, gana greitai vėl pasiekėme tą pačią vietą, kurioje buvau anksčiau ir iš kelių bandymų įveikėme (didžiausios aimanos iš mūsų abiejų sklido būtent dėl valdymo, bet ne dėl priešų sudėtingumo).
Ah taip taip! Visai pamiršau užsiminti apie žaidimo istoriją! O ji apie tai kaip kartą sudūžta kažkoks pasakiškas gyvenimas vienoje tokioje karalystėje, į kurią įsiveržia blogasis karalius ir staigiai susemia pagrindinius geriečius ir nugabeną į neaiškioje vietoje esančią milžinišką tvirtovę. Kas toliau įvyksta? Niekas gerai neatsimena, bet žaidimo pasakojimas pratęsiamas tuomet kai princas keliamas narve ir bandomas prisipažinti kaltas už neaišku ką. Galbūt čia ir galėtų pasibaigti visas žaidimas, jei ne iš kažkur staigiai atsiradęs burtininkas, kuris ne tik išgelbėja princą, bet ir pasisiūlo padėti – vis vien abiejų tikslai labai panašūs. Mainais, burtininkas paprašo princo padovanoti kelis šio gyvenimo metus, kad išgelbėtojas atgautų energiją.
Nors istoriją pasakojama ir garsiniais dialogais, tačiau vis vien rodomi ir tekstai. O perskaičius tuos tekstus reikia spaudalioji klavišus, kad sužinotumėm, kas buvo toliau. Tiesa, dažniausiai tai daryti teks ne dėl pasirinkimų, o dėl to, kad tiesiog taip padaryta.
Kai kurie „TRISTOY“ dialogai turi tokius pasirinkimus, kurie nulemia šiek tiek tolimesnę žaidimo eigą. Apie tai, juos pasirinkus praneša ir ekrane trumpam pasirodantis pranešimas. Kadangi „TRISTOY“ neturi galimybės kaip nors išsaugoti kitaip žaidimo progresą išskyrus pereitų lygių ir dėl valdymo subtilybių gali būti, kad nesinorės pereiti viso žaidimo dar kartą, tokių pasirinkimų buvimą niekaip negalėčiau pavadinti esmine žaidimo savybe. Daug įdomiau žaisti vien dėl to, kad žvilgtelėti, kuo viskas baigsis, o ne bandyti krūvą skirtingų variantų.
Kalbant apie lygių dizainą, reikia pasakyti, jog jie nėra monotoniški. Kai kuriuos iš jų galima pereiti net keliais būdais, kuriems dažniausiai reikia panaudoti abiejų valdomų personažų savybes. Kartais reikės grįžti į jau įveiktus lygius, kad būtų galima keliauti toliau – lygiai nenaudoja linijinio išdėstymo. Kas tikrai yra neblogai. Taip suteikiama, bent kažkokia laisvės iliuzija, nes visi lygiai nėra dideli.
„GamesCom 2014“ parodos metu „TRISTOY“ buvo gavęs apdovanojimą „Indie Megabooth Selection“. Taip pat dar yra užėmęs ir trečią vietą Vokietijos žaidimų kūrėjų apdovanojimuose. Bet nepaisant šių apdovanojimų, negaliu teigti, jog kūrėjams pavyko padaryti tikrai dėmesio vertą kūrinį. „TRISTOY“ turi gerus pagrindus, bet daugiau nelabai ką. Atrodo, žaidimo kūrėjai pagailėjo skirti savo laiką bei resursų, visų trūkumų ištaisymui. O gaila ir labai gaila, nes idėjų tikrai čia esame visai įdomių!..
Bet kuriuo atveju turiu pasakyti, kad „TRISTOY“ nors ir prastas žaidimas, bet geresnis už tą apžvalgos pradžioje, mano paminėtąjį „Valhalla Chronicles“. Anas dar blogesnis! Ir neabejoju, kad yra dar blogesnių! Bet ar tai turėtų guosti tikrai ne! Nes, manau, reikia, būti labai užketėjusiu tokių žaidimų fanu, kad žaisti „TRISTOY“. Tikrai yra daug geresnių ir laiko vertesnių dalykų gyvenime!
