Tikrai suprantu, kodėl gali reikėti tokių žaidimų kaip „Blade Symphony“. Viena priežasčių yra kad ir tai, jog žmonės tiesiog labai nori pakovoti kardais internete, vienas su kitu, o ne tik prieš kompiuterio valdomus priešininkus. Tik bėda čia ta, kad visas kovų internete režimas šiame žaidime nėra nugludintas tiek, kad blizgėtų. O vieno žaidėjo kampanijos ar kokių nors, kad ir kuklių, siužetinių misijų čia apskritai nėra, todėl pirkdamas rizikuoji likti be naudos ir be pramogos. Žaisdamas pamaniau viena: „Blade Symohony“ yra kaip reta nišinis, netgi vienetinis, todėl jį pamėgs ir visiškai pagal pirminį užmanymą išnaudos visai menkas kiekis žaidėjų. Bet spėju, kad pamėgusieji šį žaidimą prie jo praleis ne vieną dešimtį valandų.

Rašydamas šią apžvalgą žinau, kad jo kūrimu rūpinosi Maiklo Chango ir jo draugo porelė, kurie dar nuo pat 2006 metų galvoje bei ant popieriaus dėliojosi planus, kaip žinomo žvaigždžių karų hito asmeniniuose kompiuteriuose „Jegi Knight II: Jedi Outcast“ kovas lazeriniais kardais būtų galima perkelti ar net pritaikyti atskiram žaidimui. Maiklo Chango siekis buvo sugrąžinti tų kovų modelį atskiru žaidimu tam, kad žmonės nenustotų jomis mėgautis. Na, siekis geras, bet rezultatas, kuris buvo pasiektas net po to, kai 2008 metais Chango draugas pasitraukė nuo šio projekto, o vėliau prie jo prisijungė krūva naujų žmonių, yra, bent mano akimis, dviprasmiškas. Tačiau internetinių kovų mėgėjams tai – aukso gysla.

Šiame žaidime žaidžiant ima dominuoti asmeniškumas. T.y. varžovai susitinka, nusilenkia vienas kitam (arba ne – tai irgi savotiškas visų šių kovų tarp tikrų žaidėjų aspektas) ir prasideda kovos kardais sugebėjimų demonstracija. Egzistuoja ir „2 prieš 2“ tipo kovos, bet esme vis tiek išlieka ta pati: nustatyta gana uždara erdvė (nors ir dailiai apipavidalinta) ir joje nėra nieko, tik kardų žvangesys, įvairiausi sudėtingi manevrai, plastika bei meistriškumas. Nors tai skamba galbūt patraukliai, bet iš karto parašau, kad daugiau be to nieko nėra. Šiuo atveju nėra ir prasmės, tad jei pasižvanginimas kardais su tikrai judesius bei atakas išmanančiu meistru nesuteiks smagumo, žaidimą geriau arba apeiti arba įsigyti už nedidelę kainą, tikintis, jog kažkada šaus į galvą sužaist su draugu ar tų pačių paskatų vedamu nepažįstamu žaidėju.

Nors žaidime tikrai neblogų variacijų siūlo trys skirtingos kovos pozos, veikėjų viso – vos keturi. Tai tikrai žemiau skurdo ribos vertinant dvikovų žaidimus: jei jau akcentuoji vien kovą, tuomet malonėk pasirūpinti gausiu pasirinkimu, nes stebėti klonų kovas yra gana nyku. Tiesa, kūrėjai kompensuoja vos keturių personažų buvimą perdėtai dideliu jų išorės detalių pasirinkimu bei kardų išore, kurią galima juntamai pakeisti. Tik čia yra viena žaidime per daug neakcentuojama problema: tam, jog gautum kad ir tokius niekinius kosmetinius patobulinimus savo personažui ar jo kardui, reikės daug kartų laimėti dvikovą su priešininkais bei tą daryti nustatytuose serveriuose, o ne bet kur. Na, gal kam tai ir nepasirodys perdėm didele problema, tačiau šių detalių nežinant žaisti tampa gana sunku – žaidi, o nejauti net menkiausio progreso, t.y. negauni net tų ir šiaip sunkiai kaupiamų taškų savo kosmetiniams patobulinimams.

Kita vertus pati kovų mechanika yra tikrai gili: čia pasiutusiai didelis kombinacijų bei veiksmų pasirinkimas, kuris prasideda nuo vienos iš trijų kovos pozų, o baigiasi kuo tik nori. Gali lakstyti sienomis, netikėtai permesti varžovą, atsitraukti, pulti apibėgdamas iš šono ir t.t. Ir nors visas kovų procesas gali pasirodyti sudėtingas, iš tiesų jis gana lengvas, kaip beje ir tuose sėkminguose „Žvaigždžių karų“ visatos žaidimuose („Jedi Outcast“ bei „Jedi Academy“) tik čia, žinoma, visa sistema kiek gilesnė ir labiau išbaigta. Tiesą sakant jei tik papuola tinkama nuotaika, šis žaidimas netgi gali visai tinkamai įtraukti ar užimti ilgesniam laikui, tačiau nereikia tikėtis iš „Blade Symphony“ ilgo, žaidėją apdovanojančio proceso. Galiausiai viskas susiveda į kovas ir jei neerzina skurdoka aplinkų, veikėjų įvairovė – tai ir yra visa žaidimo mėsa, kurios gali tikėtis žaidėjai.

Šiaip ar taip, visa ši apžvalga veda prie to, kad jei turite atliekamus 15 eurų (arba šiuo metu vyksta akcija ir „Blade Symphony“ kainuoja mažiau) prieš pirkdami apsvarstykite kitas galimybes, nes: šiame žaidime nėra vieno žaidėjo kampanijos, jame nėra atskirų lygių treniruotėms (išskyrus gana nuobodų treniruočių režimą), nėra ir kokio verto dėmesio papildomo turinio ir t.t. Tačiau nusipirkęs „Blade Symphony“ gali tikėtis gražios dvikovų kardais akrobatikos, kelių skirtingų režimų ir tuzino kovų partnerių iš įvairiausių interneto kampelių. Ar tai kiekvienam? Kad ir kaip būtų liūdna – ne. Toks žaidimas yra išties nišinis ir prilips jis tik siaurai kategorijai žaidėjų. Bet kokiu atveju jei perki, Tu jau suki savotišką „laimės ratą“ – ant kurios padalos galiausiai atsidurs žaidimo rodyklė – nežinia. O vien už tai, kad žaidimo įsigijimas tampa štai tokia rizika, nėra kaip jam skirti aukštesnio balo, kad ir kaip kokybiškai ar išbaigtai atrodytų pati dvikovų sistema. Be to, asmeniškai aš apskritai dar kartą sužaisčiau „Jedi Academy“…