Ok, dabar be ironijos. Vienas žmogus tiesiog sugalvojo sukurti savo pirmojo asmens kapoklę Graikijos mitologijos tematika. Nežinau kaip, bet kažkaip Depths of Fear Knossos perlipo Steam slenkstį ir ten jau kuris laikas jį galima įsigyti. Tiesa, nežinau, ar žaidimą priėmė pati Steam sistema ar tiesiog bukapročiai žmonės leido jam pakliūti į parduotuvę, bet yra kaip yra. Bet kokiu atveju, jei žaidimų pasaulyje kažkas įvyksta, mes turime apie tai parašyti. Tik atvejis toks, kai rašyti nelabai yra apie ką. Bet galima mėgint.

Visų pirma, jaučiasi… stipriai jaučiasi, kad žaidimą kūrė tik vienas žmogus. Galbūt su kažkokia palyda, bet nesvarbu. Vienok niekur negirdėtos kompanijos Dirigo Games žaidimas juk niekaip negali prikaustyti mūsų kritiškų žvilgsnių. Šį kartą pacientas turi rimtų problemų. Su gan ilgais pamiegojimais Depths of Fear galima išeiti per pora valandų. Tai kaip didelis spuogas ant paauglio kaktos – neišeina be pasibjaurėjimo žiūrėt į tokį reikalą. Bet tiesą sakant, abejoju, kad daug kas bandys pereiti visą žaidimą. O šiaip, DoF tikslas yra vienas – nužudyti Minotaurą.

Tačiau nužudyti Minotaurą įmanoma tik su kalaviju, kuris saugomas viso tunto kitų mitinių būtybių, tarp kurių Hidra, Kentauras ir kiti iš klasikinės mitologijos paimti veikėjai. Kiekvienas toks mini bosas, saugantis kardą, slepiasi požemiuose. Su juo kartu ten slepiasi ir minios paprastesnių priešų, tokių kaip skruzdės, zombiai, skeletai. Tai bus bene vieninteliai priešai su kuriais galima drąsiai kovoti su iš vienintelio NPC nusipirktais archajiniais ginklais. Žaidimo požemiai dažniausiai primena tamsius labirintus. Juose ir ganosi paprasti priešai ir bosai.

Kadangi lygiuose labai tamsu, reikia kelią šviestis deglu, tačiau negalima leisti, kad veikėją pamatytų bosas. Tokiu atveju, prasideda kruvinas katės ir pelės žaidimas. O vienintelė išeitis yra pabėgti arba slėptis. Tačiau, stealth DoF net nekvepia. Kiekvienas bosas sergi 3 lygius ir finalinę „kovą“. Lygiuose visą laiką reikia daryti tą patį – suieškoti raktą ir su juo atrakinti duris į sekantį segmentą. „Kovose“ su bosais paprastai net nėra pačios kovos ir tai ne juokais erzina. Užtenka paimt monetą ir tikėtis, kad betoniniai luitai iš dangaus juos nužudys. Arba tiesiog bėgti. Tai visada padeda. Ir nors itin absurdiškai ir juokingai skamba, bet nuotaikos nepataiso.

Kaip ir prasta optimizacija, kuri tiesiog byloja apie elementarų kūrėjo neišmanymą. Tikrai, ne man vienam reikėjo minutę laukti, kol užkraus visiškai neišvaizdų lygį. Tiesa, kam patinka indie žaidimai su siaubo elementais, tikiu, patiks ir vizualus DoF pateikimas. Riebus blur efekas, mistinė prieblanda ir tolumoje šviečiantis išsigelbėjimas. Tai visai miela, tačiau žaidimui reikia kiek daugiau. Ypač turint omenyje, jog tekstūros čia linkusios karts nuo karto prasibrauti kiaurai kitas tekstūras ir pergalingai užbaigtį trivialę mūsų egzistenciją.

Padėtį truputį gelbėti bando muzika, nužengusi lyg iš Super Nintendo laikų. Primityvus iki Minotauro kaulo lo-fi elektroninis bumčikas sugroja gan savotiškai ir, be abejo, kad derėtų prie bendros atmosferos, absurdiškai.

Jei DoF turėtų dar geresnę grafiką, video intarpus, gilesnę istoriją, o kovos su bosais būtų lyg stingdančios Demon‘s Souls akistatos su čiuptuvuotais kalėjimo sargybiniais, jis būtų geras. Dabar jis toks nėra ir rekomenduoju jį bandyti nebent jei tikrai nebeturite ką žaisti arba tiesiog esate indie FPS su minimaliais siaubo elementais fanai.