Kaip žinome iš patirties, platforminiai žaidimai neretai gali pasidaryti itin nuobodūs, nes juose greičiausiai neišvengiamai prieisime vietą, kurioje tiesiog užstrigsime, kuri pasirodys labai sunki, tad joje teks mirti ne dešimtis kartų iš eilės. Kaip bebūtų keista, „Life Goes On“ šią problemą paverčia labai smagiu dalyku, pakeisdami vieną esminį elementą: beveik kiekviena mirtis žaidime nėra beprasmė, o priešingai, tik kažkokiu būdu pasitarnauja.
Kitaip tariant, „Life Goes On“ mums leis valdyti nuosavą legioną riterių, bandančių pasiekti tą blizgantį, išsvajotąjį gralį. Deja, kelią jiems pastos kalnai įvairiausių spąstų: besisukančių pjūklų, spygliuotų duobių, liepsnosvaidžių, besiveržiančios lavos ir panašių „smagumų“. Tačiau drąsiesiems riteriams (ir riterėms) tai ne kliūtis, mat dėl svajonių taurės jie bus pasiryžę perlipti per vienas kito lavonus, o esant reikalui jais net pasinaudoti, kad lengviau pereitų minėtasis kliūtis.
Iš tiesų, žaidime mirtis yra pagrindinis būdas pasiekti lygio galą. Verta pažymėti, kad čia greičiausiai net nerasime lygių, kuriuose neprivalėsime mirti bent kelis kartus, mat jei kituose platformeriuose turime veikėjo pagalba į reikiamas vietas nustumti kokius nors objektus, kad šie, pavyzdžiui, laikytų nuspaudę praėjimą tolyn atidarančią svirtį, tai „Life Goes On“ to objekto vaidmenį atliks kitų riterių lavonėliai.
Aišku, žaidimas anaiptol nėra toks lengvas, koks gali pasirodyti iš pradžių (juk už mirtį čia niekaip nebaudžiama), bet lygiuose apstu greitesnės reakcijos reikalaujančių vietų, ar kliūčių, kurias įveikę greičiausiai pagalvosime „o, čia pasirodo net taip galima“. Na, pavyzdžiui, ant riedančio eskalatoriaus užmesti lavoną ir su kitu spėti paspausti jungiklį, kad to riedančio nesudegintų liepsnos. Arba svirčių lygyje pakišti vieną lavoną, o kai pamatysime, kad neužtenka svorio – paaukoti dar vieną. Galiausiai, norintiems pasistengti labiau, žaidimas leis lygius pereidinėti per laiką varžantis su žaidimo kūrėjų geriausiu laiku, vieną riterių sušerti sunkiai pasiekiamose vietose gyvenančiam padarėliui ar tiesiog pereiti lygį kuo mažiau kartų mirus.
Galbūt žaidimas nebūtų toks smagus, jei jame nebūtų įvairių komiškų elementų. Štai, kiekvieną kartą atsiradus naujam riteriui žaidimas apačioje praneš pilną riterišką vardą, su visais papildomais titulais. Negana to, žaidimo metu galėsime užmušti ištisus giminių medžius.
Apskritai, „Life Goes On“ yra tikra atgaiva paprastai nuobodžiame, daug galvoti ir stengtis verčiančiame platformerių sub-pasaulyje, kadangi čia mirti yra tiesiog velnioniškai smagu. Žaidimas taip neturi jokio kompleksinio valdymo (tik judame bei šokinėjame), tad ir pats procesas yra daugiau atsipūtėliškas. Būtent tai, ko reikia.
