Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/05. Teksto autorius: Xan

The Path šio žurnalo puslapiuose ne visai tinka — žmonės šneka, kad tai išvis ne kompiuterinis žaidimas. Sunku nesutikti, nepakeitus nusistovėjusios kompiuterinio žaidimo sampratos.

Tale of Tales branduolį sudaro studiją įkūręs ir projektams vadovaujantis belgų genijų Auriea Harvey ir Michaëlio Samyno duetas. The Path — pirmasis jų komercinis projektas ir kartu labai drąsus žingsnis žaidimų, kaip meno formos, pripažinimo link. Būtent meno, nes iki šiandien žaidimų paskirtis buvo toli gražu ne kultūrinė.

The Path visiškai neturi atitikmenų (bent jau tarp žaidimų) — lyginti jį su kitais būtų tas pats, kas lyginti „Terminatorių“ su Radausko poezija. Įprastiniai žaidimo vertinimo aspektai čia absoliučiai netenka prasmės, tad šio žaidimo apžvalgą parašyti tikrai sunku.

Nuotykį pradėsi pasirinkdamas vieną iš šešių raudonkepuraičių, kurių kiekviena yra asmenybė, turi skirtingą išvaizdą, likimą… Tolesnę eigą žinai: mergaitei ar merginai, priklausomai nuo to, ką pasirinksi, bus prisakyta nunešti pintinėlę močiutei. Vienintelis nurodymas — neišklysk iš kelio. Vėliau paaiškės, kad būtent šio nurodymo laikytis nevertėtų, tik metęs kelią ir ėmęs klaidžioti girioje galėsi judėti pirmyn. Bet aš laikausi kelio. Laikausi vien tam, kad išgirsčiau, kaip įėjus į močiutės trobelę prie ir taip neapsakomai nuostabios, ramios, pianinu atliekamos, lopšinę primenančios melodijėlės prisijungia žemas styginių instrumentų temas. Nepakartojama…

Na, o palikęs kelią priartėsi prie kūrinio esmės. Klaidžiodamas tarp medžių sutiksi įvairius interaktyvius objektus ir savo pintinėlėn krausi patyrimus. Miškas beribis. Ir aš turiu omeny BERIBIS — kūrėjai pasirūpino, kad sykį išklydęs iš kelio nebesutiktum jokių barjerų. Aplankysi vis tuos pačius objektus, tačiau įspūdžio, kad tiesiog vaikštai ratais, nepajusi. Nebeprieisi net kelio, iš kurio išklydai.

Tačiau svarbiausia — sutikti vilką. Jis nebūtinai bus pilkas, bet turės nasrus.

Pasakyti ką nors daugiau reikštų apriboti Tavo galimybę interpretuoti. Negaliu teigti, jog viską supratau, tačiau bent jau suvokiau, kad suprasti nėra paprasta, jei pagauni, apie ką aš. Tai vienas tų kūrinių, dėl kurių gali valandų valandas prasėdėti forumuose, bandydamas jį suvokti. Kiekvienas turės savo versiją dėl įvykių eigos, tačiau kuri jų teisinga?.. Žinoma, atsakymą žino tik kūrėjai, tačiau jie jokiu gyvu to neišduos, nes, kaip minėjau, tai reikštų apriboti galimybę interpretuoti.

Tai ne tik idėja, tai ir apipavidalinimas. Viskas: garsai, specialieji efektai, muzika, pateikimo stilius, jungiasi ir formuoja tikrą šedevrą. Būtent vaizdais bei garsais kūrėjai ir pateikia The Path — jokių dialogo eilučių, jokio konkretaus siužeto — tiesiog tuščia drobė Tavo versijoms.

Kad įveiktum žaidimą, užtenka surasti visų šešių raudonkepuraičių vilkus ir sužaisti epilogą, tačiau The Path lėtas. Tyčia. Kitaip ir būti negalėjo. Dėl to žais ne kiekvienas.

Mano akimis, The Path vertas viso šimto — nieko tobulesnio ir išskirtinesnio kaip gyvas nesu matęs. Tačiau maksimalaus įvertinimo neparašysiu vien todėl, kad neįžeisčiau mėgstančiųjų įprastus žaidimus. Bet, ei! Juk tai tik skaičiukas.